– Ar jūs atradote vilną, ar vilna – jus?

– Ją atradau aš. Jau nuo vaikystės su mama megzdavau ir siūdavau. Mano darbo pradžia buvo mama, ji mane visko išmokė. Man patikdavo viskas, prie ko reikėdavo pasikrapštyti, įdėti rankų darbo. Visada norėdavau pirmoji išbandyti naujas technikas, metodus. Vėliau įstojau į siuvimo dizainą. Ten baigiau pramonės inžinierės magistrą. Įgijau srities, kuri man labai patiko, specialybę.

Baigus studijas veikla, susijusi su siuvimu ir kūryba, nutrūko. 10 metų dirbau su specialybe visiškai nesusijusį darbą. Namuose vis ką nors veikdavau – siūdavau, megzdavau.

„Woolly Madam“ gimė iš pomėgio megzti. Auginant vaikelį atsirado laiko, vėl grįžau prie mados ir kūrybos. Vaikiški, moteriški sijonai, suknelės – viską kūriau tik iš vilnos. Mane nuolat supo vilnoniai siūlai, todėl tapau „vilnone madam“ (angl. „Woolly Madam“).

– Kaip turi rengtis tikra madam?

– Ji turėtų būti panaši į Coco Chanel. Jai būtina skrybėlaitė, aukštakulniai bateliai ir „Dior“ ilgio sijonai. Mano kuriami drabužiai skirti rafinuotai ir savimi pasitikinčiai moteriai – tikrai madam. Treningus, laisvalaikio drabužius kuriu retai.

Anksčiau pati niekada nevaikščiodavau su sportbačiais – visada tik su aukštakulniais. Gimus vaikeliui, teko stilių šiek tiek pakeisti. Vis dėlto mėgstu būti pasitempusi, dažnai renkuosi sijonus, sukneles.

– Daugelis bijo vilnos, nes ji šiurkšti. Ką darote vilnai, kad ji taptų minkšta ir maloni liesti?

– Iš klienčių dažnai girdžiu, kad ne visos moterys gali dėvėti vilną. Tada ieškau alternatyvų: į sijonus, paltus įsiuvu pamušalą, kad nebūtų tiesioginio odos ir vilnos kontakto. Rezultatas – gražus, kokybiškas daiktas ir žmogus, nejaučiantis diskomforto.

– Kur nuklystate nuo vilnos? Kuo jus sudomino neoprenas?

– Dirbu su natūraliais audiniais. Dažnai naudoju viskozę, medvilnę. Šiais laikais net sintetiniai audiniai niekuo neatsilieka nuo natūralių audinių. Orientuojuosi į klientą, jie dažnai patys pasako, ko norėtų.

Neopreną naudojau vaikiškiems ir moteriškiems kostiumėliams. Tai – patvari, standi medžiaga. Iš jos galima išgauti įvairias formas. Visi mano drabužiai yra patogūs, leidžiantys odai kvėpuoti, orientuoti į kokybę.

– Jūsų kūryboje dominuoja sijonai ir suknelės. Esate prieš kelnes?

– Manau, kad moteris turi dėvėti sijonus ir sukneles. Tai – moteriškumo simboliai. Vyrai negali dėvėti šių drabužių, kodėl mums nepasinaudojus šia galimybe? (Juokiasi). Negaliu pasakyti, kad visai nesiuvu kelnių – jas siuvu individualiems užsakymams. Kelnės sudėtingesnės, jas dažnai reikia pritaikyti konkrečiam žmogui, jo figūrai. Kai norisi drabužius atiduoti į lietuvių mėgstamus butikus, reikia pasiūti labai daug kelnių. Kai kuri vienetinius gaminius, tai padaryti sunku.

Mano darbas yra lengvas. Dėkoju likimui, kad radau veiklą, kurioje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Nevažiuoju į darbą – važiuoju nuveikti ką nors prasmingo ir gražaus. Labai džiaugiuosi šia galimybe. Negaliu išskirti nei darbo su individualiais klientais, nei darbo prie kolekcijų – jie abu labai smagūs.

Smagu eksperimentuoti renkant audinius, kuriant siluetus ir spalvas. Kartais pati nežinau, koks bus rezultatas. Dirbant prie kolekcijų dažnai jau turiu idėją, kaip viskas atrodys.

– Mėgstate megzti. Ar yra technika, kurią norėtumėte išbandyti?

