Šis daugiametis puskrūmis žinomas tūkstantį metų. Vienuolynų soduose diemedis buvo auginamas vaistams, o viduramžiais paplito ir sodybose.
Atsparus šalčiams
Diemedis būdavo sodinamas po langu, mat jo kvapo nemėgsta musės, tad pro atvirą langą į trobą neskrenda. Nuo seno šiam augalui buvo priskiriamos stebuklingos, dieviškos savybės. Šventinta diemedžio šakelė saugojo namus nuo gaisro, nelaimių, jo vainiką kabindavo virš durų, kad ligos nepultų.
Dievo medžiu, žalmedžiu dar vadinamas puskrūmis užauga iki 150 cm aukščio. Vienoje vietoje gali augti dešimt ir daugiau metų.
Nesumedėjusios ūglių dalys nušąla, o iš sumedėjusiųjų nauji ūgliai išauga balandžio mėnesį. Šakos būna gausiai apkibusios pilkai žaliais, gausiai karpytais lapeliais. Graižai smulkūs, rutuliški, nusvirę, susitelkę viršūninėse šluotelėse, žalsvai gelsvi.
Diemedis žydi rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, sėklų nesubrandina. Dauginamas dalijant puskrūmį žaliais ūgliais, auginiais. Vienmečiai ūgliai kartais apšąla, todėl juos pavasarį reikia nukarpyti. Senus krūmus būtina atnaujinti: senesnius stiebus iškarpyti, likusius – patrumpinti. Diemedžiai atsparūs šalčiams.
Tinka vaistams
Vaistinei žaliavai ar prieskoniams tinka žydinčios viršūnės, lapai ir nesumedėję stiebai.
Antžeminėje dalyje gausu vitaminų B6, C, K, karotino, tanidų, kalio, kalcio, retai augaluose pasitaikančio titano, taip pat dervų, rauginių medžiagų, organinių rūgščių ir kt. Diemedžiai, kaip ir jų giminaičiai kartieji ar paprastieji kiečiai, padeda gerinti virškinimą, skatina tulžies, šlapimo išsiskyrimą. Veikliosios medžiagos padeda malšinti skausmą, turi antiseptinį poveikį, padeda gydyti grybelines ligas.
Diemedis plačiai vartojamas tradicinėje kinų, vokiečių, prancūzų, bulgarų, rusų, tadžikų medicinoje. Eterinis aliejus yra įvairių tepalų odos ligoms, žaizdoms, nudegimams, nušalimams gydyti sudedamoji dalis.
Stiprus diemedžio kvapas mažina nuovargį, aliejus atpalaiduoja ir suteikia jėgų. Maudantis pirtyje, diemedžių vanta pravartu pavanoti skaudamus sąnarius.
Ir prieskonis
Švieži ar džiovinti lapeliai tinka actui, mėsos, žuvies, konditerijos, duonos gaminiams pagardinti. Žemaičiai jais paskanina sūrius ir varškę, vokiečiai – mėsos ir žuvies patiekalus. Džiovintais diemedžio lapais patariama gardinti keptą mėsą, antį, žąsį bei padažus. Diemedis aromatizuoja actą, majonezą, alkoholinius gėrimus.
Senoliai diemedžius po langais sodindavo ne tik musėms baidyti. Iš tvirtų jo šakų būdavo rišamos šluotos, kuriomis iššlavus plūktinę aslą blusos kelioms dienoms aprimdavo. Specifinio diemedžio kvapo nemėgsta
kandys ir kiti parazitai.
Saugo nuo graužikų
Diemedžio ar karčiojo kiečio šakomis naudinga aprišti vaismedžius žiemai. Tai patikima apsauga nuo kiškių, pelių ir kitų graužikų. Tokia danga prie kamienų neprišąla, gerai saugo vaismedžius nuo kaitrių pavasario saulės spindulių. Į diemedžio šakas galima pridėti šeivamedžių. Rišti geriausia taip, kad nesumedėję ir su žiedais šakelių galai būtų arčiau žemės.
Pilkai žalios diemedžio šakelės pagražina gyvų gėlių puokštes, sausoms žiemos puokštėms suteikia kvapumo.
Diemedis mėgsta purias, derlingas, nešlapias dirvas.
Diemedžių šakelėse, lapuose ir graižuose yra 0,18–1,40 proc. eterinio aliejaus, kuriame yra cineolio, tujono, izotujono, taip pat rutino, skopoletino, alkaloido abrotanino, karčiųjų, rauginių, mineralinių medžiagų, 9–50 mg% askorbino rūgšties, gintaro, vyno rūgščių.
Viršūninės šakelės skinamos augalams žydint, surišamos į nedidelius ryšulėlius arba paskleidžiamos plonu sluoksniu ir džiovinamos perpučiamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Sausa žaliava supakuojama į dėžutes ir sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje laikoma ne ilgiau kaip 2 metus.
