Mąsto panašiai
Sakoma, kad mano namai – mano tvirtovė, tačiau ši šeima gerai žinomą posakį perfrazuotų kitaip: mano namai – mano oazė ir atgaiva sielai. Beveik dvidešimt metų tvarkydamiesi savo sklype Vilija ir Jonas kasmet sugalvoja ką nors nauja. Bendraujant su jais sunku pasakyti, kas šeimoje groja pirmu smuiku, o paklausti tikino, kad net nesitarę priima tokius pat sprendimus. Taigi, jei reikia ką nors sodinti ar iškirsti, ilgai ginčytis netenka.
„Susitvarkėme taip, kad turėtume kuo daugiau privatumo. Tačiau tikrai negyvename uždarai. Mūsų kieme svečių netrūksta. Kai šiais metais šventėme Jonines, pasiekėme rekordą – beveik šimtas žmonių tada smagiai leido laiką mūsų namuose“, – pasakojo Vilija, kuri ne tik puoselėja namų aplinką ir užsiima verslu, bet randa laiko ir visuomeninei veiklai, domisi politiniu gyvenimu.
Randa laiko viskam
Vilija – Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narė, tad puikiai žino, kaip sunku priimti sprendimus, kiek reikia kantrybės ir pastangų siekiant ištesėti per rinkimus gyventojams duotus pažadus. Atgaivą jai teikia bendravimas su Šalčininkų rajono žmonėmis.
„Sutinku nuostabių žmonių. Žaviuosi ūkininkais, kurie kantriai dirba, augina nuostabius vaikus. Štai Pozniakų šeima turi net penkis sūnus. Visi labai darbštūs ir puikiai išauklėti. Paviešėję pas mus, jie nusprendė daugiau dėmesio skirti aplinkai, pasisodino daug gėlių. Smagu, kai žmonės imlūs grožiui“, – sakė Vilija.
Pasak jos, labai svarbu pasirinkti tinkamus augalus, kad reikėtų kuo mažiau priežiūros ir gėlės būtų atsparios permainingiems orams.
„Man labai patinka paprastos svyrančios pelargonijos. Renkuosi ryškiai raudonas. Pastebėjau, kad labai gražiai kompozicijos atrodo, kai auginamos tos pačios spalvos gėlės. Meistro iš Šalčininkų pagamintuose metaliniuose stovuose pelargonijos iš tolo primena žydinčius medžius. Beje, per žiemą išlaikyti vazonuose, vėsioje patalpoje augalai žydi kelis sykius gausiau“, – rodydama brolio dovanotame vežime žydinčią pelargoniją aiškino pašnekovė.
Padirbėjo ir gamta
Kitos puošnumu stebinančios gėlės Filipovičių kieme – begonijos. Anot moters, jas auginti – vienas malonumas.
„Štai šitos žydi tame pačiame vazone jau penkeri metai. Labai patinka vidutinio dydžio vadinamosios ledinukės. Jos žydi gausiai, nebijo lietaus, sausros, visada atrodo puošniai. Taigi begonijos man – nepakeičiamos gėlės. Tik jų, kaip ir pelargonijų, negalima sodinti giliai. Ir vazonai turi būti ne per dideli“, – patirtimi dalijosi Vilija.
Sutuoktiniams labai miela Vilijai neeilinio gimtadienio proga brolio padovanota Rūpintojėlio skulptūra. Paėjus į sklypo gilumą visus nustebina didžiulis nuostabaus grožio akmuo.
„Pradėję statybas radome jį savo sklype. Daug vargome, kol atkasėme ir iškėlėme, bet, kaip sakoma, stengtis tikrai buvo verta. Tiesa, gražuolis Puntuko giminaitis vėl po truputį smenga žemėn, bet manome, kad dar sykį jo atkasti mums neteks“, – linksmai pasakojo Jonas ir pridūrė, kad paparčiais prie akmens pasirūpino svarbiausias kraštovaizdžio architektas – gamta. Augti jie pradėjo patys iš vėjo ar paukščių atneštų sporų.
