Sodo filosofija
Japoniškas sodas – sąvoka, žinoma žmonėms daugelyje pasaulio šalių. Tačiau papasakoti, kas tai yra, ne taip paprasta. Visų pirma, japoniškam sodui būdingi tam tikri elementai: akmenys, vanduo, daugybė visžalių augalų, taip pat – žibintai ir bambukinės tvorelės. Japoniško sodo spalvų gama labai santūri ir nepasižymi ryškiomis spalvomis.
Antra, japoniškas sodas visuomet kupinas gilios prasmės – už kiekvieno elemento išorės slepiasi paslėpta prasmė, “daiktų stebuklas”. Tokį požiūrį į gamtą išugdė senosios Japonijos religijos – sintoizmas ir dzenbudizmas.
Japonai mano, kad gamtą galima suvokti tik intuicija, ne loginėmis priemonėmis. Todėl žmogus į sodą ateina stebėti, mąstyti, prasismelkti į daiktų esmę ir suprasti save. Tai visiškai nepanašu į europiečių gėrėjimąsi žmonių sukurtu landšaftu.
Sodų tipai
Japoniški sodai būna labai skirtingi. Jei kalbėtume apie jų paskirtį ir dydį, galėtume išskirti rūmų, šventovių, namų ir arbatos ceremonijų sodus.
Rūmų sodas – labai senas, pasaulietiškas, skirtas aukštuomenei ir išoriškai labiau artimas kiniškam. Paprastai jis užima didelę aikštę, perkertamą daugybės keliukų, kuriais galima pasivaikščioti, prieš akis atsiveriant vis naujiems ir naujiems vaizdams. Čia gausu dekoratyvinių elementų, nuošalesnėse vietose esti nedideli paviljonai.
Šventovės sodas sukurtas daugiau apmąstymams nei mėgavimuisi pasivaikščiojimais. Jame gali būti akmeninė pagoda (simbolinis vieno budistų šventovės elemento atvaizdavimas).
Namų sodai nedideli. Tai gali būti miniatiūrinės japoniškų salų landšafto arba klasikinio kiniško peizažo kopijos.
Arbatos ceremonijos sodelyje būtinai yra arbatos namelis, prie jo – akmeninis indas su vandeniu ir akmeninis žibintas.
Pagal reljefą ir apšvietimą sodus galima suskirstyti į kalnuotus ir lygius.
Amžiams bėgant, nuo paprastų gamtinių peizažų imitacijų pereita prie “filosofinių” sodų – simbolinių ir netgi abstrakčių. Taip simboliniame sode akmenų grupė vaizduoja konkretų dalyką (kaip, pavyzdžiui, “Besiilsinti paukštė ištiestais sparnais” arba “Tigrų ir tigriukų persikėlimas per sraunią upę” Reanzi sode Kiote). Ir žmogus, juos regėdamas, bando išvysti, intuityviai apčiuopti šį vaizdinį.
Plačiai paplito taipogi ir “sausas” peizažas, kur vanduo vaizduojamas simboliškai, su akmenų ir vandens nugludintų akmenukų pagalba. Abstrakčiuose soduose tokio žaidimo su vaizdiniais nėra. Lankytojas tampa tartum kūrėjo bendraautoriumi ir pats pripildo sodą savo idėjomis, išgyvendamas tokį atradimo džiaugsmą, kokį išgyveno kūrėjas.
Landšafto elementai
Gamta davė žmogui daugybę medžiagos kurti sodams, skirtingiems savo forma, spalva, faktūra. Tai medžiai ir akmenys, gėlės, smėlis, žolė, vanduo. Akmenys ir vanduo laikomi pagrindiniais elementais, jų būtinai esti kiekviename japoniškame sode. Dažnai kartojama, kad kalnai – tai gamtos “griaučiai”, o vanduo – jos “kraujas”.
Ilgą laiką naudoti tik neapdirbti akmenys. Ir net jei jie būdavo apdirbami, vis tiek turėjo atrodyti visiškai natūralūs. Svarbiausia sodo kūrėjui – akmenų kompozicijos menas. Kiekvienas akmuo turi savo “pozą”, savo “veidą”, savo plastiką, savo forma jie gali būti statulos, žemos vertikalės, gali būti plokščiai sudėti ar suguldyti.
Kitas pagal svarbą sodo komponentas – vanduo. Be jo nėra gyvybės, jis karštą dieną dovanoja atgaivą, maitina augalus, gyvūnus ir žmogų. Vanduo gali būti ramus arba tekantis, veržlus. Upelių čiurlenimas ir kalnų upeliai su jų teškenimu, šnarėjimu – dar vienas, garsinis sodo apipavidalinimas. Prie arbatos namelių paprastai padedami akmeniniai indai, iš kurių bambukiniais indeliais lankytojai semia vandenį rankoms plauti ir arbatai gaminti.
Itin rūpestingai japonai pasirenka augalus. Pirmenybė atiduodama visžaliams medžiams ir krūmams, juk sodas – tai rojaus projekcija žemėje, o rojuje viskas nekintama, nėra laiko žymių. Vienas mylimiausių augalų – pušis, ilgaamžiškumo ir pastovumo simbolis. Bambukas simbolizuoja vyriškumą, ištvermę, kilnumą, todėl daugelyje sodų pasodintos bambukų giraitės. Iš jų taip pat daromos tvorelės.
Iš žydinčių medžių didžiausia pagarba visuomet būdavo atiduodama slyvoms ir sakuroms, iš krūminių augalų – kamelijai ir azalijai. Žydinti sakura japonų valstiečiams buvo ženklas, kad laikas sėti ryžius – dirva ir vanduo pakankamai sušilę. Samurajams sakura – ištvermės ir švaros simbolis, juk jos lapeliai niekuomet nevysta ant šakų ir nukrenta “gyvi”. Iš gėlių vertinamos orchidėjos, irisai, narcizai, aguonos, chrizantemos, lotosai, bijūnai. Tačiau geriausiai gamtos įvairovę ir subtilumą atspindi ne ryškios gėlių spalvos, bet samanos – taip mano japonai.
Iš rankų darbo landšafto elementų populiarūs žibintai ir pagodos, paprastai iš akmens. Žibintas (šiais laikais jo viduje paprastai būna mirksinti elektros lemputė) tamsoje nurodo kelią ir atkreipia dėmesį į atskirus elementus. Yra daugybė žibintų tipų, kiekvienas jų turi savo kilmę ir vietą sode.
Iš architektūrinių objektų, be namo, sode gali būti pavėsinė arba paviljonas, kur laukiama arbatos ceremonijos, arba arbatos namelis.
