Apie cepelinus rašyt neturiu kompetencijos, su bulvių kilme galit susipažint wikipedijoj. Būdų paversti bulves skaniu maistu yra per daug, kad ryžčiausi juos visus sukonspektuot ir pateikt idėjų sąrašą. Taigi, apmėtysiu jus faktais ir patarimais, o neišsemiamais receptų lobynais dalinsiuos po truputį, gerai?
dabar yra tinkamiausias laikas valgyt bulves, mat kuo ilgiau jos stovi sandėliuojamos, tuo daugiau vitamino C praranda;
bulves, kurias ketinama kept ar virt aliejuje, patartina porąsyk perplauti dideliu kiekiu šalto vandens, o po to nusausinti – šitaip kepamos bulvės pasidengs traškia plutele;
nuskustas bulves derėtų laikyt šaltame vandenyje, o į tarkuotas reikėtų įlašint citrinos sulčių, įdėt sutrintą vitamino C tabletę arba nuplikyt šlakeliu verdančio pieno, tuomet oksidacijos procesai nebus tokie baisūs ir bulvės nepajuos;
nūdienos lietuvis per metus statistiškai suvalgo beveik devyniasdešimt kilogramų bulvių (atradusi šitą faktą, bandžiau suskaičiuot, kiek kilogramų bulvių suvalgau aš, ir supratau, jog Marko Tveno pasakyme, jog egzistuoja trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika, daugiau tiesos nei buvau maniusi), amerikietis – 62,5 kg, iš kurių – 7,7 kg bulvių traškučių pavidalu (vidutinis bulvių traškučių pakelis sveria 90 g, vadinasi, statistinis amerikietis suvalgo daugiau kaip pusantro pakelio per savaitę, t.y. gauna maždaug 700-800 papildomų kalorijų per savaitę arba 36 000 – 42 000 kalorijų per metus! Žodžiu, dabar matot, kad ne gramas kitas sviesto į blynus svorio problemas sukelia);
bulvės – puikus kalio šaltinis, o šis, kaip žinia, padeda skysčių ir druskų apykaitai organizme, todėl jeigu rytais nubundant baisiai užtinę be aiškios priežastis (alkoholio vartojimas kenkia jūsų sveikatai ir aplinkinių gerovei), jums pats metas eit kept kugelio ar panašiai;
salotoms ir mišrainėms bulves derėtų virti neskustas, sūdyti likus dešimčiai minučių iki virimo pabaigos, o paskui perlieti šaltu vandeniu – šitaip kur kas palengvinamas lupimas;
jei bulvės verdamos su kuo nors rūgščiu, pavyzdžiui, rūgštynėmis ar raugintais kopūstais, patartina jas išvirti atskirai arba rūgščias daržoves sudėt virimo pabaigoje, antraip bulvės liks kietos;
gerti bulvių sultis – sveika organizmui. Bėda ta, kad jos baisiai neskanios, todėl geriau jas skiest kuo nors labiau geriamu, pavyzdžiui, morkų sultimis. Arba dar gali apsimest, kad šito neskaitėt, ir taip baisiai sveikatos vardan nesikankint;
anądien mačiau šokoladinio torto receptą, kurio biskvito tešlai reikėjo tarkuotų bulvių – būtinai kada nors išmėginsiu ir jums papasakosiu.
Tai tiek šiam kartui, o dabar pažiūrėkim, kas su bulvėmis veikiama svetur.
***
Aha, aš vėl jus mokau kiaušinienę kept. Šįsyk ispaniškai. Esmė – bulvės ir kiaušiniai, visa kita rinkitės savo nuožiūra: priedus (virtas/keptas/rūkytas kumpis, dešra, špinatai, pomidorai, etc), kepimo būdą (jei bulves apvirsit ir sumaišysit su plaktais kiaušiniais, tai galėsit kept gausiai aliejum išteptam inde orkaitėje), valgymo būdą (aš vartoju kaip greitus pietus, tačiau teko matyti, kaip šitas gėris užkandžiu paverčiamas vyšninį pomidorą į gabalėlį įsmeigiant).
