Be žalio vejos kilimo sunkiai įsivaizduojame šiuolaikinį kiemą. Kuo jis didesnis, tuo didesnė ir veja, dažnai ir rūpesčiai ja. Nutirpus sniegui išlenda pelėsis, o vietos, kur ilgėliau užsibūna vanduo, išvis išplinka. Atsėję žolę išplikusiuose ploteliuose, nervinamės dėl nebeišnykstančių kitos spalvos dėmių, o kartais jos atsiranda išvis nežinia nuo ko... O jei dar atkeliauja kurmiai, kaip pasiutusios dygsta pienės, nepaliaujamai lyja ar nelyja išvis...
© Corbis/Scanpix

Ką daryti, kad veja būtų tokia, kokia ir turi būti – sodria lygia žaluma džiuginanti akį, – kalbamės su dviem jos specialistais, vejas įrengiančių ir prižiūrinčių bendrovių „Želdynėlis“ bei „Du sodininkai“ vadovais Arvydu RUTKAUSKU ir Giedriumi LIAGU.

Veją pasėti – tai ne namą pastatyti

„Kai žmogus stato namą, jam nekyla minčių tai daryti be projekto ir rimtų specialistų konsultacijų ar samdyti bet kokius statybininkus. O kai ateina metas apželdinti sklypą, ima atrodyti, kad tai gali padaryti bet kas. Juk tuo metu paprastai ir pinigai baigiasi. Tas „pigiai“ paskui ilgam tampa „brangiai“. Juk veja ir žemė yra gyvos, joms nė motais, kas ko tikisi – žolė auga tokia, kokios sąlygos jai suteiktos. Pataisyti galima beveik viską, tačiau būtent tai ir kainuoja“, – sako Giedrius Liagas, kuriam dažniausiai tenka prižiūrėti jau įrengtas vejas.

Giedrius Liagas
Giedrius Liagas

„Patarčiau nepagailėti šimto ar dviejų šimtų litų už specialisto konsultaciją. Jis pasižiūrės, kokia dirva, kaip įdirbta, ar reikia drenažo. Išsiaiškinus, ko reikia gerai vejai būtent toje vietoje, galima apgalvoti, ar žmonės turi laiko, pinigų ir jėgų ją įsirengti“, – sako Giedrius.

Po senelių pievas kaime vasaromis bėgioję lietuviai vis dar abejoja konsultacijų nauda, mat, jų įsitikinimu, žolė auga pati, tereikia sėklų pabarstyti, o paskui kartą per savaitę nupjauti. Juk seniau kaime niekas apie tą žolę netūpčiodavo, o ji sau žaliuodavo...

„Viena, kai žemė gyva, nesugadinta dirvos struktūra, joje gausu ertmių nuo šaknų ir vabalų urvelių, knibžda sliekai, netrūksta gerųjų žemės bakterijų. Kita, kai statyboms vykstant žemė kasta ir versta, po sklypą važinėjo sunki technika. Jei taupydami ir neišmanydami dar juodžemio atsivešime iš gilesnių sluoksnių, tai vos sulyginę sklypą ir pabarstę sėklų, žolės lauksime labai ilgai. O tikros vejos galime ir niekuomet nesulaukti“, – sako Arvydas Rutkauskas.

Juodžemyje, gautame iškasus tvenkinį, nėra tų gerųjų bakterijų, be kurių žemėje nevyksta gyvybiniai procesai. Tad nors jis ir atrodo juodas, derlus, jame žolė augs blogiau nei ilgėliau paviršiuje pagulėjusiame priesmėlyje.

Išeitis yra – laistyti tokią žemę tirpalu su dirvožemio grybų sporomis ir bakterijomis arba tiesiog laukti kelerius metus, kol gamta viską pati sutvarkys.

„Permaišyta, suslėgta žemė visiškai atsikuria per septynerius metus“, – šypteli G. Liagas. „O gerai pasėta veja savo tikrąjį grožį parodo tik subrendusi, po 2–3 metų“, – patikina A. Rutkauskas.

