Vieta

Alpinariumo idėja atkeliavusi iš Alpių ir kitų kalnų, tad geriausiai ten ir žiūrisi. Juokai juokais, tačiau lietuviškoj sodyboj uolėtas kalnų fragmentas atrodo kaip svetimkūnis. Dar daugiau, jei alpinariumas įrengtas lygioje vietovėje, kur iškeltas vienas akmenų kalnelis ir aiškiai atribotas nuo vejos, akivaizdu, kad jis atrodo dirbtinai.

Alpinariumas, kaip ir bet kuris kitas dizaino elementas, turi natūraliai įsilieti į aplinką, tik tokiu būdu galima išgauti vientisą ir estetišką sklypo vaizdą. Akmenys gali gerai atrodyti ten, kur jie atlieka kažkokią funkciją, pavyzdžiui, sutvirtina šlaitą. Tada jie tarsi turi savo vietą, bet tuo pačiu gali būti dekoratyvus elementas.

Modernaus dizaino sklype galima naudoti gabijonus (speciali konstrukcija, kur akmenis sulaiko tvirtas tinklas), tačiau tokiam sprendimui reikia geros specialisto akies. Lietuva nėra kalnų kraštas, tad ir gabijonai toli gražu ne visur tinka.

Akmenys

„Norint įrengti vientisą kompoziciją, geriau nemaišyti skirtingos kilmės akmenų“,- pataria Lina Puodžiūtė, kraštovaizdžio architektė, kursų „Geltonas karutis“ lektorė. Pasirinkite panašios spalvos akmenis, o jeigu akmenys turi raštą (dryžius ar griovelius) – suderinkite, kad raštas eitų per visą kompoziciją viena kryptimi. Vaizdas turi būti kuo natūralesnis, tarsi akmenys čia visada gulėjo, buvo glostomi to paties vėjo, plaunami to paties lietaus, kutenami tų pačių augalų.

Todėl stačiai pastatyti akmenys – taip pat laikytini klaida. Juk sakoma: akmenys „guli“, „sėdi“, net „auga“. Patyrusiems akmenų specialistams užtenka pavartyti akmenį ir jau supranta, kurią pusę reikia įsodinti, paguldyti, o kurią pusę reikia parodyti.

Įrengiant alpinariumą, įkasama gana didelė akmens dalis. Taip akmuo tvirčiau laikosi, natūraliau atrodo, o visa kompozicija ne aštri, o sušvelninta.

Jei akmenys alpinariumui perkami, dažna klaida – pasirenkamas tik vienas akmenų dydis. L.Puodžiūtė pataria rinktis bent 3-4 skirtingų dydžių (frakcijos) akmenis ir juos sumaišyti, kad vaizdas būtų kuo natūralesnis.

Augalai

Alpinariumas su bijūnais ir melsvėmis – ne ir dar kartą ne. Alpinariumas imituoja kalnus, tad augalai taip pat turi turėti sąsają su tomis vietovėmis. Prisiminkite vaizdus iš kalnų: ar tikrai juose matote plačius tamsiai žalius lapus, didelius žiedus ir ryškias spalvas, ką galime išvysti lietuviškoje alpinariumo versijoje? Ne, tokie augalai tikrai netinka.

Be to, akmenys ir gerai nudrenuota dirva savaime reikalauja sausamėgių augalų.

Tad ieškokite subtilių smulkių augalų, kurių žiedai būtų švelnių pastelinių tonų. Jei augalas nėra kilęs nuo kalnuotų vietovių, tai tegul bent jau primena jas. Be įvairiausių šilokų, alpinariumui galėtų tikti: leukoja (Leucojum), paprastoji šilagėlė (Pulsatilla vulgaris) ‚Bells White‘, karpatinis katilėlis (Campanula carpatica) ‚Blue‘, čiobrelis citrininis (Thymus citriodorus) 'Aurea',  šluotelinė uolaskėlė (Saxifraga paniculata) , astras krūminis (Aster Dubosus) ‚Andry', liūtpėdė (Leontopodium).

Neapsigaukite skaitydami vienaskaitą – kiekvieną augalą sodinkite po kelis vienetus. Sudėtinga sukurti gražų alpinariumą, jei primaišyta skirtingų akmenų ir prisodinta skirtingų augalų. Tad pasirinkite dominuojančius ir pakartokite juos keliose vietose, sodinkite grupėmis.

O ar augalai sausamėgiai, galima atpažinti pagal lapijos spalvą – jei lapai pilko atspalvio, tikriausiai augalas prisitaikęs prie saulės ir sausrų (pvz. vilnotoji notra, kietis, gvazdikai).

Todėl ryškiai geltonoms tujoms alpinariume specialistai taria griežtą „ne“.

Alpinariumas atkartoja natūralų gamtos fragmentą, todėl ir atrodyti jis turėtų kiek įmanoma natūraliai, gamtiškai.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!