Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskr.) Mikalaukos kaime gyvenantys Dalia ir Juozas ARMINAI pelnytai laikomi, ko gero, gražiausios šio krašto kaimo sodybos šeimininkais. Tiesa, pastaruoju metu, kai dėmesys savo namų, jų aplinkos estetiniam vaizdui gerokai didesnis nei buvo, tarkime, prieš dešimtmetį, rodos, nieko keista, jog žmogui svarbu puošti savo gyvenamąją aplinką.
© L.Grigaitytės nuotr.
Vis dėlto Arminų sodyba, kurioje – stilizuoto vėjo malūno, vėjeliui papūtus, jaukiai mojančio sparnais, formos pavėsinė, baseinas, į kurį trykšta fontanai, alpinariumo kalneliu besileidžiantis kriokliukas, akmenimis dailiai grįsti takeliai ir gražiai suformuoti gėlynai, – namų šeimininkų ilgamečio triūso rezultatas. Ir kas dabar patikėtų, jog šioje vietoje, kur dabar gyvena Arminai, prieš kokias dvi dešimtis metų pilkavo plynas laukas, ypač graudžiai pravirkstantis rudenį, kai švininio dangaus fone blankios spalvos susiliedavo į vieną neišskiriamą masę...

Išskirtinę sodybą nuo pat pradžios kuria tik savo rankomis

Dalia ir Juozas Arminai Mikalaukoje gyvena 17 metų – tiek, kiek dabar yra jų jaunesniajai dukrai Jūratei, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistei. Vyras – auksinių rankų stalius, dirbantis su verslo liudijimu, žmona – Jungėnų pagrindinės mokyklos valgyklos vedėja. Šiame krašte jie įsikūrė neatsitiktinai, nors jaunystėje taip viliojo Vilnius! Juozas kilęs nuo netoli esančių Akmenynų, Dalios tėviškė netoli Sangrūdos.

Bet Vilnius liko svajonėse... O istoriją pradėsime nuo to, kai šeima, kurioje jau augo sūnelis Vytautas (dabar jam 23 metai ir ką tik baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą), norėjo būti visiškai nuo niekieno nepriklausomi, tad kai gavo sklypą namo statybai, net nesvarstė. Tiesa, vieta per daug nedžiugino – vėjų pagairė. Mikalaukos kaime ariamajame lauke pamatuoti 15 arų visiškai nesiderino su jų svajone įsikurti senovine kultūra dvelkiančioje sostinėje arba, jei ne šiame didmiestyje, tai rojų primenančiame gamtos kampelyje, kur pro langą būtų matyti ežero bangos, vos duris pravėrus būtų girdėti miško ošimas.

Arminai vis dėlto nenusiminė. Kaip dabar atsimena, jog, kai su matininkais įkasė stulpus, žyminčius jų sklypo ribas, buvo gūdi žiema. Bet geresnio oro nelaukė, prastumdė sniegą, po to ir plytas atvežė. Tų pačių metų pavasarį prasidėjo statybos. Ne namo – ūkinio pastato, kuriame šeima, kol pasistatė gyvenamąjį namą, gyveno ketverius metus. Vėjo malūno formos pavėsinė – senelio atminimo įamžinimas

Visa namų valda, kaip minėta, neskaičiuojant pagalbininkų, statyta Juozo Armino rankomis. Dalia savo vyrą apibūdina kaip visų galų meistrą: viską jis moka – kiekvienas darbas jo rankose tirpte tirpsta. Toks nagingumas, ko gero, – Arminų šeimos bruožas, perduodamas iš kartos į kartą. Ne patyrę žemdirbiai buvo ir Juozo tėtis, ir senelis, o garsūs savo kraštuose amatininkai. Senelis pats pasistatė vėjo malūną, kuris visų apylinkių gyventojams malė grūdus (malūno formos pavėsinė Arminų kieme – kruopštus Juozo darbas, skirtas senelio garbei ir atminimui), mokėjo pagaminti kone visus buičiai reikalingus prietaisus, įrankius.

Toks pats nagingas amatinkas buvo ir Juozo tėtis (peiliai, keptuvės jam buvo vieni niekai padaryti). Tad ir Juozas Arminas, nors save vadina tik staliumi, viską geba pasidaryti, nors kukliai aiškina, jog jis ne specialistas (ne vien žmonai žinomas neįtikėtinas vyro reiklumas sau). Beje, malūnas–pavėsinė – ne vien poilsiui ar grožiui tarnaus: Juozas Arminas svarsto, kaip besisukančius vėjyje sparnus priversti generuoti elektros energiją. Dabar tik laiko klausimas, kada kriokliukui reikalingą elektros energiją gamins vėjas...

Visi darbai atliekami drauge

Arminai viską dirba kartu. Vyras su žmona kartu aplinkos dekoracijai važiuoja akmenų į laukus pasirankioti, kartu svarsto, kur gėlyną formuos, kokia kompozicija papuoš, rodos, buvusį visai neišvaizdų kampelį. Tiesa, idėjų generatorė paprastai yra Dalia, Juozas – jų realizuotojas. Šeima nieko nekopijuoja, kartais tik idėjos užtenka, kad gimtų nuostabus sumanymas.

