Daugiau nei 500 augalų turinčios kolekcininkės sode – ir pačios iš sėklos užsiaugintas ginkmedis

Dau­ge­lis aly­tiš­kių gy­ve­na pa­gal me­tų lai­kų al­sa­vi­mą. Apie jų mėgs­ta­mus dar­žus ir so­dus pa­ra­šy­ta daug kny­gų, ras­ti nau­din­gų pa­ta­ri­mų ne bė­da. Ta­čiau žmo­nėms la­biau­siai pa­tin­ka prak­tiš­ki bi­čiu­liš­ki pa­mo­ky­mai. Dau­giau­sia klau­si­mų iš dar­ži­nin­kų mė­gė­jų su­lau­kia­me pa­va­sa­rį, kai pra­de­da­me kel­ti ru­de­nį už­mig­dy­tus au­ga­lus.

Kaip sa­vo val­dų au­ga­lus puo­se­lė­ja ir įdo­my­bių ieš­ko Lo­re­ta Ažu­kie­nė, in­ter­ne­to pus­la­pio www.lo­re­tos­so­dai.lt au­to­rė?

– Kiek pa­čios skly­pe yra au­ga­lų rū­šių ir iš ko­kių kraš­tų?

– Kiek rū­šių, veis­lių, tiks­liai ne­ži­nau. Žie­mą pra­dė­jau nau­jai ka­ta­lo­guo­ti, bet dar ne­spė­jau iki ga­lo su­si­ste­min­ti. Skir­tin­gų au­ga­lų, spal­vų tu­rė­tų bū­ti ar­ti 500, o gal ir daugiau.

– Tu­ri­te mėgs­ta­miau­sią au­ga­lą? Ir ap­skri­tai iš kur ta be­pro­tiš­ka mei­lė jiems?

– Tu­riu mie­liau­sią au­ga­lą, tiks­liau, me­dį. Tai gin­kme­dis, ku­ris ma­no so­de au­ga iš sėk­los. Jam 14 ar 15 me­tų. To­kią bran­ge­ny­bę – vie­ną sėk­ly­tę, jau gy­vy­bę ro­dan­čią, ga­vau iš vie­nos au­ga­lų my­lė­to­jos do­va­nų. Ji sėk­lų par­si­siun­tė iš Ame­ri­kos. Šmaikš­čiai pa­lin­kė­jo: au­gink da­bar, nes kai at­min­tis su­pras­tės, bus ne lai­kas sė­ti.

Pa­ti ne­si­ti­kė­jau, kad su­ge­bė­siu jį iš­au­gin­ti iki to­kio me­džio. Per­nai au­ga­las bū­tų ma­ne ūgiu pra­len­kęs, bet ta pa­va­sa­ri­nė šal­na nu­kan­do jo švie­žius la­pe­lius, net ša­ke­les te­ko ap­kar­py­ti. La­bai bai­mi­nau­si, kad ne­at­si­gaus. Gra­žuo­lis gy­vas, nors il­gai su­py­kęs ant šal­nos bu­vo.

Mei­lė au­ga­lams yra, tik ne­sa­ky­čiau, kad ji be­pro­tiš­ka. Tik iš šo­no ver­ti­nant to­kia. Tiek veik­la, tiek mei­lė. O kad mei­lė au­ga­lams, tai staig­me­na ir man. Vai­kys­tė­je ne­pa­ti­ko so­do dar­bai. Ne­pa­ti­ko na­mie by­ran­tys gė­lių la­pai. Pa­me­nu, gal 3 kla­sė­je sau pa­sa­kiau, kad jei ka­da tu­rė­siu au­ga­lų, tai to­kių, ku­rių ki­ti ne­tu­rės. Pa­sa­kiau ir pa­mir­šau.

Vis­kas pra­si­dė­jo, kai at­si­ra­do ant­ras so­do skly­pas. Ga­li­my­bės pa­di­dė­jo. Ne­ty­čia už­ti­kau skel­bi­mą apie par­duo­da­mas man ne­ma­ty­tų dar­žo­vių sėk­las. Įsi­gi­jau. Pa­ti­ko au­gin­ti, nes dar­žo­vė lyg ta, bet at­ro­dan­ti ki­taip, ir už­ka­bi­no. Ta­da pra­dė­jau ieš­ko­ti nau­jo­vių. In­ter­ne­tas at­si­ra­do vė­liau.