Tortilla de patatas arba omletas su bulvėmis
2 porcijoms susirandam:
4 šaukštus alyvuogių aliejaus skirto kepimui
2 dideles bulves
raudonąjį svogūną/ryšulėlį svogūnų laiškų
4 kiaušinius
druskos
pipirų
Procesas:
Bulves nulupam ir supjaustom plonom riekelėm. Kuo kruopščiau šitam etape dirbsim, tuo greičiau iškeps.
Keptuvėje įkaitinam aliejų, sudedam bulves. Pamaišydami kepam apie 10-15 minučių, kol suminkštėja, bet spalvos pokyčiai nėra labai akivaizdūs. Tuo tarpu susmulkinam svogūną/svogūnų laiškus (pastarieji yra arčiau originalios ispaniškos tortilijos, tačiau lietuviškas ruduo diktuoja savas taisykles) ir išplakam kiaušinius su druska ir pipirais.
Kai bulvės jau visai visai arti anksčiau aprašytos stadijos, pasiūlom joms į kompaniją svogūną. Pakepam minutę-dvi, supilam kiaušinių plakinį, uždengiam dangčiu ir, sumažinę kaitrą iki kone minimalios, laukiam, kol kiaušinis sutvirtėja ir niekur skysčio nebelieka.
Susirandam šiek tiek už keptuvę didesnę lėkštę. Dedam ją virš tortilijos, prispaudžiam delnu, čiumpam keptuvę už rankenos ir staigiu judesiu išverčiam jos turinį ant lėkštės. Nežinau, ar pakankamai aiškiai papasakojau, esmė ta, kad dabar kepinys turėtų garuot apkepusia puse į viršų lėkštėje, va. Grąžinam keptuvę ant viryklės ir įstumiam į ją tortiliją, na, kad ir kita pusė dailiai apskrustų (žinoma, jūs galit ir kaip nors kitaip apvertimo procedūrą atlikt, jei tik fantazija leidžia). Kepam 4-5 minutes. Valgom su pomidorais ar kokiu mėgstamu padažu. Skanaus.
***
Taip, ir su tiek druskos bulvės būna valgomos. Ir ne šiaip valgomos, o vienos geriausių bulvių, kokias man teko ragaut. Ir nė kiek neperdedu šitaip sakydama – druska padaro stebuklą, bulvė viduje būna nelyg lauže kepta, o kur dar švelniai (!!!) surstelėjus odelė… Šitaip jos ruošiamos Tenerifėj. Žmonės ten žino, ką daro, kitaip ir nepasakysi. Susiraskit drąsą bandyt, jei buvot kur nors užmetę, mažiausių bulvių, kokių tik gebat aptikt, ir pirmyn.
Druskoje virtos bulvės
Susirandam:
1 kg mažų bulvių
5 labai kaupinus šaukštus druskos
Procesas:
Bulves kruopščiai nuplaunam. Valgysim neluptas, todėl primygtinai siūlau nedaryt šito darbo atmestinai.
Dedam jas į plačiausią turimą puodą, šitaip palengvinsim sau darbą pabaigoje, kai reiks nugarint vandens perteklių. Supilam druską. Aš visuomet imu tikrai dosnų šaukštą druskos 200 gramų bulvių. O kartais dar ir papildomai saują įmetu, na, kad tikrai maža nepasirodytų.
Užpilam vandeniu. Neišsigąstam, jei bulvės plūduriuoja paviršiuj, taip jau būna su tais druskos tirpalais. Užverdam, sumažinam ugnį ir leidžiam pamažėl kunkuliuot, kol išvirs. Tik šitai patikrinti geriausia vieną bulvę ištraukus ir padalijus pusiau, o ne duriant peiliu – kaip paprastai daroma, mat taip neatsakingai elgiantis bus pažeista bulvės oda, t.y., kiautas, saugąs bulvę nuo druskos patekimo vidun.
