Margučių margintoja meldžiasi, kad jos margučių nenupirktų

Sunku nustatyti margučių kilmę. Šiandien jų marginimas mūsų krašte ir slavų tautose yra susijęs su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo.

Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Žinome, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išsilikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgį bei Sekmines.

Marginti kiaušinius mokėir Vokietijos ambasadoriaus žmoną

Metaliniame indelyje virš žvakutės liepsnelės šildosi vaškas. Ponia Marija Banikonienė ima baltutėlį kiaušinį, į vašką mikliai merkia specialią adatėlę mediniu koteliu ir pradeda marginti dailiausius raštus.

Jos rankose kiaušinis pražysta gėlėmis, pasipuošia gyvybės medžiu ir kitais dailiausiais ornamentais. Vėliau merkia kiaušinį į šaltus dažus, paskui vėl margina, tirpdo vašką... Taip gimsta stebuklas – Velykų margutis.

„Pabandykit, - drąsina moteris. - Jeigu pabandytumėt, jums pavyktų. Čia reikia tik kantrybės.“

Ponia Marija margučius marginti išmoko vaikystėje. „Mūsų miestelyje savaitė prieš Velykas pradėdavo virti gyvenimas: ir vaikai, ir suaugę, ir moterys, ir merginos, ir net vyrai margindavo kiaušinius ir lakstydavo vieni pas kitus žiūrėti, kieno margučiai dailesni. Kopijuodavo vieni kitus, dažais keisdavosi“, - prisimena.

Paklausta, kiek jai metų, pašnekovė juokiasi: „Esu „smetanska“ pana, bet amžiaus neišduosiu. Stengiuosi nesukiužti, nedejuoti, nesiskųsti. Man visko kol kas užtenka – ir jėgų, ir energijos“, - šypsosi.

Prieš Velykas ponia Marija vos spėja suktis: moko marginti margučius prekybos centruose, įstaigose, ambasadose. Ir niekam nevalia atsisakyti... Sako, net abu sūnūs padejuoja, kad mamos prieš Velykas nematantys, šeši anūkai išsiilgsta.

Prieš kelias dienas ji margučių marginimo paslapčių mokė pas Vokietijos ambasadoriaus žmoną susirinkusias užsienietes ponias. Buvo labai įdomu pamatyti, kokius margučius atsinešė užsienėtės moterys.

Mat margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kone visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje bei Vokietijoje. Tikėtina, jog lietuvių tauta margučius perėmė iš slavų, nes latviai jų nežino. Margučių tradicijos neturi ir Vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios.

„Meldžiau Dievo, kad nenupirktų mano margučių, mat šiemet jų mažai nudažiau – neseniai mirė vyras, turėjau akies operaciją. Bet beveik visus nupirko“, - šypsosi M. Banikonienė.

Kiekvienais metais prieš Velykas ji išmargina apie šimtą margučių. Vieną kiaušinį margina apie porą valandų, o stručio kiaušinį – net dvi dienas!