– Kiek lai­ko ski­ria­te au­ga­lams, ar lie­ka jo ki­tai veik­lai? Juk au­ga­li­nin­kys­tė nė­ra ta sri­tis, iš ku­rios val­go­te duo­ną? Kaip ki­lo min­tis su­kur­ti tin­kla­la­pį?

– Ne­ga­liu įvar­dy­ti lai­ko, kiek jo ski­riu au­ga­lams. Ski­riu, kai tik ga­liu. Di­džiau­sia ma­no pa­gal­bi­nin­kė šiuo­se dar­buo­se – ma­ma Ona Adamonienė. Ji ir yra ta pra­di­nin­kė, nuo ku­rios vis­kas pra­si­dė­jo.

Ma­ma la­bai mėgs­ta au­ga­lus, jais do­mi­si, kur ko­kį ne­ma­ty­tą ra­do – pir­ko, da­vė, mai­nė­si, so­di­no. Vi­sa di­džio­ji ko­lek­ci­ja su­rink­ta jos, nu­si­pel­niu­sios (to­kį var­dą ga­vo ta­ry­bi­niais lai­kais) bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jos. Kai ku­rie au­ga­lai gy­vuo­ja nuo ma­no vai­kys­tės. Ki­ti at­si­ra­do vė­liau, bet ge­ro­kai anks­čiau, nei pra­dė­jau do­mė­tis aš.

Vi­sa­da ma­mai bū­da­vo skau­du au­ga­lų per­tek­lių iš­mes­ti. Siū­lė drau­gams, kai­my­nams, bet au­ga­lai kas­met au­ga, ple­čia­si.

Vi­soms veik­loms lie­ka lai­ko, tik rei­kia no­rė­ti. Kar­tais kuo dau­giau dar­bų, tuo dau­giau pa­da­rai.

Pa­tin­ka val­gio ga­mi­ni­mas, įdo­mes­ni pa­tei­ki­mo bū­dai, tad prie idė­jų rei­kia in­ter­ne­te il­giau pa­sė­dė­ti. Per­nai bu­vo už­ka­bi­nu­sios do­va­nos iš sal­dai­nių. Da­riau drau­gams do­va­nų pa­gal jų po­mė­gius, sva­jo­nes – mo­to­cik­lus (kas vi­są gy­ve­ni­mą sva­jo­ja jį tu­rė­ti), fo­to­apa­ra­tus (kas mėgs­ta fo­to­gra­fuo­ti), tor­tus iš sal­dai­nių (di­de­liems sma­li­žiams), įvai­rias gė­les.

Šie­met pa­trau­kė ke­pi­niai, kek­sai, kek­siu­kai, py­ra­gai su mė­sa ir sal­dūs, tor­tai va­zo­nuo­se. Sma­gu ma­ty­ti žmo­gaus re­ak­ci­ją, kai to­kį va­zo­ną ne­ša prie ki­tų or­chi­dė­jų ant pa­lan­gės.

At­si­gu­li va­lan­da vė­liau ar at­si­ke­li va­lan­da anks­čiau ir jau tu­ri dvi pa­pil­do­mo lai­ko. Juk ne kas­dien to­kių idė­jų ky­la. Do­va­nas sten­giuo­si do­va­no­ti ori­gi­na­lias, tad jų pa­ieš­kos, ga­mi­ni­mas už­ima lai­ko. Nie­ka­da ne­su pir­ku­si pas­ku­ti­nę aki­mir­ką. Bū­na, su­gal­vo­ju per vė­lai ir lai­ko ne­lie­ka pa­da­ry­ti. Kar­tą ga­vę to­kią do­va­ną, žmo­nės lau­kia ori­gi­na­lios ir ki­tais me­tais. Tai ska­ti­na ne­pa­liau­ti do­mė­tis, ieš­ko­ti idė­jų, pa­ban­dy­ti, ar iš­eis, o jau ta­da da­ry­ti kon­kre­čiam žmo­gui kon­kre­čia pro­ga.