Tvarka ir natūralumas

Beje, jei kieme vietos daug, verta pagalvoti, kokios vejos jame reikia – steriliai tvarkingos, primenančios žaliąjį asfaltą, ar natūralesnės, kurią įrengti ir prižiūrėti lengviau bei pigiau. Giedrius ir Arvydas mini visą vejų gradaciją, kurioje yra ir pievinė veja. Ta žolytė, kuri augdavo vaikystės kaime, buvo pieva iš pašarinių ir lauko žolių. Ir ji neturi nieko bendro su veja. Pastaroji, jei pasėta sutvarkius tik paviršinį dirvos sluoksnį, prilygsta kone hidroponinei kultūrai, jai būtina nuolatinė priežiūra.

Arvydas Rutkauskas
Arvydas Rutkauskas

Veja yra tokia žolytė, kuri auga ant kruopščiai išlyginto pagrindo, joje nėra jokio platesnio lapelio ar, neduok Dieve, dobiliuko. Ji yra nuolat tręšiama, laistoma ir bent kartą per savaitę kruopščiai patrumpinama vienu trečdaliu.

Kitaip tariant – žmogaus kūrinys, negalįs išgyventi be nuolatinio jo triūso. Be priežiūros sulaukėja, praranda savo pirminį žavesį ir veja vadintis jau nebegali.

Aukščiausios kokybės veja turi būti labai lygi, be jokių kauburių ir įdubimų, žolė visur vienodai tanki, siauralapė, lygiai ir trumpai nupjauta, bent kiek atspari mindymui ir sausroms. Jos spalva turi būti graži žvelgiant ne tik iš toli, bet ir iš arti. Tokia veja turėtų žaliuoti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, atrodyti lyg minkštas žalias kilimas. Labai dideliuose plotuose, užmiesčio sodybose, parkuose tokie aukšti reikalavimai vejoms nekeliami, todėl ten sėjamos ir prastesnės žolių rūšys.

„Dabar užsienyje labai madingos ekovejos, kuriose, be varpinių žolių, yra ir smulkialapių dobiliukų, kaupiančių dirvoje azotą, todėl veją tręšti reikia daug rečiau, o vakariečiai įsitikinę, kad nereikia išvis. Dobiliukų lapeliai pridengia dirvą, taip saugodami ją nuo išdžiūvimo, todėl ir laistyti reikia ne taip dažnai“, – pasakoja A. Rutkauskas.

Jo teigimu, tokia pieva atrodo puikiai, tad, ko gero, yra tikra ateities veja. Jei sklype yra natūralios žolės lopinėlis ar užmiesčio sodyboje auga sena pieva, nevertėtų jų versti vejomis. Nuolat šienaujant, išraunant vieną kitą pienę, ilgainiui jos taps visai neblogomis daugiarūšėmis vejomis be jokių investicijų, mat visai nereikia, kad pagrindas būtų idealiai lygus. Skaičiuojama, kad, norint kokybiškai įrengti veją, į vieną kvadratinį jos metrą tenka investuoti apie 8–12 litų, o kur dar juodžemis, drenažas, laistymo sistema.

Beje, prieš kelerius metus Kauno gražiausiai tvarkomų sodybų konkurse pirmoji vieta atiteko žmonėms, kurie nelygino savo didelio kiemo ir neravėjo pasėtos žolės. Užaugo pieva, kuri nuolat šienaujama atrodo gana lygi ir sodri, džiugina akį užmiesčio natūralumu. Po daugybės apžiūrėtų sodybų su išpuoselėtomis vejomis ši žolė papirko nestandartiškumu ir buvo tikra atgaiva akiai.

Natūralumas vis labiau vertinamas, tad jau senokai galima nusipirkti žydinčios vejos sėklų. Tik kol kas niekur neteko tų žydinčių vejų matyti.

„Vadinamoji žydinti arba alpių pievelė, dar žinoma kaip mauritaniškoji veja, Lietuvoje ne itin prigyja. Žmonės įsivaizduoja, kad joje turi užaugti daugybė žiedų, o jų sėklų į varpinių žolių sėklas įmaišoma nedaug, tad būna, kad viename kvadratiniame metre pirmaisiais metais išdygsta kokios trys ramunės. Be to, tokios žolės negalima šienauti, o žmonės tiesiog neiškenčia“, – pasakoja Arvydas.

