Nepaisant prabėgusių tūkstantmečių, sojų padažo gamybos technologija išliko nepakitusi. Sojų pupelės nuvalomos, garinamos ir sumaišomos su pakeptais maltais kviečių grūdais. Masė užpilama pasūdytu vandeniu ir išmaišoma. Gautas mišinys sudedamas į specialius maišelius, kurie pakabinami ar padedami saulėkaitoje.
Tokiu būdu prasideda natūrali fermentacija, ir galiausiai iš maišelių ima tekėti skystis. Priklausomai nuo to, kiek kviečių dedama į masę, gaunamas saldus ar ne itin saldus padažas.
Tačiau natūrali fermentacija (net jei užtrunka mėnesį) - ilgas procesas. Norėdami jį paskubinti, nesąžiningi gamintojai naudoja sieros ar druskos rūgštį. Šios stiprios rūgštys pradeda sojos rūgštinę hidrolizę; taip pagaminamas padažas - pusfabrikatis. Galiausiai rūgštims neutralizuoti į produktą dedama šarmo. Dėl visų šių reakcijų padaže susiformuoja kenksmingi priedai, laikomi stipriomis kancerogeninėmis medžiagomis ir neleistini maisto produktuose.
Svarbu žinoti, kad surogatinis padažas gali būti pagamintas bet kokioje šalyje, net Kinijoje ar Japonijoje. Negailėkite laiko kokybiško padažo paieškoms. Parduotuvėje atidžiai išstudijuokite produkto sudėtį.
Jeigu ant pakuotės surašyti tik keturi ingerdientai: vanduo, sojos pupelės, kviečiai ir druska - reiškia produktas pagamintas natūralios fermentacijos būdu. Tačiau jei ten dar aptiksite dažiklių, konservantų, kvapiklių - tai pusfabrikatis. Apie tai, kad padažas natūralus gali byloti ir jo kaina: natūraliai fermentuoti sojų padažai brangesni.
Skiriasi ir šio pagardo spalva. Natūralus sojų padažas yra raudonai rudos spalvos, šiek tiek skaidrus, tuo tarpu pusfabrikačio spalva tamsi, jis drumstas, panašus į spiritą.
Šiuo metu Europoje populiariausias silpnai sūdytas sojų padažas. Jo skonis toks pat sodrus kaip ir klasikinio padažo, tačiau jame mažiau druskos. Todėl jį renkasi sveikos mitybos šalininkai. Taip pat yra ir saldus sojos padažas, kurios sudėtyje yra cukraus bei acto; specialiai sušiams ir surimi skirti padažai.
