Svarbiausia gero sūrio sąlyga - laimingos ožkos

„Aš visuomet pradedu nuo ožkų,- sako Dargužiuose gyvenanti ir su vyru Valdu Kavaliausku sūrius gaminanti Rasa Ilinauskaitė, paklausta, ko gi reikia geram sūriui pagaminti. - Geras sūris – tai geras pienas, sveikos ir laimingos ožkos. Tas yra svarbiausia, jei nori padaryti gerą sūrį. O paskui jau gali bandyti technologijas.“

Moters teigimu, viską, ko reikia sūrių gaminimui, atsivežantys iš Prancūzijos. Tas kainuoja nemažai, bet be visos įrangos sūrių nebus.

Sūrio ceche besidarbuojanti Rasa pasakojo, kaip gimsta viena ar kita rūšis sūrio. Štai gaminant „Ožkos kaprizą“ daugiausia kantrybės prireikia išpilstant didelį kiekį jau parauginto pieno į mažulytes formeles. Ir viskas daroma rankomis su samčiu.

Lengviau pagaminamas kietasis sūris, moteris jo didžiules galvas vadina dzūkiškai tiesiog „bandomis“. Štai dviem bandoms reikėjo net 70 litrų pieno, jos sveria maždaug po 3 kilogramus. Toks sūris bręs ne mažiau kaip 3 mėnesius.

„Žanžakas – dar vienas sūris, reikalaujantis ypatingo dėmesio brandinimo metu. Jis natūraliai šiek tiek apauga baltu pelėsiu, o bręsta apie mėnesį. Tačiau kad gerai subręstų, šiuos sūrius reikia kasdien vartyti. Jie sustatomi kaip knygos lentynoje ir vartomi, kad nesuliptų, kad kvėpuotų, kad nešlaptų. Jei reikia, plauname su vandeniu ir druskos tirpalu, kad išvengtume kitokių pelėsių, kurie iš esmės nėra kenksmingi, bet akiai nemalonūs“,- pasakoja sūrininkė.

„O kaip palaikote gerus santykius su ožkomis?“,- klausiu. Pro sūrinės langą meiliai nusišypsojusi gyvuliams Rasa sako: „Šėrimas - labai svarbus dalykas. Ir meilė. Vieną jos jaučia, o šerti gerai stengiamės. Sudarom tokias sąlygas, kokių reikia, kad galėtų ir į lauką išeiti. Mes su jomis nuolat, niekad nepaliekam vienų. Tas irgi labai svarbu. Jos eina kaip šuniukai ir stumia nosim, prašydamos, kad paglostytum. Taip jos kalbasi su mumis. Tikiuosi, supranta ir mus.“

Sūrininkų pora anksčiau net 6 metus vasaroti keliaudavo su ožkomis į pievas, bet dabar jau keletą metų nekeliauja. „Dabar Valdas jas gano. Kadangi aplink nėra daug teritorijos, tai išveda keletą kilometrų į Dargužių pievas ir kasdien gano šventai apie 3-4 valandas. Tai irgi svarbi priežiūros dalis – jeigu čia negali duoti pievos, vedi ten, kur ji yra. Nes ožkoms reikia geros žolės. Tai sudaro ir sūrio kokybę. Šienas labai gerai, jo yra visada, bet ožkoms reikia ir pasivaikščioti, iškylų, nes čia gi kalnų gyvulys. Bet jos pravaikšto tas kelias valandas ir laimingos iki vakaro guli, miega, laukia melžimo.

Netoli Dargužių ūkininkaujanti ir avis bei karves laikanti Laima Stankevič gamina įvairius sūrius - kietuosius, Čedaro tipo, ir puskiečius avių sūrius, taip pat caciocavallo, mocarella, kurio sezonas prasideda pavasarį. „Sudėtingiausi yra itališki sūriai, nes jie reikalauja daug rankų darbo. Nes tu turi juos susukti, suvynioti, suformuoti. Ir viskas vyksta labai karštame vandenyje – 70 laipsnių, tos rankos pastoviai keliauja iš karšto vandens į šaltą, tai būni jau gerokai paviręs“,- juokauja sūrininkė.

Moteris prisipažįsta, kad tik pradėjus gaminti sūrius būdavo ir kuriozinių situacijų - kartais gaminys šaldytuve tiesiog sprogdavo. Tačiau dabar sprogimų nebūna, o jeigu kažkas nelabai pavyksta - tą mielai sulesa vištos, paskui atsidėkodamos kiaušiniais.

Dargužių amatų centras palaiko sūrininko idėją populiarinti smulkųjį verslą ir rengia įvairių amatų mokymus.