Iš šo­no gal at­ro­do sun­ku, bet kai pa­ti de­gu to­kia min­ti­mi, pa­ieš­ko­mis, tai su­tei­kia ža­ve­sio, ne sun­ku­mo. Kai tu­ri kuo dau­giau su­ma­ny­mų, leng­viau pa­rink­ti kon­kre­čiam žmo­gui, ži­nant, kas jį pra­džiu­gin­tų, nu­ste­bin­tų.

Tin­kla­la­pis at­si­ra­do vi­sai ne­ti­kė­tai ir ne­pla­nuo­tai. Gre­ta mū­sų na­mo įsi­kū­rė kom­piu­te­riais pre­kiau­jan­ti fir­ma. Ne­pa­me­nu, kaip su­si­pa­ži­no­me su jos spe­cia­lis­tais. Iš­si­kal­bė­jo­me. Pa­ro­džiau nuo­trau­kas įdo­mes­nių dar­žo­vių, au­ga­lų. Kar­tą nu­ei­nu į tą fir­mą, o man ir sa­ko – pa­žiū­rėk, ką tau su­kū­riau, kaip ma­nai, ko­kių rei­kė­tų ant­raš­čių? Taip pa­juo­kau­da­mas spe­cia­lis­tas Egidijus Bačėnas ir su­kū­rė. Pa­ma­žu pra­dė­jau ap­ra­ši­nė­ti, jis įkel­da­vo. Po me­tų šį dar­bą pe­rė­mė drau­gas, nuo šių me­tų – sū­nus. Šie­met tin­kla­la­pis pa­kei­tė „marš­ki­nė­lius“.

„Sa­va­no­rių“ dė­ka aš jį tu­riu. O kai daug įde­di, gai­la vis­ką mes­ti, nu­trauk­ti.

Man ne­bū­tų ki­lu­si min­tis su­si­kur­ti tin­kla­la­pio.

– Ar tin­kla­la­py­je skel­bia­te pa­čios pa­jaus­tą, iš­ty­ri­nė­tą prak­ti­ką, ar ir ki­tų žmo­nių pa­ty­ri­mą? Pa­trauk­liai skam­ba siū­lo­ma in­for­ma­ci­ja: „Pri­si­mi­ni­mų skrais­tę pra­sklei­dus – mo­čiu­tės dar­že­lio gė­lės“, „Dar­žo­vių dai­gų ke­lias iki per­so­di­ni­mo“, „Kuo ap­so­din­ti ka­pus“, „Eks­pe­ri­men­tai su vien­me­čiais au­ga­lais“…

– Min­ti­mis pa­si­nau­do­ju, idė­ja, bet ne pa­čiais ap­ra­šy­mais. Daž­nai bū­na, kad straips­nis, per­skai­ty­tas žur­na­le, su­tei­kia min­čių, ko­kius au­ga­lus aš ga­lė­čiau ap­ra­šy­ti. Kar­tais fo­ru­muo­se bū­na pa­klau­si­mų, ku­rie pa­ki­ša min­tį straips­niui. Kar­tais tei­rau­ja­si žmo­nės, ko­kius au­ga­lus ga­liu pa­siū­ly­ti vie­nai ar ki­tai vie­tai ap­so­din­ti.

Straips­niams su­kur­ti rei­kia daug lai­ko, nes po kruo­pe­ly­tę ren­ku iš vi­sur. Skai­tau daug au­ga­li­ne te­ma­ti­ka žur­na­lų, kny­gų, in­ter­ne­te. Po tru­pu­tį pa­si­žy­miu, o vė­liau pa­nau­do­ju. Iš vie­nur sa­ki­nį, iš ki­tur ke­lis, dar mū­sų pa­tir­ties, pa­ste­bė­ji­mų. Kai ku­riuo­se straips­niuo­se rei­kia tiks­lu­mo – apie pH, li­gas, trą­šas, pra­žy­di­ni­mą, na­cio­na­li­nes ša­lių gė­les ir kas ką sim­bo­li­zuo­ja. Čia su­rink­ta iš kny­gų, žur­na­lų, in­ter­ne­to.

