Orchidėjos - įnoringosios gražuolės

Orchidėjos pro langus žvelgia į žiemai pasirengusį miestą ir, atrodo, net nesiilgi tropikų, iš kurių yra kilusios. Seniai praėjo metas, kai šimtai šių gražuolių medžiotojų klajodavo po atogrąžų miškus, ieškodami dar neatrasto augalo. Mūsiškės orchidėjos yra komerciniai hibridai, kuriuos nesunku auginti namuose ir neturint didelio išmanymo.

Vos prieš dešimtmetį Lietuvoje tai buvo gana reta gėlė, apie kurios įnoringumą sklido legendos. Tačiau ir dabar orchidėja virpina mūsų širdis, niekas negali abejingai stebėti, jei ji pradeda nykti ar metų metus nežydi. Tai atsitinka dėl netinkamos priežiūros.

Pavergtas orchidėjų

Ramūnas Pileičikas dabar augina 120 rūšių orchidėjas, tačiau vazonėlių jo namuose bene dvigubai tiek. Pirmąją orchidėją jis nusipirko prieš 13 metų, būdamas aštuoniolikos.

„Kelerius metus prieš tai mano rusų kalbos mokytoja pasakojo apie nuostabų ir įnoringą augalą, kurį tegalima auginti specialiomis sąlygomis, stikliniame akvariume. Kai pamačiau orchidėją, atvežtą pas mus, o tuomet tai darė tik viena firma, turėjusi parduotuvę Zoologijos muziejuje Laisvės alėjoje Kaune, labai parūpo pamėginti pačiam“, – prisimena Ramūnas.

Baigėsi blogai, nes tuomet visiškai nebuvo informacijos, kaip elgtis su orchidėjomis. Gėlė vargo, skurdo ir galiausiai numirė. Antrąją orchidėją Ramūnas nusipirko po dvejų metų ir ji išgyveno iki šiol. Jau vėliau atsirado galimybių jų atsivežti ir atsisiųsdinti, pasidairyti orchidėjų fermomis vadinamuose šiltnamiuose Vokietijoje, drauge su internetu tapo pasiekiama informacija apie jų auginimą, priežiūrą.

Atsirado ir patirties, ir išrankumo – sudomins ne bet kuri graži orchidėja, trąšų taip pat norisi profesionalių, o gruntą persodinti gaminasi pats iš lietuviškos pušies žievės, susmulkintų vyno kamščių ir laužo angliukų.

„Visi augintojai patyrė tą patį, orchidėjoms labiausiai kenkia per didelis rūpinimasis. Kai nuolat laistai, purški, nešioji iš vietos į vietą, jos pradeda nykti. Kai nustoji tai daryti, kartais net atsigauna“, – tikina pašnekovas. Ir guodžia tuos, kurie su nerimu bei kaltės jausmu žiūri, kaip džiūva ir pradeda byrėti ką tik į namus parsineštos orchidėjos pumpurai.

„Jei byra naujai įsigyto augalo pumpurai, nereikia manyti, kad dėl to kalta netinkama priežiūra. Tai augalo kelionės iki parduotuvės, gyvenimo joje, pervežimo į namus pasekmė. Sukrauti žiedai iš augalo atima itin daug jėgų, o transportavimas, pasikeitusios sąlygos irgi jam tų jėgų neprideda. Pumpurai ir neišsiskleidžia. Geriau pirkti su jau išsiskleidusiais žiedais arba visai be pumpurų, sveiką augalą. Kai jis sukraus pumpurus namie, jie tikriausiai nebenubyrės“, – pataria R. Pileičikas.

Stebuklas turi priežastį

„Šiandien įvyko stebuklas, pražydo mano orchidėja, kuri nežydėjo jau septynerius metus. Gavau ją dovanų gimtadieniui ir dabar ji tai progai vėl žiedus sukrovė“, – džiūgauja vieną orchidėją teturinti moteris.

Šnekučiuojantis ilgėliau paaiškėja, kad prieš tiek laiko jos namų tvarkytoja, pagailėjusi ką tik puošniais žalsvais žiedais peržydėjusio augalo, įsprausto į mažą vazonėlį, kuriame beveik nebuvo žemių, o kažkokie keisti tošies ir anglies gabaliukai, samanų likučiai, persodino jį į kambarinėms gėlėms skirtą gruntą.

Pasisekė, kad orchidėja tomis sąlygomis nežuvo, matyt, ją gelbėjo nuoširdžiai gėles mylinčios namų tvarkytojos rūpestis ir tai, kad ji ateidavo į tuos namus tik kartą per savaitę. Ilgiau tokiame grunte pabuvusiai ir kas 2–3 dienas laistomai orchidėjai neabejotinai būtų atėjęs galas.

