„Kaip ir bene visų mažų muzikos grupių, grojančių rūsiuose ir besitikinčių kada nors patekti į didžiąją sceną, taip ir kiekvieno namų aludario svajonė – kad jo alaus paragautų ne tik giminės ar draugai, bet ir daugiau žmonių. Laimėjęs konkursą, gavau galimybę šią svajonę įgyvendinti“, - sako A. Jučas, kurio alus „Uosto naujokas“, išvirtas po alaus dirbtuvių stogu, gegužės pradžioje išplaukė į platesnius vandenis.
Gimsta suvokimas, kad alus gali būti ne tik šviesus, tamsus ar kvietinis
Alytiškio teigimu, su savo kurtu alumi jis nesistengė įtikti masiniam skoniui, nes šis tiesiog per daug platus ir neapibrėžtas.
„Tai, ką pagaminau aš, yra ganėtinai toli nuo plačiai paplitusio lager stiliaus alaus, kurį dažniausiai perka dauguma alaus mėgėjų. Nežinau, ar tokio stiliaus alaus apskritai Lietuvoje yra – juk alaus stilių ir postilių yra tiek, kiek elementų Mendelejevo lentelėje! Maniškis nėra dažnas, tad gal tai galima pavadinti drąsiu žingsniu mūsų rinkoje“, - pripažįsta A. Jučas.
Paklaustas, ar sudėtinga pagaminti išskirtinį alų, alytiškis purto galvą – tereikia galvoje susidėlioti receptą, o tada jau remtis vien bandymų ir klaidų metodu. Ilgametė praktika leidžia paragavus alaus bandyti nuspėti jo sudedamąsias dalis, stiprumą, o alaus skonį įvardinti ne vien žodžiais „skanus-neskanus“.
„Po Nepriklausomybės, kai dar daug kas buvo nauja, ėmėme iš naujo atrasti dalykus, tapome vyno gurmanais, tačiau juk nuo seno Lietuva garsėjo aludaryste ir tai buvo kiek primiršta. Manau, kad ta banga jau ateina – suvokimas, kad alus gali būti ne tik šviesus, tamsus ir kvietinis“, - pabrėžia ribotos partijos „Uosto naujoko“ autorius.
Pergalę lėmė pomėgis eksperimentuoti
Paklaustas, kas galėjo lemti būtent jo pergalę konkurse, A. Jučas sako, kad tikriausiai fantazija ir pomėgis eksperimentuoti. Specialiai komisijai jis pateikė receptą, kurio viena sudedamųjų dalių – revoliuciją sukėlę amerikietiški apyniai „Cascade“, salyklas – miežių, kviečių ir karamelės. Netradicinė kombinacija sukūrė 5.5 laipsnių stiprumo, šviesų, vaisiais kvepiantį elį. Žinoma, receptas negimė pernakt.
„Pirmiausiai turi mėgti tai, ką darai. Jei patinka, tada nieko nėra sudėtinga. Pagrindinius principus, žinoma, reikia žinoti ir suprasti – temperatūrą, jos įtaką alaus fermentacijai ir brandinimui, skirti salyklą, apynius ir numanyti, ką jie suteikia alui – tačiau visa kita ateina iš patirties. Man irgi ne iš pirmos partijos pasisekė, daug teko išpilti. Duodavau draugams paragauti, tai iš pradžių matydavau jų veiduose kartėlį“, - su šypsena mena namų aludaris.
Pirmiesiems aludariams koją neretai pakiša ir tvarkos nebuvimas. A. Jučo teigimu, reikia būti išprotėjus dėl mikrobiologinės švaros, mat ji neapsakomai svarbi visame procese. Tiesa, namie gamintas alus, gali ir niekuo nesiskirti nuo pirkto parduotuvėje, tačiau neretai jis būna drumstesnis, nes namie aludariai visą filtravimo procesą atlieka paprasčiau.
„Tada visą darbą vainikuoja maloni galimybė draugams pasiūlyti savos gamybos alaus“, - nusijuokia A. Jučas, perspėdamas, kad kartą išviręs alaus, tampi alaus snobu, kuris net kelionėse užsienyje visą maršrutą dėlioja taip, kad kuo įvairesnio alaus paragautų ir vis šį tą nauja išmoktų.
Ėmė auginti savus apynius
Daugiabučio virtuvėje ant dujinės viryklės „išviręs“ savo svajonę, teisininku dirbantis vyras sako neketinantis čia sustoti.
„Šiemet savo sodyboje apynių pasėjau. Kadangi mūsų toks šiaurietiškas klimatas, tai ne visos rūšys auga. Nepavyks išauginti tokių aromatingų kaip, pavyzdžiui, tose šalyse, kur saulės daugiau gauna. Bet savi – vis vien įdomiau, daugiau galimybių eksperimentuoti“, - sako A. Jučas.