O šie skam­būs pa­va­di­ni­mai at­si­ra­dę ne­ti­kė­tai, iš pa­tir­ties. Pa­me­nu, su ko­kiais vien­me­čiais au­ga­lais eks­pe­ri­men­ta­vo­me, kaip se­kė­si. Bu­vo fo­ru­me te­ma – se­no­vi­nės gė­lės. Ban­džiau pri­si­min­ti anks­ty­vą vai­kys­tę, kai bu­vau 4 ar 5 me­tų, ko­kias ma­čiau gė­ly­tes mo­čiu­tės dar­že­liuo­se. Pa­va­di­ni­mų ne­ži­no­jau, bet pa­si­tel­kiau vaiz­dus, tei­ra­vau­si ma­mos, ar to­kia gė­lė au­go bū­tent to­je vie­to­je. Taip at­si­ra­do „Pri­si­mi­ni­mų skrais­tę pra­sklei­dus“.

Man pa­pras­čiau su ap­ra­šy­mais. Ten ga­liu sa­vo au­gi­ni­mo ypa­tu­mus ap­ra­šy­ti.

Juos ra­šy­da­ma nau­do­juo­si gam­tos ži­no­vų pa­slau­go­mis – tiks­li­nu pa­va­di­ni­mą lie­tu­viš­kai, lo­ty­niš­kai, iš kur au­ga­las ki­lęs ir koks la­pų iš­si­dės­ty­mas. Ka­dan­gi au­gi­na­me, tai ap­ra­šy­ti so­di­ni­mą, au­gi­ni­mą, dau­gi­ni­mą jau ne­su­dė­tin­ga.

Ap­ra­šau tik sa­vo au­gi­na­mus au­ga­lus, ne vi­sus, ku­rie tai te­mai tin­ka.

Sun­kiau­sia tiks­lų lo­ty­niš­ką pa­va­di­ni­mą ras­ti, nes au­ga­las bū­na la­bai pa­na­šus vie­nu pa­va­di­ni­mu ir ki­tu. O ne­sant spe­cia­lis­tu la­bai sun­ku ne­su­klys­ti. Ne­si­no­ri klai­din­ti, bet pa­si­tai­ko vi­saip.

– Ar Lie­tu­vo­je, Jū­sų nuo­mo­ne, yra na­cio­na­li­nė au­ga­li­nin­kys­tės kul­tū­ra?

– Gal Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ne na­cio­na­li­nė au­ga­li­nin­kys­tės kul­tū­ra, bet ma­dos kul­tū­ra. Jei tik koks lei­di­nys ap­ra­šė nau­ją au­ga­lą, ži­nok, kad jo tei­rau­sis. Taip bu­vo su sal­dži­ą­ja ste­vi­ja, ši­lau­o­gė­mis (Vac­ci­nium co­rym­bo­sum), taip da­bar vi­siems rei­kia dyg­liuo­to­jo ožerš­kio (Ly­cium chi­nen­se), ki­taip go­ji uo­gos.

– Žmo­nės vis la­biau do­mi­si eg­zo­ti­niais au­ga­lais. Ar svar­bu, kad au­ga­las ati­tik­tų mū­sų kli­ma­tą, o dar­bai – se­zo­niš­ku­mą?

– Au­ga­lai, ku­rie ati­tin­ka kli­ma­tą, pas mus ge­riau au­ga. Daž­niau mus do­mi­na au­ga­lai, ku­rie ga­li aug­ti, žie­mo­ti šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se, kur žie­mos šil­tes­nės už mū­sų pa­va­sa­rius. Su­pran­tu tą žmo­nių no­rą, nes ir aš šia li­ga ser­gu. Šiuo me­tu ma­žiau, nes dau­gu­mos bu­te ne­pa­vyks­ta žie­mos pe­ri­odu iš­sau­go­ti. Dau­ge­liui jų rei­ka­lin­ga švie­si pa­tal­pa, ku­rio­je tem­pe­ra­tū­ra apie 10 laips­nių. Mes tu­ri­me kam­ba­rių, kur tem­pe­ra­tū­ra apie 20 laips­nių, ra­dia­to­rių sklei­džia­ma ši­lu­ma to­kiems au­ga­lams pra­žū­tin­ga. To­liau nuo lan­go pa­sta­čius jau švie­sos per ma­žai. Ne­ma­žai to­kių esu au­gi­nu­si ir nu­ma­ri­nu­si žie­mą. Tad da­bar draus­mi­nu sa­ve, kad pa­si­rink­čiau tik tuos, ku­riuos su­ge­bė­čiau iš­lai­ky­ti per žie­mą. Ne vi­sa­da ta draus­mė pa­de­da. Žiū­rėk, vėl ko­kio ši­lu­ma­mė­gio sėk­lų par­si­siun­čiu.

