Skulptūros kuriamos iš amžinai žaliuojančių, dažniausiai sumedėjusių nedidelius lapus turinčių augalų, kuriems būdinga gausi lapija ir tankus, kompaktiškas ir/arba kūgiškas augimas. Dažniausiai naudojami šie augalai: buksmedžiai (Buxus sempervirens), tujos (Thuja rūšys), kilnusis lauramedis (Laurus nobilis), bugieniai (Ilex rūšys), mirtos (Eugenia arba Myrtus rūšys), kukmedžiai (Taxus rūšys), ligustrai (Ligustrum rūšys).
Šiais laikais figūros kūrimo pagrindui dažnai naudojami karkasai iš vielos, padedantys suformuoti norimą figūrą, tačiau tradicinis figūrinio karpymo menas pasikliauja kantrybe ir rankos miklumu. Naudojant vielos formą ir smulkialapes gebenes, „gyvą skulptūrą“ galima užauginti per keletą mėnesių. Gyvatvorė - vienas paprastesnių šio meno pavyzdžių.
Kilmė
Europietiškasis „topiary“ siekia romėnų laikus. „Gamtos istorijos“ autorius Plinijus bei epigramų rašytojas Marcialis teigia, kad su šiuo menu romėnus supažindino Julijaus Cezario draugas Cneius Matius Calvena, o Plinijus Jaunesnysis vaizdingai aprašo jo Toskanos vilą puošiančias gyvūnų figūras, užrašus ir obeliskus iš žalių augalų. Romėnų namų ir vilų kiemuose, kurie anksčiau nebuvo labai išskirtiniai, figūrinio karpymo meno buvo sukurti miniatiūriniai kraštovaizdžiai su gyvomis augalų skulptūromis.
Tolimieji Rytai
Kinai ir japonai taip pat praktikavo medžių bei krūmų karpymą ir formavimą, tačiau jų estetiniai siekiai buvo truputį kitokie; rytiečiai siekė, kad jų kompozicijose atsispindėtų gamtos jėgos. Pavyzdžių galima rasti gimininguose kinų penjing ir japonų bonsai menuose.
Europietiškajam menui artimiausias yra japoniškasis „debesų“ formavimas: tokia forma nugenėti augalai ypač nuostabiai atrodo iškritus sniegui. Japoniški zen sodai kuriami derinant karikomi (figūrinio karpymo menas, kuomet iš medžių ir krūmų formuojamos stambios apvalių linijų formos ar skulptūros) ir hako-zukuri (šiam būdingos stačiakampės ir tiesios linijos).
Renesansas
Figūrinio medžių ir krūmų karpymo meną mėgo Europos elitas. Taip jie puošdavo savo sodus ir terasas. Dažniausiai iš augalų buvo formuojamos geometrinės figūros: rutuliai, kubai, obeliskai, piramidės, kūgiai, spiralės, etc. Taip pat buvo populiarios žmonių, gyvūnų, daiktų formos.
Versalio sodų skulptūros niekada nebuvo itin sudėtingos: žemos gyvatvorės ir apvalių formų medžiai, o pakraščiuose - obeliskai, kurių vertikalios linijos tarnavo kaip atsvara neaukštoms sodo figūroms. Sudėtingesnės skulptūros buvo ne iš augalų, o akmens ir švino. Olandijoje klestėjo sudėtingesni krūmų karpymo dizainai; prancūziško-olandiško stiliaus sodai Anglijoje išpopuliarėjo po 1660 m.
Seniausias figūrų iš augalų sodas JAV yra Portsmouth’e. Tai „Žalių gyvūnų figūrų sodas“, pradėtas kurti 1912 m.
