Šiemet Lietuvos dailės muziejus, įgyvendindamas projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų palaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“ (I eilės tvarkytos darbai), kuriam skirtas finansavimas pagal Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo programą, atidaro naują gintaro ekspoziciją rūmų antrame aukšte.
Lankytojus džiugins dažais kvepiančios šviesios erdvės, atnaujinta parodos koncepcija, per 5 tūkstančius eksponatų rodomi naujose, patraukliose čekų įmonės „ING. Zdeněk Bláha“ pagamintose parodinėse vitrinose. Šeštosios ekspozicijos autorius – Romualdas Budrys, moksliniai konsultantai prof. Sigitas Podėnas, prof. Adomas Butrimas, dr. Vladas Katinas.
Šiemet sukurtos ekspozicijos pabaigoje atidaromas bendrovės „Gintaro pasaulis“ gintaro salonas, kur lankytojai gali įsigyti moksliškai sertifikuotų Baltijos gintaro inkliuzų, dailininkų sukurtų dirbinių iš gintaro bei gintaro suvenyrų. Šio salono interjero autorius – pripažintas interjerų kūrėjas Vytautas Puzeras.
Rūmų istorinių interjerų atkūrimas
Pirmojo aukšto rūmų erdvės nustebins lankytojus naujai atkurtais istoriniais rūmų interjerais. Pasak ekspozicijos autoriaus Romualdo Budrio, po daugiau nei 100 metų rūmai vis dar stebina grakštumu, įspūdinga europinės vertės architektūros ir gamtinės aplinkos derme.
Juk ją sukūrė du visuotinai pripažinti meistrai – parko kūrėjas Edouardas André (1840–1911) ir rūmų architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924). Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių.
Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz), kurį 2007 metų vasarą eksponavome Palangos gintaro muziejuje ir paskelbėme specialiame leidinyje. Išsamų Palangos vasaros rezidencijos apibūdinimą yra pateikusi lenkų architektūros istorikė Małgorzata Omiłanowska, kurį patvirtino ir vienas rūmuose ilgus metus dirbęs grafų Tiškevičių tarnautojas Konstantinas Kraucovas (1899–1972).
Jis 1968 metų birželio 10 d. iš lėto eidamas per rūmus ypač sielojosi, kad didžiajame salone (Židinio menėje) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa grafų šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje – indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų“.
Iki šiol istorinę rūmų aplinką lankytojams primindavo tik koncertais garsėjanti Židinio menė, dabar atveriamos dar penkios salės: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. – XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų. Interjerų ekspozicijos atkūrimo autorius – Romualdas Budrys.
