Čia, kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių, egzistuoja tikras maisto kultas (vadinasi, ir valgymo kultūra). Svarbiausi verslo, politikos, žmonių asmeninio gyvenimo klausimai sprendžiami tarp dvyliktos ir antros valandos, kai prancūzai pietauja, kiekvieną skanėstą būtinai užgerdami vynu (tiesa, daugelis jį skiedžia vandeniu).
Prancūzų virtuvės akcentas – didžiulė daržovių įvairovė: šviežių, keptų, troškintų. Šalia įprastų pomidorų, saldžiųjų pipirų, agurkų prancūzai mėgsta ir Briuselio kopūstus, artišokus, šparagines pupeles.
Didžiausia prancūzų stalo pažiba – sūriai. Oficialiais duomenimis, Prancūzijoje jų užregistruota net 400 rūšių! Sūrį prancūzai patiekia tarsi meno kūrinį. Į lėkštę, kuri atnešama po karštų patiekalų desertui, dedamos 5–7 rūšys sūrio.
Viduryje – mėlynasis rokforas, toliau – minkštasis sūris kamamberas (jis, beje, buvo mėgstamiausias Napoleono gardėsis) arba bri, kietasis – ementalis, ožkos pieno sūris. Sūriai paprastai išdėliojami lėkštėje pagal laikrodžio rodyklę – nuo švelnių iki pikantiško skonio.
Ko gero, tik Prancūzijoje paragausite tikrojo skonio fua gra, kas išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „riebios kepenys“. O jei tiksliau – specialiai maitintų žąsų kepenėlės. Tai – karalių ir kardinolų maistas, aristokratiško valgiaraščio „žvaigždė“, paryžietiškos prabangos simbolis.
Apie vargšes žąsis, kurių kepenėlės vėliau virsta karalių maistu, pasakojama ne visai smagių dalykų. Pavyzdžiui, tam, kad kepenėlės būtų kuo didesnės, paukštis laikomas maiše, jam neleidžiama vaikštinėti, jis šeriamas riešutais. Tiesa, prancūzai kategoriškai tvirtina: Mūsų žąsys – visiškai laimingi paukščiai.
Pirmuosius tris mėnesius žąsiukai mėgaujasi žalia žolyte ir saule, o paskui tris savaites iš eilės tris kartus per dieną šeriami specialiai paruošta kukurūzų mase. Garsūs kulinarai žino šimtus nuostabių patiekalų iš fua gra – tiek karštų, tiek skirtų užkandžiams. Prancūzai eksportuoja fua gra užkepėles su triufeliais, – kilogramas kainuoja iki 160 eurų, tačiau kaip mat išgraibstoma Europos gurmanų.
Italai didžiuojasi makaronais
Ši šalis teisėtai didžiuojasi savo nepakartojamais makaronų, kuriuos italai vadina pasta, patiekalais. 300 rūšių makaronų, iš kurių sumanios šeimininkės gamina ne tik sriubas, šaltus bei karštus patiekalus, bet ir desertus.
Italijoje taip pat egzistuoja valgio kultas. Jei jus graužia rūpesčiai, esate dėl ko nors nusiminę, italas būtinai pasiteiraus: „Kas atsitiko? Gal nepavalgei?“ Maždaug nuo vidurdienio iki trečios ketvirtos valandos popiet nesitikėkite apsipirkti, sumokėti mokesčius ar sutvarkyti reikalus pas notarą – visi pietauja.
Beje, kiekvienas italas pietauti grįžta namo, kur prie stalo sėda visa šeima. Keliaujant po Italiją verta paragauti soupe di pesci (sriuba iš įvairios žuvies), raviolli (mažyčiai koldūnai su įvairiais įdarais), rissoto (karštas ryžių patiekalas) ir, žinoma, išgerti puodelį klasikinio itališko kapuccino ar espresso. Italai valgo daug daržovių ir vaisių, jūros gėrybių, sūrio. Patiekalai lengvi ir švieži – ne veltui italų virtuvė laikoma viena sveikiausių pasaulyje.
Austrijoje – fantastiški pyragaičiai
Austrija garsi nepaprasto skonio pyragaičiais. Jaukios Vienos kavinukės – kiekvieno smagurio svajonė. Nors įvairiausių tortų ir pyragaičių receptai, sukurti austrų konditerių, jau seniai puikuojasi pasaulio kulinarijos knygose, tačiau įvertinti tikrąjį austriškų saldumynų skonį galima tik jų tėvynėje. O kai širdis apsals, užsisakykite patiekalų, šalia kurių valgiaraštyje įrašytas žodis kaiser (pavyzdžiui, „kaizeriška“ mėsa arba „kaizeriškas“ omletas).
Tai tikrieji austrų nacionaliniai patiekalai, kurių pavadinimai susieti su šios šalies istoriniais įvykiais. Verta paragauti ir jauno, tų pačių metų vynuogių derliaus, vyno. Austrijos virtuvės pasididžiavimas – Vienos pjausnys (Wiener Schnitzel).
