Sojos pupeles reikia tinkamai paruošti. Pirmiausia jos nuvalomos, sutrinamos ir perdirbamos į dribsnius, iš kurių lengva išskirti aliejų. Pupeles būtina mirkyti, tik tokiu atveju jose esančios medžiagos tarsi atsigauna, tampa lengvai pasisavinimos. Virti reikia lėtai ir ilgai. Po terminio apdirbimo soja tampa baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų šaltiniu.
Sojos produktai laikomi pagrindine priemone aterosklerozės, diabeto, širdies ir kraujagyslių, alergijų, bronchito, nutukimo, skrandžio ir onkologinių ligų, hormoninių pakitimų profilaktikai ir gydymui. Azijos šalyse daigų salotos vartojamos nuo avitaminozės.
Kinijoje ir Vietname gaminami gydomieji preparatai, stimuliuojantys centrinės nervų ir lytinės sistemų funkcijas. Sojos pupelėse yra uždegimus ir karštį mažinančių medžiagų. Liaudies medicinoje jos vartojamos galvos skausmui malšinti, peršalus. Pienu ir jo produktais gydomos chroniškos virškinimo sistemos infekcijos, opos, kepenų, inkstų ligos. Manoma, kad sojos produktai gali apsaugoti nuo radiacijos.
Ar lazda turi du galus?
Štai kiek daug ir įdomaus galima sužinoti apie soją iš spaudos, televizijos. Kad tai unikali kultūra, ginčytis neverta, tačiau dėl jos stebuklingo poveikio mūsų sveikatai medikai ir mokslininkai abejoja. Dar nepakankamai ištirtas sojos poveikis diabetui, inkstų ligoms, žmogaus organizmo kaulų ir hormonų pakitimams. Ir mokslinių tyrimų rezultatai gali būti visai priešingi visuotinai populiarinamam įvaizdžiui. Pastarųjų metų pasaulio medicinos spaudoje soja vertinama atsargiau, primenama sena patarlė „lazda turi du galus...“
Naujosios Zelandijos, Šveicarijos, Anglijos, JAV medicinos spauda praneša, kad tyrimai verčia abejoti, ar verta taip plačiai populiarinti sojos produktus. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad juose esantys fitoestrogenai (augaliniai hormonai) veikia kitaip nei natūralūs estrogenai ir netinka žmogui. Jie mano, kad tarp fitoestrogenų ir vėžio nėra jokio ryšio, kad juos greičiau reikėtų laikyti kenksmingais, kad sojoje yra alergenų, kad dažnai vartojama gali padaryti žmogaus organizmui nepageidaujamą poveikį, ypač moterims ir vaikams, ir t. t.
Kiti tyrinėtojai įtaria, kad gausus sojos produktų vartojimas gali pagreitinti smegenų lastelių senėjimo procesą. Nors manoma, kad jie gali sumažinti riziką susirgti osteoporozės ir krūties vėžiu, susilpninti nemalonius menopauzės reiškinius, vis dėlto nepatariama vartoti vyresnėms moterims, nes gali sutrikdyti skydliaukės veiklą. Labai atsargiai, tik gydytojui prižiūrint, rekomenduojama duoti sojos produktų kūdikiams, jie visiškai netinka nėščioms moterims.
Kita priežastis, skatinanti atsargiau vartoti sojos produktus, yra ta, kad 38 produkcijos pagaminta iš genetiškai modifikuotų pupelų. Šios atsparios herbicidams, tad pasėlius lengva prižiūrėti ir gaunami dideli derliai. Vis dėlto dėl genetiškai modifikuotų produktų vartojimo ir jų ilgalaikio poveikio žmogaus organizmui nėra vieningos nuomonės tiek pasaulyje, tiek Europoje, o moksliniai tyrimai dar nepakankami. Žaliųjų aktyvistai energingai protestuoja prieš šių produktų vartojimą. Kai kuriose šalyse draudžiama sėti genetiškai modifikuotas sojos pupeles, nors to išvengti sunku.
Yra netgi nuomonė, kad sojos kaip stebuklingo produkto populiarinimas tėra milžiniška reklaminė kampanija. Juk jos pramonė labai galinga. Ši kultūra jau įtakoja ne tik pasaulinę ekonomiką, bet ir politiką. Beje, Rytų Azijos gyventojai sojos produktus (beje, dažniausiai fermentuotus) taip pat vartoja saikingai, o įdomios istorijos apie ją tikrai įdomios...