– Moku ir nerti, ir siuvinėti, ir karoliukus verti. Pamačiusi internete ką nors nauja, iškart užsidegu pabandyti. Man patinka kruopštus darbas. Dabar internetas beribis – ten visko yra labai daug.
Interneto mados ir tendencijos ateina į Lietuvą, moterys daug keliauja, domisi, seka sezono tendencijas. Dar nepasibaigus vasarai, visos jau domisi rudens madomis.

– Rengėte ne vieną žinomą damą (Dalią Teišerskytę, Rūtą Elžbietą Mazurevičiūtę, doc. dr. Reginą Kontautienę). Ar jos jus atranda, ar renkasi iš jau paruoštų gaminių? Ar žinomos moterys – išrankios?

– Jos mus atranda, joms kuriame individualiai. Neseniai kūriau suknelę Ingai Budrienei. Kaip mus atranda? Esu dėkinga vienai bičiulei, mane įtraukusiai į moterų kubo „Ad Astra“ veiklą. Jis vykdo labdaringą veiklą, jame dalyvauja daug žinomų ir ne tokių žinomų moterų, susibūrusių vienam geram tikslui – padėti kitiems. Kuo galime, tuo padedame. Neseniai rengėme renginį ant Jėzuitų bažnyčios stogo, siekėme padėti pagerinti Kauno kūdikių namų slaugos sąlygas. Buvau atrinkusi vaikiškų suknelių, viena jų buvo parduota už 120 Eur. Džiaugiuosi, tai – nemaža suma Kauno kūdikių namams.

Ir tarp vaikų, ir tarp individualių klientų yra tikrų primadonų. Net mano berniukui bet kokie drabužiai neįtinka, su mano kurtais bėdų nebūna, bet su kitais nutinka visko. Kai kuriu moterims – irgi visko pasitaiko. Nenuleidžiame rankų, ieškome kompromiso, kad drabužis patiktų ir man, ir klientui. Tai skatina tobulėti.

– Kaip aprengiate mažąsias damutes ir džentelmenus?

– Vaikams siuvu ir iš neopreno, ir iš kitų medžiagų, treningus – iš aksomo. Mažiesiems vyrukams sunkiau įtikti. Pati turiu sūnų, daug kas stebisi, kad dažniau kuriu mergaitėms. Atsakau, kad mergaites galima papuošti, o berniukus – tik aprengti (juokiasi). Rudens sezonui sau ir sūnui siuvau džemperius, tėtis iš karto klausė: „O kur mano?“ Nuolat ieškau įvairių sprendimų – vaikui liūdnas daiktas niekada nepatiks, nebus įdomus. Mano sūnus yra mano didžiausias kritikas ir gyrėjas: jam nereikia žaislo, užtenka ką nors pasiūti ir bus pats laimingiausias pasaulyje.

– Vasarai pristatėte mamos-dukros sukneles, ruošiate sūnaus-tėčio džemperius. Ar ši idėja kyla iš šeimos?

– Mamos ir jos vaiko aprangos dermė mane visada žavėjo. Atrodo, kad mama ir jos vaikas yra labai skirtingi, bet kai eina kartu pasipuošę vienodai – negali atitraukti žvilgsnio. Net drabužėlių fotosesijoje neliko abejingų.

– Artėja rudens sezonas. Ar moterims jau pirkti vilnonį paltą? Ką šiam sezonui paruošite jūs?

– Vilnonis daiktas visada išliks būtinas dalykas moters garderobe. Vilna – nepakeičiamas audinys. Šiam sezonui ruošiu vilnos paltus, liemenes, kursiu naujus modelius. Moterys pasidarė lankstesnės: anksčiau rinkdavosi tik juodą daiktą, dabar net rudeniui renkasi pastelines spalvas, nebijo šviesių atspalvių. Mano kuriamuose drabužiuose vyraus pelenų rožės spalva, kakavos atspalviai, dramblio kaulo spalva. Neatsisakau ir juodos – jei kas atrastų tamsesnę spalvą nei juoda, tik tada rinkčiausi ją. Esu jai ištikima.

Moterims reikia rankų darbo, vienetinių drabužių. Konkurencija didelė, lietuviškų prekių ženklų yra daug, bet žmonės tai vertina, atsirenka. Daugelis mieliau apsiperka butikuose nei drabužių parduotuvėse.

Šaltinis
Temos
„Savaitraštis Kaunui“