Šiuo atveju orchidėja augino stiprius žalius lapus, kol užaugo įspūdingo dydžio krūmelis ir dalis jos šaknų vėl atsidūrė ore, o grunte liko toks maisto medžiagų kiekis, kokio šiai gėlei reikia. Ir ji pražydo! Išties stebuklas yra tai, kad gėlė tiek laiko išgyveno visiškai netinkamame grunte.

Tad pirma svarbi taisyklė: auginti orchidėjas tokiame grunte, kokiame jos augo įsigyjant, ir persodinti ne dažniau kaip kas dvejus metus, o kai kas mano, kad pakanka ir kas ketverius, į tokį patį gruntą.

Jis priklauso nuo orchidėjų rūšies, tačiau į tokias subtilybes neverta labai gilintis, pakanka pakartoti tai, ką parinko jas dauginantys profesionalai, ir įsigyti gatavo nuo ligų ir kenkėjų dezinfekuoto grunto, skirto orchidėjoms. Kuo jame mažiau panašumo į žemę, tuo geriau, nebent auginate retesnę veislę, kuriai nereikia visiškai laidaus orui grunto.

Tačiau jei orchidėją ne atsisiųsdinote iš užsienio ar gavote dovanų iš kolekcionieriaus, o įsigijote parduotuvėje, tai greičiausiai bus falenopsis (Phalaenopsis).

„Savo orchidėjas persodinu nepaisydamas taisyklių, jei augalas guvus, auga greitai, ima nebetilpti vazonėlyje, sodinu į kitą, o kokiam „lėtapėdžiui“ tas persodinimas ir kas 2–3 metus gali būti nenaudingas. Reikia turėti omenyje, kad jau įrodyta, jog suspaustos orchidėjų šaknys stimuliuoja jų žydėjimą, tad į didelius puodus jų sodinti tikrai neverta. Pastaruoju metu pamėgau molinius neglazūruotus vazonėlius, tačiau pradedančiajam patarčiau sodinti tik į skaidrius plastikinius, per kuriuos gerai matosi šaknys“, – patirtimi dalijasi gėlių augintojas.

Kirpti ar ne?

Dabar, kai orchidėja nebėra reta gėlė, daug kas įsivaizduoja, kad peržydėjusią geriau iškart išmesti, nes kitų žiedų sulaukti nepavyks, o persodinimas ir priežiūra yra palyginti sudėtingi. Juolab kai prekybos centruose galima įsigyti vos keliolika litų kainuojantį augalą. Skubėti išmesti tikrai nereikia.

Jei orchidėjos šaknys sveikos, ji turi keletą porų sveikai atrodančių žalių ir standžių lapų, kiek pailsėjusi gėlė būtinai vėl pražys. Dažnai tam nereikia jokių pastangų. Štai „Misis Visata“ Vaida Ragėnaitė, turinti visą orchidėjų vazonėliais nustatytą palangę, tikina jų net netręšianti. Ateina laikas ir jos vėl pradeda žydėti.

Ramūnas Pileičikas sako, kad sveikas augalas pailsėjęs tikrai sukrauna žiedus. Ir nebūtinai ant senojo žiedynkočio, kurio dažnai patariama nenukirpti augalui peržydėjus. Tų žiedų kiek pakirpus žiedynkotį gali atsirasti, bet kur kas gražiau atrodo jų kekė ant naujai išleisto.

„Aš visų savo orchidėjų žiedynkočius nukerpu iki pat apačios, po kurio laiko jos išleidžia naujus, storus ir sveikus. Net nebepriseginėju jų prie pagaliukų, nes man gražiau, jei jie natūraliai šiek tiek pasvyra“, – pasakoja pašnekovas.

Auginant orchidėjas namų puošimo tikslais, tuos žiedynkočius galima kirpti, nes, kelis mėnesius styrodami pliki, jie tikrai neatrodo gražiai. Kitas dalykas, kad būtent ant jų vieną dieną galite pastebėti užaugusį „vaikiuką“.

Sausros ir liūtys

Daugiausia orchidėjų žūsta dėl per didelės drėgmės: supūva šaknys arba užsikrečia ligomis. Auksinė taisyklė: geriau rečiau nei dažniau. Sausrą šios gėlės pakelia lengviau nei drėgmės perteklių. Jei labai neramu, kad augalas gali išdžiūti, tikrinkite, kokios spalvos jo šaknys permatomame vazonėlyje. Kol jos netampa pilkos, jaudintis tikrai nėra ko. Kol šaknys žalios spalvos, laistyti tikrai nereikia.

Dauguma mūsų namuose auginamų orchidėjų yra kilusios iš atogrąžų, kur gyvena ant medžių. Todėl jos geriausiai jaučiasi nuolat gaudamos šviežio oro, o nevėdinamose patalpose dažniau serga. Be to, atogrąžose dažnai lyja, tačiau šaknis greitai išdžiovina vėjas ir saulė. Oro drėgmė ten svyruoja tarp 60–95 proc. Namuose orchidėjas galima pastatyti ant padėklų su drėgnu keramzitu, dažnai purkšti. Lepesni augalai auga tik šalia drėkintuvo.