Žydinčią veją tereikia nupjauti du kartus per sezoną: labai anksti pavasarį, o paskui tik vasaros antroje pusėje, kai augalai išbarsto sėklas. Šiame mišinyje yra 80–90 proc. varpinių žolių ir 10–20 proc. žydinčių augalų sėklų, tačiau jų pakanka, kad didelė pieva atrodytų graži. Taip pat tokiose vejose sodinamos įvairios anksti pavasarį žydinčios svogūninės gėlės. Augalai parinkti taip, kad žydėjimo pradžioje vyrauja balta, geltona spalvos, paskui jas keičia raudona, mėlyna. Per tokią pievą nepavaikštinėsi, tad ji turėtų būti sodybos pakraštyje ar ant šlaito, kurį sunku šienauti.

Didžiosios bėdos

Kadangi naujos vejos dažniausiai įrengiamos prie naujų namų, pirmoji ir didžiausia bėda yra sunkia technika suslėgta žemė. „Jos konsistencija beveik kaip betono, tad gali augti tik kiaulpienės, usnys, takažolės ir gysločiai, o ne švelni vejos žolytė“, – pakomentuoja Arvydas. Penkių ar dešimties centimetrų puraus juodžemio sluoksnis čia neišgelbės.

Šalia tokios suslėgtos žemės yra ruožai puresnės, kur kasti grioviai vamzdynams, geoterminiam šildymui, nuotekų šuliniams. Jei ant tokio pagrindo papilsime juodžemio ir pasėsime žolę, po smarkesnio ar ilgesnio lietaus ji primins gerokai susiraukšlėjusį kilimą. Dar blogiau, jei gruntas sunkesnis ir nepadarytas drenažas. Graži žolytė pelkėje neauga.

Kai sklypą vejai lygina profesionalai, jie padaro nuolydžius vandens pertekliui nutekėti ir pasirūpina, kad visur, kur būtina, įrengtas drenažas. Jo gali reikėti visame sklype, o gal tik tam tikrose jo vietose. Reikia įvertinti ir tvorų pamatus, apvadus, trinkelių takelius. Jei nebus palikta pratakų, vejoje gali kauptis vanduo. Ypač dabar, kai dėl taupumo vietoj žvyro po takelių danga pilamas smulkintas statybinis laužas, kuris susiplūkia ir beveik nebepraleidžia vandens.

„Ne kartą teko šienauti baloje. Nepjauti žolės negali, nes nuaugs, pradės pūti ir reikės sėti iš naujo. Jei drenažo sklype reikia, jo neįrengę tik susikuriame problemą, kurią vėliau vis vien reikės spręsti. Geriau tai padaryti iškart. Patarčiau iškart įrengti ir laistymo sistemą, nes nelaistoma veja graži nebūna, o kaskart laistyti kantrybės pritrūksta daugeliui“, – sako Giedrius.

Anksčiau žmonės prisitaikydavo prie reljefo ir gamtos, dabar viską keičia ir, suardę natūralias sistemas, turi jas kompensuoti savo pastangomis. Tad po dauguma klestinčios išvaizdos vejų yra visas vamzdynų tinklas – kas kelis metrus sudėti drenažo ir laistymo vamzdžiai.

Nesugadintas pagrindas natūraliai funkcionuojančioms sistemoms yra metų metais nejudintas gruntas, kurio purenamas tik viršutinis 5–8 cm sluoksnis. Jei sukasta iki 15–30 cm gylio, dirvos struktūra jau sugadinta. Žolių šaknys dažniausiai išsidėsčiusios iki 30–40 cm gylio, tad jei dirva buvo kažkaip paveikta, kasta ar slėgta, ją reikia sutvarkyti iki tokio gylio, ir tik tuomet jau lyginti ir sėti.

Nuo to, kaip kokybiškai tai bus padaryta, priklauso, kiek pastangų vejos savininkui reikės artimiausius kelis dešimtmečius.

„Jei juodžemio sluoksnis bus nelygus, dirva pagal sudėtį primins marmurinį keksą, veja bus nelygi. Ir dygs nevienodai, nes kai kur susidarys kieta pluta, kurią reikės atsargiai prabadyti grėbliu, kad patektų bent kiek oro. Nelygios spalvos veja bus ir tuomet, jei po žiemos išplikusias vietas atsėsime ne tokiu pačiu sėklų mišiniu. Yra vadinamieji restauraciniai mišiniai, tačiau aš jų nerekomenduočiau, nes juose daug greitai augančių svidrių, kurių spalva gali skirtis nuo kitų vejos vietų. Labai patarčiau užsirašyti vejai naudoto sėklų mišinio pavadinimą, nes po kelerių metų, kai jo prireikia, jau būname užmiršę“, – sako A. Rutkauskas.

