Senovinėmis rožėmis besidominti ir jas tyrinėjanti VDU Botanikos sodo vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Dovilė Rylienė sako, kad sodybų šeimininkai dažnai nė neįtaria apie patvoriuose augančias senųjų veislių rožes, kurias botanikė pasiryžusi išsaugoti.
– Kodėl rožės tapo jūsų domėjimosi sritimi? Ar seniai jas tiriate?
– Rožėmis susidomėjau dėl labai įdomios ir senos jų istorijos. Domiuosi nuo studijų laikų, maždaug 15 metų.
– Neseniai Kauno botanikos sodo darbuotojams ir lankytojams skaitėte paskaitą apie senovines rožių veisles. Kas yra senovinės rožės?
– Senovinėmis rožėmis vadinamos nuo neatmenamų laikų iki XIX a. vidurio augintos rožių veislės. Nuo viduramžių iki 1800 m. rožės neužėmė tvirtos pozicijos, bet viską pakeitė Napoleono žmona Žozefina. Ji buvo aistringa rožių gerbėja. Pirmoji šalies dama Žozefina planavo surinkti visas tada žinotas rožių veisles, nuolat bendravo su Anglijos, Belgijos, Olandijos ir Vokietijos rožių augintojais.
XVIII a. pabaigoje į Europą buvo atvežtos pirmosios kininės rožės arba erškėčiai. Jos sukėlė tikrą revoliuciją Europos rožių pasaulyje. Šios rožės buvo intensyviai kryžminamos su vietinėmis, vieną kartą žydinčiomis Europos rožių veislėmis. Atsirado naujos rožių grupės. Pirmosios dar turėjo nemažai senųjų Europos rožių požymių, bet intensyviai kryžminant naujosios grupės neteko daugelio senųjų požymių. 1867-aisiais buvo išvesta viena pirmųjų arbatinių hibridinių rožių 'La France'. Arbatinių hibridinių rožių grupės atsiradimas laikomas tašku, skiriančiu senąsias europines rožes nuo modernių.
Pagrindinės senovinių rožių grupės: Prancūzijos rožės, Damasko rožės, baltažiedės rožės, Provanso rožės, 'Moss' rožės, 'Bourbon' rožės, kininės rožės, arbatinės rožės, 'Noisette' rožės ir remontantinės rožės.
– Kaip senosios Europos rožės pateko į Lietuvą?
– Lietuvos soduose rožės, ko gero, pradėtos auginti, kai įsigalėjo krikščionybės ir įsteigti pirmieji vienuolynai, t. y. XV−XVI a. Tada Europoje ir Artimuosiuose Rytuose jau buvo įdomių formų hibridinių rožių. Bažnytiniame mene ir puošyboje randame pirmuosius Lietuvoje rožių atvaizdus. Rožė krikščionybėje – labai svarbus simbolis. Kartu su simboliu galėjo atkeliauti ir gyvosios rožės. Viduramžių vienuolynų receptuose dažnai būdavo apie 20−30 skirtingų žolelių, tarp jų beveik visada figūruoja rožės. Buvo manoma, kad jos gydo nuo daugelio ligų.
– Kas paskatino ieškoti ir išsaugoti senąsias rožes čia, Lietuvoje? Kaip tai vyksta?
– Yra daug informacijos apie kitų šalių istorines rožes, jų paplitimą ir išlikusius egzempliorius. Apie Lietuvoje augintas istorines rožes informacijos beveik nebuvo. Išlikę seni krūmai sparčiai naikinami, todėl reikia susirūpinti šių rožių suradimu ir išsaugojimu. Geriausios tokių rožių saugyklos – pakelės, neprižiūrėtos kapinės, senos apleistos sodybos ar šeimų iš kartos į kartą perduodami želdiniai. Dažniausiai gali būti, kad šioms rožėms tai yra paskutinis sezonas. Mūsų klimatas kelia specialius reikalavimus augalams: reikia prisitaikyti prie šaltų ir permainingų žiemų, pavasario šalnų.
– Kuo šiuolaikiniam gėlininkui galėtų būti įdomios senosios rožės?
– Savo unikalumu, istorija ir ištverme. Daugelis senovinių rožių veislių išliko iki šių dienų tik dėl savo atsparumo, nepaprasto grožio ir kvapo.
– Kokį sodą reikia turėti norint auginti rožes? Gal yra specialių reikalavimų plotui, dirvai?
– Rožės gali augti beveik visur. Svarbu, kad užtektų saulės šviesos, jos nestelbtų aukšti medžiai. Žinoma, yra rožių veislių, reikalaujančių nuolatinio gėlininko dėmesio.
– 5 mėgstamiausios rožės, šiandien žydinčios jūsų gėlyne?
– Mėgstamiausių yra labai daug, būtų nesąžininga išskirti tik 5. Kiekviena graži savaip. Žinoma, yra ir beverčių veislių, visiškai neatsparių ligoms, neišskirtinių. Rožė – komercinė gėlė, todėl pasaulyje yra labai daug rožių selekcininkų, negebančių objektyviai įvertinti naujų hibridų.
Nepaisant to, kad didelė dalis rožių istorijos liko paslaptyje, galima tvirtai teigti, jog Gallica yra seniausios sodo rožės. Jos buvo žinomos jau senovės iraniečiams ir persams, jas augino graikai ir romėnai. Gallica rožės labai anksti paplito didžiojoje Europos dalyje, ilgai buvo naudojamos parfumerijai ir vaistiniams preparatams gaminti. Dėl parfumerinių savybių XIII−XVIII a. buvo auginamos Provanse (Prancūzija).
Šių rožių krūmai yra tankūs, statūs, kompaktiški, apie 1,2 m aukščio ir pločio. Stiebai padengti smulkiais spygliais, lapai stori, raukšlėti, tamsiai žali, giliai vagoti. Žiedai gana stambūs, dažniausiai pavieniai. Žiedo forma labai įvairi, jie kvepia skirtingai: vienų veislių žiedai labai kvapūs, kitų beveik nekvepia. Dažniausiai pasitaikančios spalvos – purpurinė ir tamsiai violetinė. Veislės dryžuotais ir margais žiedais daug dažnesnės nei kitose rožių grupėse. Prancūzijos rožės žydi labai gausiai, tai vyksta birželio pabaigoje−liepos pradžioje. Žiedus krauna ant senesnės medienos, todėl jų negalima genėti rudenį. Tai – labai ištvermingos, ligoms ir šalčiams atsparios rožės.