Kai jau bulvės išvirusios, nupilam vandenį ir statom puodą atgal ant viryklės. Padidinam kaitrą ir puodą karts nuo karto krestelėdami garinam vandenį tol, kol bulvės išdžiūsta ir pasidengia kažkuo panašiu į druskos šerkšną. Šitai trunka gal net kokią minutę. Viskas. Valgom išsyk vienas ar su sviestu, su kokiu varškės padažu, ar su šaltibarščiais, ar kaip garnyrą. O šaltos jos pačios kažkaip išlipa iš puodo ir kažkur prapuola, pabandykit, jei netikit. Skanaus.
***
Anuomet, kai virtuve dalinaus su viena prancūze, daug išmokau. Šitą – irgi.
Gratin Dauphinois arba bulvių apkepas
Keturiems pavalgydinti reiks:
1,2 bulvių
3 skiltelių česnako
druskos
pipirų
300 ml pieno
300 g grietinėlės
muskato
100 g puskiečio ar kietojo sūrio (dideliems nepritekliams šaldytuve prispaudus – tiks bet koks fermentinis)
Procesas:
Bulves nulupam ir supjaustom plonomis riekelėmis. Sukapojam česnaką. Įjungiam orkaitę – 180 laipsnių.
Susirandam kepimo indą. Patogiausia šitą apkepą išsyk konstruot į porcijinius indelius, mat dalis skysčio į bulves nesusigeria, tačiau pilti jo mažiau negalima, nes būtent toks kiekis reikalingas bulvėms tinkamai paruošt. Tačiau aš dažniausiai gaminu stikliniam ar keramikiniam inde, maždaug 20 centimetrų ilgio kraštinėmis ar 22-24 centimetrų skersmens, jei apvalus. Žodžiu, to, kame kepsim, sieneles ir dugną ištepam sviestu.
Klojam sluoksnį bulvių, barstom druska, pipirais ir kapotu česnaku. Vėl bulvės, vėl pagardai. Ir taip tol, kol nebelieka ką sluoksniuot.
Sumaišom grietinėlę (prancūzai naudoja crème fraîche, kuris labiau primena grietinę nei grietinėlę, tačiau mūsiškė su pienu kepdama baisiai negražiai sureaguoja; sutraukia – sakytų liaudis, todėl renkamės grietinėlę. Liesą, jeigu norisi) ir pieną, dosniai pagardinam tarkuotu muskato riešutu. Tie, kurie nepageidauja, kad liktų skysčio, gali įplakti porą kiaušinių, tačiau šitai gali prailgint kepimo laiką, be to, apkepo tekstūra jau bus ne ta. Užpilam mišiniu bulves.
Sūrį sutarkuojam ir padengiam juo apkepo viršų. Autentiškasis Gratin Dauphinois variantas sako, kad joks sūris tenai nededamas, paviršius užklojamas 40-50 gramų plonai pjaustyto sviesto, tačiau prancūzė, kuri dalijosi šito patiekalo ruošimo paslaptimis, tikino, jog be sūrio jo niekas jau seniai nebekepa. Ir kuo aštresnis, tuo geriau – minėjo.
Kepam maždaug pusantros valandos. Jei apkepo paviršius imtų degti, uždengiam folija, tačiau neleidžiam sau pamiršt fakto, kad bulvės, kepamos orkaitėj, reikalauja gan nemažai laiko, todėl ir po tos pusantros valandos nepuolam išsyk traukt lauk, būtinai patikrinam, ar bulvės jau pakankamai suminkštėjusios.
Iškepusį apkepą paliekam kambario temperatūroj dar kokioms dešimčiai minučių ir tik tuomet patiekiam – šitaip dalis skysčio iš dugno susigers. Jei gaminom ne atskiromis porcijomis, nepamirštam į lėkštę dar padažo iš dugno šliūkštelt. Bon app!
Įdomaus savaitgalio!
Inga.