Žingsnis po žingsnio

Tad kaip tą veją pasisėti, jei jau nutarėme verstis savo jėgomis? Kaip jau minėta, pirmiausia pasirūpinti, kad bent 40 cm storio sluoksnis būtų tarsi patalas – natūralus gyvas dirvožemis arba bent nesuslėgtas, purus, su geru drenažu.

Jei dirva lengvesnė, drenažui gali pakakti žvyro sluoksnio. Lyginant vietą vejai, būtina nepamiršti kelių centimetrų nuolydžio, kad paskui menkiausiame nelygume neužsistovėtų vanduo.

„Jei nėra technikos, galima lyginti ištempiant siūlus, velkant lentą ar dviese traukiant kopėčias. Tai daroma iki tol, kol žmogaus pėda beveik nesminga, jos gylis tėra keli milimetrai. Po pirmojo etapo galima tankinti gruntą – jį laistyti vandeniu ar tiesiog palaukti lietaus. Paskui vėl lyginti. Reikėtų nustatyti dirvos rūgštumą ir jį reguliuoti kalkinėmis medžiagomis, paskui įterpti reikalingų mineralinių medžiagų. Kai kas prieš sėjant vejos žolę leidžia sudygti piktžolėms ir tuomet jas nupurškia.

Taip dirva kiek apvaloma, tačiau taip prarandama laiko, o piktžolių išnaikinama apie 30 proc. Jos vėliau vėl sudygsta, nes sėklų yra visame dirvožemyje ir jos lieka gyvybingos 30–40 metų. Tad veją purkšti teks dar ne kartą, kol pavyks jas visas išnaikinti“, – pasakoja A. Rutkauskas.

„Šis metodas – leisti pirma sudygti piktžolėms – tinka, jei reikia išnaikinti varpučius ir šunažoles. Plačialapes piktžoles galima išnaikinti ir jau sudygus vejai, nors ji kaskart nuo purškimo taip pat šiek tiek nukenčia ar bent jau kuriam laikui tampa ne tokia graži“, – sako G. Liagas.

Mineralines medžiagas galima įterpti ir drauge su sėklomis. Jų barstome nemažindami ant pakuotės nurodytų normų ir darome tai keliomis kryptimis, kad neliktų plikų vietų. Tuomet apsėtą plotą reikia užvoluoti, o paskui atsargiai grėbliu įterpti sėklas į dirvą per 1–1,5 cm arba užbarstyti ploną sijotų žemių ar perpuvusių durpių sluoksnelį rankomis.

Apsėto ploto jokiu būdu negalima purenti. Sėti geriau sausą dieną, nes kitaip yra pavojus, kad žolė, įterpinėjant jos sėklas grėbliu į drėgną dirvą, sudygs dryžiais. Voluoti drėgno dirvožemio taip pat negalima, nes susidarys pluta ir žolė dygs sunkiai. Pasėtą veją reikia laistyti.

Pirmosios, maždaug per dvi savaites, sudygs svidrės, dar po savaitės – eraičinai, o vėliausiai, maždaug po 4 savaičių – miglės.

„Visą tą laiką su pasėta veja reikia elgtis taip pat atsargiai, kaip su naujagimiu. Pirmąsyk šienauti galima, kai žolė paaugs iki 7–10 cm. Reikia sulaukti, kai bus nešlapia ir nesausa, pagalvoti, kokie orai bus rytoj. Vejapjovės peiliai turi būti labai aštrūs, o valine vejapjove naudotis išvis negalima. Atsargiai nupjauname trečdalį žolės aukščio. Nupjautą žolę būtinai surenkame ir veją dar tą patį vakarą palaistome. Taip atsargiai reikia elgtis pirmuosius tris pjovimus, nes veja labai jautri ir grėbliu ją sugadintume. Labiau įsidrąsiname tik po 1,5–2 mėnesių, t.y. 5–6 pjovimo“, – sako G. Liagas.