Kitas gana populiarus patiekalas – veršiuko kepenys su žolelėmis ir sviestu (Gerostete Leber). Prie patiekalų dažniausiai patiekiamos bulvės, ryžiai, grybai. Dauguma patiekalų gardinami įvairiausiais padažais. Per šventes austrai gardžiuojasi kraujiniais vėdarais, o įvairūs mieliniai Vienos pyragai, sluoksniuoti pyragai su obuoliais („štrudeliai“) žinomi visoje Europoje.
Egipte į burną skrenda... kepti karveliai
Persikelkime į gausiai lietuvių lankomą Egiptą. Tradicinė arabų virtuvė siūlo patiekalus iš pupelių, varškę su žalumynais, keptus karvelius, mėsą su figomis, daugybę kebabų rūšių. Nepraleiskite progos paragauti egiptietiškos picos fiteer, kepamos iš sluoksniuotos tešlos. Vietos, kuriose parduodama fiteer, vadinamos „fatatri“.
Labai įdomu stebėti, kaip virėjas prie jūsų akių minko tešlą, suka ir varto ją virš galvos. Beveik visur patiekalo įdarai yra lėkštėse prieš virėją, ir jūs patys galite išsirinkti, su kuo jums paruošti fiteer. Saldžios fiteer ruošiamos su cukrumi, kokoso vaisiais ir razinomis.
Rytietiškų saldumynų – chalvos, nugos, kazinakų (riešutų ar saulėgrąžų branduoliai karamelėje) – daugelis ragavome ir Lietuvoje, vis dėlto arabų ir lietuvių konditerių gaminiai skiriasi kaip diena nuo nakties. Tad būtinai įvertinkite autentiškų arabiškų saldumynų skonį. Mėgstančiųjų atsipalaiduoti dėmesiui: egiptiečiai beveik nevartoja alkoholinių gėrimų, juolab importinių, kuriuos laiko didžiule prabanga. Taigi už taurę šampano ar stikliuką degtinės kokioje nors Kairo užeigoje gali tekti pakloti daug pinigų.
Kinai įsitikinę, kad valgyti galima viską
Tų, kuriems nusišypsos laimė aplankyti Kiniją, laukia tikri stebuklai, o gal net ir šokas. Šios šalies gyventojai įsitikinę, kad gamtoje nėra nieko, ko nebūtų galima valgyti. Yra tik blogi virėjai. Apstulbusiam svečiui kinas gali pasiūlyti vikšro lervų, ryklio pelekų, keptų žiurkių.
Kinų virėjai – tikri eksperimentatoriai: naujų skonių, kompozicijų kūrimas jiems teikia didžiulį profesinį pasitenkinimą. Vien ko verta garsioji Pekino antis, kuri prieš kepimą kelias paras marinuojama įstabiais prieskoniais ir laikoma tam tikroje temperatūroje. Arba kiauliena su žuvies aromatu. Beje, valgydami žuvį kinai niekada jos neapverčia lėkštėje – nuo seno tikima, kad tai gali apversti žvejo, kuris sugavo tą žuvį, valtį.
Be to, daugelyje Azijos šalių šakutėmis bei peiliais nesinaudojama. Sriuba čia valgoma šaukštu, o visa kita – lazdelėmis. Kadangi mes, europiečiai, didelės patirties jomis naudotis neturime, todėl viešėdami Kinijoje nesivaržydami paprašykite įprastų stalo įrankių. Tokie turistų prašymai Kinijoje visada išpildomi. Ir dar vienas įdomus kinų kulinarijos faktas. Imperatoriškojo banketo ceremonija prasideda arbatos gėrimu. Būtinai – žaliosios ir be cukraus.
Vėliau pokylio dalyviai valgo šaltus ir karštus užkandžius, pagrindinius patiekalus, po to – sriubą ir ryžius. O per pertraukėles tarp jų – saldumynus ir vaisius. Vaišės baigiamos, kuo ir buvo pradėtos – žaliąja arbata. Per imperatoriškąjį banketą patiekiami nei daugiau nei mažiau – 134 karšti ir 98 šalti patiekalai!
Meksikoje – viskas su pipirais
Ši Lotynų Amerikos šalis pagrįstai didžiuojasi unikalia virtuve, ypač prieskoniais. Vien tik pipirų rūšių čia priskaičiuojama 80! Pagrindinis meksikiečių patiekalas – iš kukurūzų miltų gaminami burnoje tirpstantys paplotėliai – tortilijos (tortillas). Niekur kitur, tik Meksikoje paragausite nepaprastai skanių tacos – pyragėlių su pupelių, sūrio bei aštriųjų pipirų įdaru, taip pat keptos vištos su karčiojo šokolado padažu ir visa tai užgersite puikiu meksikietišku alumi arba tekila.
Meksikiečiai gamina skanius patiekalus ir iš žuvies bei jūros gėrybių. Tačiau būkite atsargūs – Meksikoje, kaip ir Japonijoje, ypač dažni apsinuodijimo midijomis bei kitais moliuskais atvejai.