Arminai nuo pat pirmųjų dienų šiame kaime buvo išskirtiniai žmonės. Šeima niekada nelaikė gyvulių (tik šunį ir katę), tad iškart sukėlė nuostabos bangą. Ne vienas kaimo žmogelis dėl to ne tik nusistebėjo, bet ir draugiškai patarė: „Na, laikytumėte kokį gyvulėlį bent dėl prasiblaškymo...“ Neįtikino, žinoma, Arminų. Jie prasiblaškyti važiuoja į teatrą, operą (ypač Juozas dievina operą, baletą) arba kuria nepaprastą grožį savo gyvenamojoje aplinkoje.

Per dešimt metų Arminų sodyba neatpažįstamai pasikeitė – taip jie tarsi kompensavo svajonę gyventi prie miško, ežero. Aplinkiniai gyventojai šeimos iš pradžių nesuprato: žiūrėk, ne „rimtą“ darbą dirba, o vakarais, pasišvietę lempa, abu krioklį iš akmenų lipdo – na, ar ne kaip maži vaikai? Tiesa, kai kaimynai pamatė rezultatus, keistos kalbos pritilo. Galų gale pastebėjo, kad kiti prie gyvulių daug mažiau dirba nei Arminienė prie gėlynų. Beje, Juozui jau visiškai nekeista, kad kai su žmona nuvyksta į turgų, ši pirmiausia puola pirkti ne kokią palaidinę, o gėlę, kuriai jau numačiusi vietą.

Graži namų aplinka atspindi harmoningus šeimos tarpusavio santykius

Arminai santuokoje gyvena 24-erius metus. Jie ne tik gražiai kuria namus, meniškai tvarko jų aplinką – šie žmonės visur ir visada kartu. Netgi atskirų draugų jie neturi – draugauja šeimomis. Nedejuoja dėl sunkių laikų, tik suremia pečius ir kimba į darbą. „Dejavimas erzina, – sako J. Arminas, – juk saulė šviečia, paukščiai čiulba, bombos aplink nesproginėja – ko skųstis! Tik kur grožį, džiaukis, kad gyveni...“

Tad ir kuria pasitardami grožį, o kai norisi pakeisti aplinką – ištrūksta į sostinę ar kitą miestą – ne vien po turgus pasižvalgyti, įsigyti kažką gražaus namams (Dalia prasitarė, jog ją pradėjo dominti porcelianinės lėlės, ėmusi jas kolekcionuoti), bet ir muziejus aplanko, teatre dvasią atgaivina. Jau kelerius metus Arminai originaliai švenčia vestuvių sukaktis: dovanoja sau povestuvines keliones. Ypač daug įspūdžių parsivežė iš paskutiniosios, kai grožėjosi Šveicarija, Austrija.

Na, o namai... Čia grožis, darbai, kūryba niekada nesibaigia. Artimiausias planas – žiemos sodo statyba ir įrengimas. Kol kas tik galvose šis planas bręsta, bet tai tik laiko klausimas, kada vidury speigų pas Arminus žaluma suspindės mažytė subtropikų oazė... Viskas išeina puikiai, kai daroma su meile

Kaip sukurti gražią aplinką savo namuose? Arminai atsako: viską daryti su meile, tuomet rezultatai niekada nenuvilia. O praktiniai patarimai būtų labai paprasti: pirmiausia reikia gerai paruošti dirvą (tiek vejai, tiek dekoratyviesiems augalams, gėlėms) ir įvertinti geografinę sodybos padėtį. Štai, pavyzdžiui, Arminų sodyba – tikra vėjų pagairė. Šis faktas lemia gėlių pasirinkimą: Dalia nesodina aukštaūgių, nes vis tiek vėjai viską išlaužytų.

Beje, kai gražiai aplinkai skiriamas didesnis plotas, reikia labai apgalvoti gėlynus. Anot D. Arminienės, sodindama gėles ji renkasi daugiamečius augalus, kurie sėkmingai žiemoja. Na, o aplinkos (gėlynų, takelių) formavimas – skonio ir fantazijos reikalas. Arminai giria įvairių spalvų ir atspalvių lietuvišką akmenį, kuris yra pati didžiausia puošmena – belieka tinkamai parinkti vietą, o „prigyja“ jie kur kas lengviau nei gėlės...

Kada akmuo aplinką puošia

Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas Arvydas RUTKAUSKAS

Lietuviai nuo seno naudoja laukų akmenis ne tik statybai, religiniams ritualams, bet ir namų bei kiemo puošybai. Ir dabar mūsų žmonės mėgsta gražesnius, rievėtus, gyslotus riedulius komponuoti prie takelių, gėlynuose, alpinariumo tipo kompozicijose. Kartais toks akmenų dėstymas pavyksta puikiai, kartais atrodo dirbtinai. Kai naudojami vieno tipo, panašių atspalvių ir struktūros akmenys, kompozicija tampa vienalytė, natūrali.

