Gamtoje "ištirpstantys" būstai
Japonijoje klimatas ypatingas. Kone kasdien stresas: taifūnas, žemės drebėjimas arba cunamis. Oras dažniausiai būna arba drėgnas, arba karštas. Tenka prisitaikyti. Su stichija nepasiginčysi, nusprendė VA žmonės - šituo žodžiu, kuris reiškia "taiką", "harmoniją", save vadino senovės japonai. Jiems atrodė, kad protingiau yra ne priešintis gamtai, kaip priimta svetimose žemėse, o jai paklusti. Taip atsirado "gamtoje ištirpstantys" būstai.
Tradicinis senovės japono namas - atvira erdvė, apribota atraminių stulpų, apgaubta šiaudinio arba čerpinio stogo, su virš žemės pakylėta medine pakyla. Kažko trūksta? Teisingai, sienų. Sienų senovės japonų būstai išties neturėjo. Atvykstantiems europiečiams tai darė be galo didelį įspūdį.
Štai ką rašė garsus XX amžiaus pradžios rusų etnografas G. Vostokovas: "Mūsų įsivaizduojamo namo japonų interjeras visiškai neatitinka; tai viso labo vėjo perpučiamas karkasas su stumdomosiomis sienomis, tiek išorinėmis, tiek vidinėmis, leidžiantis praeiviui iš gatvės regėti ne tik, kas yra už jų, bet ir tai, kas vyksta už namo esančiame sodelyje... Mūsų akyse japonai atlieka savo tualetą, prasidedantį nuo maudymosi vonioje"...
Užtat tokio būsto negalėjo sugriauti taifūnas. Vėjas tik palenkdavo namelį prie žemės tarsi medį ar žolę. Į vidų įsiskverbdavo lietus ar saulės spinduliai. Viduje buvo erdvu. Labai erdvu, juk peizažas pratęsdavo interjerą.
Viskas natūralu
Savaime suprantama, čia viskas būdavo natūralu: spalvos, medžiagos, faktūros. Mes sakome: "auksinis ruduo", japonai - "knygų skaitymo ruduo". Tai dvasios atgaivos metas, kada nerte pasineriama į literatūrą. Štai tokiais rudeniniais, ramiais, šiltais tonais pasižymi ir šių dienų japonų namo interjeras. Jame vyrauja žemės, žolės, lapų atspalviai.
Čia daug medienos - buko, ąžuolo, kipariso, kartais su nenulupta žieve ir tyčia paliktomis šakomis. Kitos medžiagos taip pat išskirtinai natūralios: bambukas, karklas, šiaudai, ryžių popierius, nelygios plytos, matinis metalas, padengtas žalia, senovę imituojančia plėvele.
Gamtoje retai sutinkama naujų daiktų. Nerasi jų ir japono namuose. Tradicinės japonų estetikos - SABI - principas teigia, kad gražu tik tai, kas nepakartojama. Vertybes patikrina laikas. Taigi kiekvienas japoniško interjero daiktas - unikalus. Juo norisi grožėtis.
Juolab kad tokius daiktus galima ant pirštų suskaičiuoti. Japonų minimalizmas - maksimalus ir netgi bekompromisis. Minimumas baldų ir kitų buities daiktų, minimumas dekoro, minimumas visko, kas užima vietą ir atkreipia dėmesį. Pagaliau, kas krenta ant galvos, prasidėjus žemės drebėjimui.
Interjero asketizmas kilo iš dzenbudizmo, kuris buvo populiarus viduramžių Japonijoje. Mokymas, kad Tiesa pasiekiama tik per vidinį žmogaus susitelkimą, bet kurį paprastą daiktą paversdavo meditacijos objektu. Visa, kas nereikalinga, trukdo susitelkti, vadinasi, nuo jo reikia išsivaduoti.
Tiesa, tuštuma sukelia ir kažkokį apsimetimo pojūtį. Ypač kai žinai, jog ji yra specialiai sukurta tam, kad pabrėžtų žavesį tų negausių daiktų, kurie yra namuose. Iš savojo minimalizmo japonai sugeba išsunkti maksimalų grožį.
Pagrindinė minimalizmo tezė - kuo mažiau grynai dekoratyvinių dalykų. Ir - kuo daugiau tikro meniškumo. Ypač iškalbingai šią tezę pagrindžia toks japoniško interjero elementas kaip tokonoma.
Tokonoma - aukšta niša sienoje, šiek tiek pakelta nuo grindų, kurioje įkurdinamas meno kūrinys. Ši namų vieta pati garbingiausia. Meno kūrinys gali būti vertikalus sieninis paveikslas su piešiniu arba kaligrafiniu tekstu, ikebana, lėlė, keraminė vaza. Tai - vienintelė kambario puošmena, suteikianti visam jo interjerui išbaigtumo įspūdį.
Štai iš esmės ir visi svarbiausi japonų interjero bruožai. Nors jis dabar ir madingas pasaulyje, atvirai kalbant, ne tiek daug iš jo galime perimti. Klimatas ne tas. Sėdėti ant pagalvės prie žemo stalelio nelabai patogu - vargu ar patiktų mūsų svečiams, o ir mums patiems nugara įskaustų. Vadinasi, tai, kas japonams puiku, mums tiesiog ne itin komfortiška.