Šviežios bulvės jau gegužę
Stačiakampio formos Filipovičių sklypas padalytas į dvi dalis: vienoje – poilsio zona, kitoje už vijokliais apaugusios tvoros – daržas, sodas ir šiltnamis. Jis užima beveik dešimt arų ir yra itin svarbus sodybos objektas. Sutuoktinių darže auga viskas, ką įmanoma auginti Lietuvoje. Įdomu tai, kad burokėlių daigai pavasarį buvo pasodinti tarp žieminių česnakų eilių, juos išrovus, lysvė neliko tuščia. Kad ir kur pažvelgsi, nė vieno laisvo plotelio nepamatysi, visur – ideali tvarka. Ir norėdamas nerastum piktžolių.
„Darže ir šiltnamyje šeimininkauja mano mama. Ji jau garbaus amžiaus, bet džiaugiasi turėdama širdžiai malonų užsiėmimą. O ir mums jos patirtis praverčia“, – sakė Vilija. Tiesa, kai tėvai iš tremties grįžo su ten gimusiais vaikais, ji užaugo mieste, užtat Jonas – kaimo vaikas. Žino, nuo ko pradėti, jei nori valgyti savo užaugintas daržoves ir vaisius. Tad nieko nelaukęs jis kviečia į šiltnamį ir peša iš žemės porą bulvių kerų.
„Ne vienas nustemba, kai pasakome, kad šiltnamyje auginame ne tik pomidorus ar agurkus, bet ir bulves, – šypsojosi vyriškis. – Vieną kartą pabandėme ir įsitikinome, kad derlius būna ankstyvas ir gausus. Sodiname sudaigintas bulves, kai žemė šiltnamyje sušyla. Auga jos kaip ant mielių. Pirmąsias valgėme jau gegužės pabaigoje. Nukasę bulves jų vietoje pasodinsime dar agurkų.“
Vilija mano, kad vos tik atsiradus laisvai vietai reikia sodinti kitas daržoves.
Jokios chemijos
Įdomiausia tai, kad viename šiltnamyje auginami pomidorai ir bulvės neserga fitoftora. Sutuoktiniai tikino jokios chemijos nenaudojantys. Pasak Jono, labai svarbu, kad šiltnamis būtų gerai vėdinamas ir erdvus. Tiesa, pomidorai auga šiltnamio gale. Apatiniai jų lapai pamažu genimi, tad, jei ir atsiranda koks ligos sukėlėjas, jis negali išplisti.
„Saldžiosios paprikos kažkuo serga, tačiau nė neketiname jų purkšti kokiais nors fungicidais. Ligotas šakeles iškarpysime, ir tiek. Bus mažesnis derlius, bet mums užteks. Štai baklažanai puikiai dera. Visada daržovių užsiauginame sau ir dar daug lieka draugams“, – linksmai kalbėjo Vilija.
Ji pasakojo, kad pasistatę didesnį nei įprasta šiltnamį bandė jame auginti viską: braškes, cukinijas, melionus ir arbūzus. Tačiau ilgainiui atsirinko, ką tikrai verta auginti.
„Mums rūpi išbandyti ką nors nauja. Turguje nusipirkome ypatingų agurkų. Kai pradėjo derėti, pamatėme, kad tai paprasčiausi ilgavaisiai salotiniai šiltnaminiai agurkai, kurių kitais metais tikrai neauginsiu, nes labai augūs ir sunkiai suvaldomi, nors dėl skonio skųstis negalėtume“, – teigė moteris.
Tęsiant šiltnamio temą išaiškėjo, kad jis naudingas ir žiemą, nes ne tik Jonas, bet ir sūnus Jurijus nukasę kieme sniegą neša jį į šiltnamį. Mat būtina, kad žemė jame neperdžiūtų, o pavasarį gaudami tirpsmo vandens augalai auga kaip ant mielių.