Kaip vis dėlto jas laistyti?

Galima pilti vandenį iš viršaus, o lėkštėje susikaupusį perteklių tuojau pat išpilti. Arba vazonėlį įstatyti į vandenį ir palikti keliolikai minučių, keletą kartų perlieti substratą kiaurai, laikant vazonėlį virš praustuvo. Kartkartėmis galima augalus išmaudyti – tai bus tarsi liūčių sezonas jų tėvynėje.
Vanduo turi būti drungnas arba kambario temperatūros. Laistyti ir purkšti patariama ryte, kad iki vakaro spėtų nudžiūti ir nepradėtų pūti. Ypač reikia saugoti lapų pažastėles ir centrą, kad į jį patekęs vanduo neužsistovėtų, nes gali įsimesti puvinys. Jei vandens patenka į sunkiai pasiekiamas vietas, jį reikėtų kažkaip nusausinti, pavyzdžiui, ausims skirtu pagaliuku su vata.

Purkšti geriau ne ant paties augalo, bet aplink, taip pakelsite aplinkos oro drėgnumą, kas orchidėjoms ypač patinka. Purkšdami saugokite, kad kuo mažiau lašelių patektų ant žiedų – gali atsirasti negražių dėmių.

Vanduo turėtų būti minkštas: lietaus, distiliuotas, virintas, bent parą pastovėjęs vandentiekio.
„Aš laistau distiliuotu vandeniu, nes tai labai svarbu. Kalkėtas vanduo veikia substratą, jame ima kauptis trąšų druskos. Tinka ir lietaus vanduo, galima tirpinti sniegą“, – sako R. Pileičikas.

Laikant augalą tiesioginiuose saulės spinduliuose, ypač drėgną, su vandens lašeliais ant lapų ar žiedų, atsiras rudų dėmių. Žiemą toks pavojus gal retesnis, tačiau pavasariop lengva neapsižiūrėti, tad geriau orchidėją laikyti ne ant palangės, o šalia jos.

„Mūsų sąlygomis orchidėjoms visiškai netinka pietinė palangė, vasarą išneštos į lauką ir nepridengtos, jos taip pat visuomet apdega. Vasarą išvis nepatarčiau laikyti ant palangės, nes lapai dehidratuoja, mat per mūsiškes žiemas būna labai atpratę nuo šviesos“, – pastebi Ramūnas.

Jo teigimu, šiltnamiuose užsienyje orchidėjos silpnos koncentracijos trąšų tirpalu laistomos kaskart, kai apskritai laistomos. Jis pats tai daro kas 1,5–2 savaites. Vasaros pradžioje parenka trąšas, kuriose šiek tiek daugiau azoto, o rudeniop, kai dauguma orchidėjų ruošiasi žydėti, tokias, kuriose daugiau fosforo. Augalai žydi 4–6 mėnesius.

„Kiekvienuose namuose sąlygos yra skirtingos, todėl laikytis griežtų standartinių auginimo, laistymo, tręšimo taisyklių tikrai negalima, visas jas reikia prisitaikyti savo aplinkai“, – sako Ramūnas Pileičikas.

Gėlių medžiotojai

Mūsų kraštietis, tropikų augalų tyrinėtojas Juozas Varševičius (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866) mokslo istorijoje žinomas kaip vienas žymiausių orchidėjų tyrinėtojų. Jis perėjo visą žemyną nuo Kolumbijos šiaurės iki Patagonijos ir grįžo atgal į Kolumbiją, išmaišė sunkiai prieinamus tropikų miškus, kopė į aukščiausias Andų viršukalnes. Prof. Romualdas Šviedrys teigia, kad tose kelionėse J. Varševičius iš viso sukorė apie 40 tūkst. km.

Juozas Varševičius, darbavęsis Vilniaus universiteto ir Juozapo Strumilos botanikos soduose, kaip 1831 m. sukilimo dalyvis buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Po to jis dirbo Berlyno ir Krokuvos universitetų botanikos soduose. Pastarąjį pavertė vienu turtingiausių ir patraukliausių Vidurio Europoje.

Čekų kilmės keliautojas ir orchidėjų rinkėjas Benediktas Roezlas (Benedict Roezl, 1824–1885) po Pietų Ameriką važinėjo 40 metų, atrado 800 orchidėjų rūšių ir yra antrasis sėkmingiausių orchidėjų medžiotojų sąraše. Ketvirtasis toje čempioniškoje orchidėjų radėjų gretoje – Juozapas Varševičius, radęs apie 300 naujų orchidėjų rūšių. Penktasis, atradęs 150 rūšių, taigi perpus mažiau už mūsų tėvynainį, Šarlis Samuelis Polokas Parišas (Charles Samuel Pollock Parish, 1822–1897), misionierius, praleidęs 20 metų Tolimuosiuose Rytuose. Egzotiškų augalų paieškos buvo jo pomėgis.