Bet juk visa tai gražu! Ir savotiškai praktiška, jeigu nebandysime mechaniškai perkelti japoniško interjero į lietuvišką namą, o kūrybiškai apmąstysime ir pritaikysime savoms sąlygoms ir gyvenimo būdui.
Pramušti galva sieną
Iš pirmo žvilgsnio pritaikyti lietuviškai aplinkai atviras japoniškas erdves atrodo sunkokai įmanoma. Tačiau juk ir mūsų senoliai į gamtą žvelgė ne su mažesne pagarba už japonus! Mūsų pagonys protėviai taip pat meldėsi Perkūnui, Saulei, Lietui, Medžiams, Žemei. Ir aplinka, nors ir ne tokia išpuoselėta, grožiu tikrai nė kiek nenusileidžia rytietiškajai.
Tad, negalvodami apie jokius japonus, savo vasarnamyje būtinai įsirengiame terasą - atvirą arba uždarą. Ji maksimaliai įsikomponuoja į sodo erdvę, tarsi susilieja su gamta.
Mūsų butai gana ankšti, netgi tie, kurie laikomi dideliais ir elitiniais. Taigi visokiais būdais išplėsti erdvę - natūralus kiekvieno lietuvio siekis. Įsistatom didelius langus - tegu būna daugiau šviesos ir oro.
Bet kokį rimtesnį remontą šiandien pradedame nuo to, kad išgriauname viską, ką tik galima. Na, o principas padalyti butą ne į kambarius, o į zonas, apibrėžtas nestacionarinėmis pertvaromis, skirtingų faktūrų medžiagomis arba, tarkim, apšvietimu, nėra naujas ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose.
Japoniško stiliaus name senovėje erdvė sąlygiškai buvo dalijama širmomis ir užuolaidomis. Nuo tų senų laikų mus pasiekė pusinė užuolaidėlė - norenas, kuri Japonijoje kartais iškabinama vietoj durų prie įėjimo į restoranus. Gali tokių dalykų pasitaikyti ir pas mus? Gali. Juolab kad šiuolaikiniai audiniai, kuriuos galima panaudoti panašioms užuolaidėlėms, ir nedulka, ir saulėje neblunka. Ir širmos dabar tikrai madingos.
Už jų galima paslėpti bet kurį kambario kampą, tuo metu nepageidautiną rodyti pašaliečio akiai: darbo vietą, vaiko lovelę, treniruoklį, tiesiog netvarkingai sumestus daiktus. Patogios ir sustumiamos pertvaros: dėl jų kambarys gali virsti ir šokių aikštele svečiams, ir valgomuoju, ir tiesiog jaukiu kampeliu, kur galima pasėdėti su knyga ar prie televizoriaus.
Šviesa ir šešėliai
Japono name apšvietimas - kur kas platesnė sąvoka nei paprasta šviesa. Tai neatsiejama kompozicijos detalė.
Japoniško interjero šviesa - minkšta ir išsklaidyta. Natūrali. Tai paprasčiausios apšvietimo lempos, o ne florescentiniai ir halogeniniai šviesos šaltiniai. Žibintuvėliai, pagaminti iš ryžių popieriaus, puikiai "įsipiešia" į interjerą su japonišku aromatu. Popieriniai šviestuvų gaubtai čia nieko nestebina ir nešokiruoja, nes puikiausiai tinka prie namo stiliaus.
Tatamis
Gamta japoniškame interjere "žvelgia" iš visų pusių, netgi iš apačios. Ant žemės dažnai klojamas tatamis. Tai plokščias čiužinys, kurio storis - 5-6 cm, plotis - 90 cm, o ilgis - 180 cm. Jis prikemšamas ryžių šiaudelių ir aptraukiamas apvalkalu iš tvirtai supinto tinklelio, gaminamo iš sausos iguso žolės.
Žengti per lygų standų tatamį - vienas malonumas, kaip ir žiūrėti į jį: kontrastiniai tatamio krašteliai suskaido grindis į auksinius stačiakampius. O svarbiausia - tatamis itin praktiškas: jis lengvai vėdinasi vasarą ir išlaiko šilumą žiemą. Tiesa, tatamis klojamas tik ant medinių grindų. Beje, dabar pramonė jau pradėjo gaminti tatamius su dirbtiniais užpildais. Juos galima tiesti net ant betoninių grindų.
Šventoji tuštuma
Šviesos japonų namuose daug. O baldų - mažai: sofa, žurnalinis stalelis, medinė skrynia arba lentynos, žema lova arba čiužinys ant grindų.
Visi daiktai suslėpti spintose. Šios daugiausia - sieninės. Japonų nuomone, jeigu visa, kas tuo metu nereikalinga, paslėpsime nuo akių, tai pirmiausia bute bus kur kas didesnė tvarka, antra, bus kur kas lengviau atlikti kasdienius ruošos darbus, trečia, bus iškart atkreiptas dėmesys į tai, kas svarbiausia. Juk savo širdžiai mielų daiktų turi kiekvienas žmogus.
Tai gali būti ypatinga vaza, statulėlė arba paveldėtas paveikslas. Maža kas. Svarbu, kad tas daiktas japonui brangus, ir jį jis nori išskirti iš kitų neslėpdamas į spintą, o pastatydamas į matomiausią vietą. Gal ir mums pasekus japonų pavyzdžiu?