Laikas parodys, ar soja taps ateities maistu, o dabar spręskime patys... Pravartu prisiminti liaudies patarlę – viskas gerai, kas su saiku. Šiek tiek sojos suvalgome nepastebimai, jos jau yra makaronuose, mėsos konservuose, padažuose, majoneze ir ypač greitai pagaminamuose produktuose. Neužmirškime, kad daugelį joje esančių vertingų medžiagų galima rasti ir kituose augaluose, gal tik mažesniais kiekiais. Pagaliau visos daržovės naudingos, tad maitinkimės įvairiai – auginkime ir valgykime tai, kas mums patinka ir skanu!
Panaši į pupelę
Soja (Glycine max), dar vadinama gauruotąja soja, yra ankštinių šeimos (Fabaceae) savidulkis vienmetis augalas, panašus į mums žinomas pupeles. Laukinės sojos (Glycine ussurensis) natūralios augimvietės – Pietryčių Azija, Šiaurės ir Rytų Kinija (Mandžiūrija). Ten aptinkama nemažai laukinių, pusiau kultūrinių ir kultūrinių formų.
Skirtingai nuo laukinių vijoklinių rūšių, gauruotoji soja – 30–200 cm aukščio augalas tvirtu stiebu. Europoje dažniausiai auginami apie 70 cm aukščio krūminiai augalai. Vaisius – ankštis, kurioje gali būti 2–3 sėklos. Vienas augalas gali išauginti nuo 10 iki 400 ankščių.
Daigai būna baltos ar violetinės spalvos, vėliau žydi atitinkamos spalvos žiedais. Beje, ūgliai taip pat valgomi. Sėklos dažniausiai gelsvos, bet Azijoje auginamų sojų gali būti žalsvos, rudos, juodos ar margos, apvalios ar ovalios.
Svetimžemė mūsų darže
Tiek daug sužinoję apie soją tikrai norėsime pabandyti ją auginti savo darže. Juolab, kad parduotuvės jau siūlo ir sėklų.
Soja – labai jautrus šviesai augalas. Dienos ilgumas svarbus žydėjimui ir vegetacijos periodo trukmei, turi įtakos augimui, aukščiui ir, be abejo, derliui. Veisles, kurioms reikia mažiau šviesos ir šilumos, jau bandoma auginti ir Lietuvoje.
Sojos šaknų sistema gerai išsivysčiusi, gali giliai įsiskverbti į dirvą, bet pagrindinė maitinimosi zona – 10–20 cm.
Soją geriau sėti į šiltą, derlingą, silpnai rūgščios reakcijos priesmėlį.
Sėjama vėlai, gegužės pradžioje (labai ankstyvas veisles galima ir vėliau), kai dirvos temperatūra pasiekia 10–12o C, nes šaltesnėje, užsitęsus nepalankiems orams, pupelės gali supūti.
Norint, kad greičiau sudygtų, pupeles reikia parą pamirkyti.
Sėkite eilutėmis, kas 30 cm. Sėklas išdėstykite kas 3–5 cm.
Kadangi Lietuvos dirvoje nėra sojai tinkamų gumbelinių bakterijų, sėklas prieš sėją vertėtų apvelti bakterinėmis trąšomis.
Palankiausia temperatūra – 20–25o C.
Priežiūra – kaip ir kitų ankštinių kultūrų. Svarbiausia yra naikinti piktžoles, laistyti. Kultūra jautri tręšimui. Tręšiant fosforo trąšomis suaktyvėja gumbelinių bakterijų veikla, padidėja derlius. Soja mėgsta drėgmę, jei jos trūksta, gali nukristi žiedai ir užuomazgos.
Kai ankštys subręsta, pagelsta, nukrenta lapai, galima nuimti derlių. Ankštys nuskinamos, išdžiovinamos ir iškuliamos (trinamos maišelyje ir atskiriamos nuo sėklų).
Kaip ir kitos ankštinės kultūros, soja gali kaupti azotą iš dirvos ir atmosferos, tad jos liekanos apkasamos. Galima auginti ir kaip žaliąją trąšą, puikus priešsėlis visoms kultūroms.
Sojos auginimo zona prasiplėtė, išvedus daugybę veislių, kurių vegetacija trunka nuo 60 iki 200 dienų ir kurias tinka auginti įvairiomis sąlygomis. Yra įvairiausių formų, kurios skiriasi vegetacijos trukme, forma, ankščių ir lapų dydžiu, spalva.
Bus tęsinys