Jis išduoda paprastą būdą, kaip nustatyti, ar veją jau reikia laistyti, mat perlaistyti taip pat negerai. Žinoma, galima naudotis specialiais drėgmės matuokliais, o profesionalams pakanka ir pirštą dirvon įkišti. Tačiau paprasčiau kur nors pasistatyti 0,5 l stiklainį, į kurį bėgs vanduo tiek laistant, tiek lyjant. Kai ant dugno susikaups 1 cm vandens, laistyti gana, o kai vanduo išdžius, jau vėl metas.

Tręšti veją G. Liagas pataria maždaug kartą per mėnesį. Jei bijome „chemijos“, šiais laikais yra alternatyvų – granuliuotos organinės trąšos su humusinėmis rūgštimis arba biohumusas, tačiau kainuos brangiau nei tręšti mineralinėmis trąšomis.

Prieš žiemą veja turi būti nupjauta, nes spaudžiama sniego ilgesnė žolė gali pelėti. Pirmaisiais vejos metais patartina rudenį nupurkšti nuo grybinių ligų. Tai reikia daryti prieš pat užšąlant ir sausu oru.
Jei pavasarį veją reikia atnaujinti, ji pirmiausia švariai išgrėbstoma, o paskui vertikuliuojama (supjaustoma), tręšiama ir atsėjama.

„Tačiau pirma reikia sulaukti, kol išdžius. Lipti ant vejos galima tuomet, kai po kojomis nebesisunkia vanduo. Jei šaltis iškilojo žolę, tai gerai išgrėbus galima ją lengvai suvoluoti. Jeigu atkeliavo kurmiai, vadinasi, dirvožemis sveikas ir gyvas, tad tegalima pasidžiaugti, o svečius kažkaip išprašyti. Tai sunku, nes jie labai smalsūs ir blogos atminties, tad baidomi specialiomis baidyklėmis po keliolikos metrų vėl apsisuka ir sugrįžta pasižiūrėti, ko taip buvo išsigandę. Taip atsiranda dar viena krūvelė“, – juokiasi G. Liagas.

Jis pataria kurmio išverstas žemes kiek įmanoma sugrūsti atgal į paliktą ertmę ir pabarstyti toje vietoje sėklų, arba palaukti, kol žolė savaime išsiplės. Dabar prieš sėjant veją kartais klojami specialūs tinkliukai, per kuriuos kurmiai nebegali išlįsti paviršiun.

Sėkla sėklai nelygu

*Šiltesnėse šalyse puikiai augančios žolės Lietuvoje dažniausiai neatrodo taip gražiai. Todėl sėklos, įsigytos užsienio parduotuvėse, ar nusipirktos iš bendrovių, kurios įveža nedidelėmis partijomis, rezultatu ne visuomet džiugina. Būna, kad svidrių pievelė puikiai atrodo kelerius metus, bet po atšiauresnės žiemos sunyksta. Tada tenka viską pradėti iš naujo. Jeigu mišinyje yra daugiau nei 30 proc. svidrių, vertėtų gerai pamąstyti. Jos labai neatsparios ne tik šalčiui, bet ir pelėsiui, kuris atsiranda po sniegu.

*Kiekviena žolių rūšis turi savo privalumų ir trūkumų, todėl gražiausios vejos išauga būtent iš sėklų mišinių. Vienos žolės greičiau sužaliuoja pavasarį, kitos atsparesnės sausrai, trečios – netikėtam atšalimui. Kai labiau nukenčia viena rūšis, kitos kompensuoja nuostolius ir veja atrodo gražiai. Toliau prasideda dar didesni subtilumai – yra rūšių, kurios atsparesnės trypimui, drėgmei ir pavėsiui, įvairioms ligoms. Todėl įsigyjant sudėtingesnį mišinį galima tikėtis ir geresnio rezultato.

*Vejoms skirtų žolių mišiniai dažniausiai sudaromi iš daugiamečių svidrių, raudonųjų eraičinų ir pievinių miglių. Kur kas mažiau įdedama avinių ar nendrinių eraičinų, paprastųjų ir baltųjų smilgų, motiejukų ir kitų žolių, atsižvelgiant į vejos paskirtį.

*Sėklų mišiniuose vejoms paprastai naudojami trijų porūšių raudonieji eraičinai. Vienas jų, kuokštinis, didina vejos atsparumą mindymui, bet nesuteikia jai tankumo, pastarąjį kompensuoja kitos rūšys.