Svarbu ir grupavimas, skoningas akmens dalies įleidimas į gruntą. Kartais matome tarsi surikiuotus, dirbtinai „susmaigstytus“ akmenis tarsi muziejuje – akis iš karto pajunta dirbtinumą, norą demonstruoti savo „retenybes“. Tačiau kartais geriau nenaudoti vien tik išskirtinių akmenų, nes skoningiau atrodo paprastesni, bet tinkamai sugrupuoti ir suleisti. Viso to galima pasimokyti iš japoniškų tradicinių akmenų sodų. Ten naudojamos vienodo tipo uolienos, o didžiausias dėmesys skiriamas kompozicijų natūralumui ir filosofijai.

Europiečiams verta pasimokyti tradicinių alpinariumų komponavimo ir konstravimo principų iš kinų ar japonų. Kalneliams formuoti naudokime laidų lengvą gruntą, akmenų ir akmenėlių komponavimą atlikime taip, kad kuo labiau primintų natūralų kalnų vaizdą, vadinamą „gamtinio chaoso“ principu. Augalus taip pat rinkimės tik alpinius: čiobrelius, uolaskėles, šilokus, perkūnropes, viržius, žemaūgius kadagius, pušeles, eglutes ir t. t. Puikiai atrodo ir akmeniu grįstos aikštelės ar platūs takai su tarpuose tarp akmenų augančiais žemučiais alpiniais augalėliais: čiobreliais, armerijomis ir pan., atspariais mindžiojimui žoliniais augalais.

Lauko želdinių puošybai ir mažajai sodo architektūrai dažniausiai naudojami vietinio granito rieduliai, dolomito skalūnai, smiltainis, rečiau sutinkami atvežtiniai: labradoritas, marmuras, serpentinitas, kalnų uolienos. Iš šių akmenų galima nutiesti ir natūralius takus ar aikšteles. Intarpai tarp grunte suleistų akmenų gali būti ne tik kieti bei birūs, bet ir žolinės ar kiliminių augalų dangos.

Iš akmenų galima pastatyti atramines sieneles esant reljefo perkritimams, rekomenduojame vadinamas „krautas sieneles“, kur tarpai tarp akmenų užpildomi laidžiu gruntu ir apželdomi kaip alpinariumuose. Tokios sienelės nuolydis turėtų būti ne mažesnis kaip 5 laipsniai, kad nenuvirstų. Akmenimis dekoruojami dirbtinių baseinėlių ir upelių krantai. Labai gražu, kai dalis akmenų panirę, o viršūnės kyšo virš vandens. Egzotiški perėjimai per baseinėlį ar upelį formuojami iš plokščio paviršiaus, šiek tiek virš vandens iškilusių akmenų.

Akmenis žmonės dažniausiai renka gamtoje. Prekyboje paprasti lauko rieduliai kainuoja apie 100–200 Lt/t, dar reikia pridėti krovimo ir transportavimo išlaidas. Dolomitiniai akmenys klientui kainuotų apie 350–400 Lt/t. Vienetiniai, gražiai gysloti, išgraužti vandens akmenys paprastai parduodami kainą skaičiuojant už vienetą. Šiuo atveju kaina priklauso nuo akmens unikalumo, dydžio, pervežimo sudėtingumo.

Paprastai tokie akmenys kainuoja po kelis šimtų litų. Retesni, mechaniškai apdoroti rieduliai parduodami kilogramais. Pastarųjų kilogramas kainuoja nuo 1–2 Lt iki 6–7 Lt, atsižvelgiant į akmens kilmę, paskirtį, apdorojant įdėtą rankų darbą. Plokščias pjautas akmuo takams ar apdailai matuojamas kvadratiniais metrais.

Akmens sodų tradicijos Lietuvoje dar tik formuojasi. Nežiūrint plintančios Rytų kultūros (Kinijos, Japonijos) įtakos, Lietuvoje, manau, turėtų išsikristalizuoti bent vienas ar keli lauko aplinkos puošybos akmenimis stiliai. Galbūt kažkurį stilių pavadinsime žemaitišku ar dzūkišku, gal kurio pradininko ar populiarintojo vardu. Svarbiausia pastebėti, kas gamtoje, sukurtoje Dievo, yra miela sielai ir akiai, o kas nuteikia destruktyviai. Po to pasistengti idėją atkurti savomis rankomis per daug netobulinant. Tada gautas rezultatas bus originalus ir skoningas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo socdemai su valstiečiais bando sudaryti slaptą paktą

DELFI duomenimis, antradienį Seimo Socialdemokratų frakcijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (6)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (60)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (109)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (31)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (129)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Feisbuke plinta kliedesys apie žiurkių mėsą (14)

Visus melagingos naujienos bruožus turinti nuoroda antradienį pradėjo plisti tarp socialinį...

Beveik 20 metų japonus pažįstantis lietuvis papasakojo, kas jį stebina iki šiol

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro (ASC) vadovas dr. Aurelijus Zykas DELFI...

Barselonoje buvo planuojamas kur kas didesnis išpuolis (1)

Vienas iš įtariamų išpuolio Barselonoje rengėjų teisme pripažino, kad buvo planuojama įvykdyti...