*Aviniai eraičinai yra melsvai pilkšvo atspalvio žalumo, tinka prastose, rūgščiose ir sausose dirvose, auga smėlyje. Pakenčia pusiau pavėsį, nereikia dažnai tręšti. Rečiau pjaunami, gerai įsišaknija ir gali sutvirtinti purią dirvą. Jie gana atsparūs užmirkimui ir sausroms, tinka net stogams apželdinti. Nendriniai eraičinai yra stiprios kuokštinės šaknų sistemos, todėl itin atsparūs sausrai ir mindymui. Tinka stadionuose, kelių pakraščiuose. Nepakenčia žemo pjovimo. Gali augti rūgščiose ir šarminėse dirvose.

*Pievinės miglės yra paplitusios Lietuvos pievose. Sėjos metais gana prastai želia, antraisiais auga geriau, intensyviai krūmijasi, augina įvairaus atspalvio lapus. Nepakenčia pavėsio, šlapios dirvos, aukšto gruntinio vandens.

*Paprastosios miglės auga ir pavėsyje, formuoja tankią, šviesiai žalios spalvos veją. Bijo sausros, greitai nuruduoja, bet po gero lietaus netrukus vėl atsigauna. Neatsparios mindymui, nemėgsta sniego dangos.

*Šilinės miglės dar mažiau bijo pavėsio, todėl gali augti po medžiais, bet nesuželia tankiai, todėl dažnai ir žemai pjaunamos greitai išnyksta.

*Paprastosios smilgos tinkamos derlinguose smulkios struktūros dirvožemiuose, pakenčia, jei jie šiek tiek rūgštūs. Auga ir smėlėtose vietose, tačiau tuomet būtina dažnai tręšti ir laistyti. Šios žolės vertingos tuo, kad turi labai tankius ūglius ir gerai plinta leisdamos požeminius šakniastiebius, todėl gali užpildyti atsiradusius vejos tarpus. Vidutiniškai atsparios mindymui.

*Baltosios smilgos dar sparčiau plinta, mėgsta derlingas, nerūgščias ir gerai drėgmę išlaikančias dirvas. Pakenčia neilgą užliejimą vandeniu, palyginti nejautrios sausroms ir mindymui, todėl dažnai sėjamos golfo laukuose. Rudenį gana anksti nugelsta, o pavasarį vėlokai sužaliuoja.

*Šuninės smilgos suformuoja itin tankią veją, labai populiarios Anglijoje ir Olandijoje, pjauti reikia labai dažnai ir žemai. Lietuvoje gana prastai žiemoja.

*Pašariniai motiejukai mėgsta lengvesnes dirvas, bet ir kitur auga gerai. Per sausras apmiršta, tačiau po lietaus atauga. Mindymui vidutiniškai atsparūs, bet mindomi per sausras gali sunykti. Sužaliuoja anksti pavasarį ir išlaiko žalumą iki vėlyvo rudens.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (268)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Liūdnas teroristų likimas (26)

Terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti,...

Patarimai ruošiantis dviračių žygiui ar maratonui: kai ko galite pasimokyti ir iš vaikų

Skaudančios kojos, varvantis prakaitas ir nuo sėdynės geliančios kirkšnys – taip gali atrodyti...

Darbas, kuriame jaunystė – abejotinas privalumas

Tarp jaunų parlamentarų rinkėjai dažniausiai mini didžiųjų partijų lyderius, o kiti jauni...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (14)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (118)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Nemaitonių kaime – tragiška nelaimė: prie namų nuskendo du vaikai papildyta 19.39 (79)

Šeštadienį Kaišiadorių rajone esančiame Nemaitonių kaime mirė du mažamečiai. Prie namų...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (276)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

„Karklės“ dalyvių stilius traukė akį: išsiskyrė keisčiausiais įvaizdžiais (4)

Vainikuoti 2017 metų vasarą ir ištraukti iš spintos dar nespėtus pademonstruoti stilingus...

J. Lopez specialistė atskleidė jos grožio paslaptis – stebuklingų priemonių ieškokite savo virtuvėje (1)

Rugpjūtis – saulės ir karščio nualintų plaukų mėnuo. Šis scenarijus kartojasi kiekvienais...