– Kaip svar­bu dar­ži­nin­kui mė­gė­jui pa­žin­ti sa­vo skly­po dir­vo­že­mį? Da­bar vis daž­niau nu­ro­do­ma, kad au­ga­las mėgs­ta kal­kin­gą dir­vo­že­mį, pui­kiai au­ga rūgš­čia­me. Ar bū­ti­na lai­ky­tis šių re­ko­men­da­ci­jų?

– Yra tam tik­ros tai­syk­lės, ku­rių ver­ta lai­ky­tis. Ta­da au­ga­liu­kai au­ga pui­kiai ir ne­ke­lia sun­ku­mų. Rūgš­čia­mė­giai, pa­so­din­ti į pa­pras­tą že­mę, ne­bus links­mi, ve­ge­tuos ir nu­mirs, jei ne­su­skub­si­te per­kel­ti į jiems rei­ka­lin­gą že­mę.

Ter­mi­nas „kal­kin­gas dir­vo­že­mis“ dau­giau var­to­ja­mas au­gi­nant dar­žo­ves. Jei per daug kal­kin­ga že­mė, ji ne­ga­li pa­si­sa­vin­ti mik­ro­ele­men­tų, ir to­kias dar­žo­ves puo­la li­gos.

Au­gi­nant de­ko­ra­ty­vi­nius au­ga­lus la­biau ak­cen­tuo­ja­ma že­mė: pu­ri, lai­di drėg­mei, mo­lin­ga, ga­li aug­ti smė­ly­je, sau­lės ato­kai­to­je ar pa­vė­sy­je.

– Yra gė­li­nin­kų, ku­rie nuo­lat per­ke­lia au­ga­lus vis ieš­ko­da­mi jiems tin­ka­mos vie­tos. Ar jos ieš­ko­ji­mas ne­iš­se­ki­na au­ga­lų?

– Nie­ko keis­to, kad au­ga­las, kol pa­sie­kia sa­vo vie­tą, per­so­di­na­mas bent tris kar­tus.

Taip nu­tin­ka to­dėl, kad ne­įsi­vaiz­duo­ja­me, kaip at­ro­dys su­au­gęs, kiek užims vie­tos į aukš­tį, plo­tį, kaip at­ro­dys to­je vie­to­je, ar ne­už­goš ki­tų au­ga­lų. Jei tin­ka­mu lai­ku per­so­din­tas, nie­ko jam ne­nu­tiks. Ži­no­ma, čia ne apie su­au­gu­sius krū­mus.

– Pri­si­me­nu tė­čio pa­ta­ri­mą: jis po žie­mos, kai at­ei­da­vo me­tas bul­ves per­rink­ti, skal­dy­ti, pir­miau­sia ge­rai rū­sį iš­vė­din­da­vo ir tik ta­da leis­da­vo mums dirb­ti. Sa­ky­da­vo, kad nuo su­pu­vu­sių bul­vių, kaip ir nuo smal­kių, ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti. Net mi­nė­jo at­ve­jį, ku­rį jam bu­vo pa­pa­sa­ko­jęs vy­res­nis gi­mi­nai­tis, dir­bęs dva­re ūk­ve­džiu. Ar te­ko ką pa­na­šaus gir­dė­ti ar skai­ty­ti?

– Ži­nau, kad bul­vės taip pat kvė­puo­ja, nau­do­ja de­guo­nį, iš­ski­ria dvi­de­gi­nį ir du­jas, ku­rios nuo­din­gos. To­dėl jei ne­įreng­ta ven­ti­lia­ci­ja, rei­kia iš­vė­din­ti pa­tal­pą pla­nuo­jant jo­je il­giau už­si­bū­ti. Il­giau pa­bu­vus ne­vė­din­to­je pra­de­da spaus­ti gal­vą.

– Žem­dir­biai ėmė bai­min­tis mėš­lo, tei­gia, kad jis duo­da ma­žiau nau­dos, ne­gu pri­da­ro rū­pes­čio – pri­au­gi­na pik­tžo­lių. Bet juk nuo se­no mėš­las bu­vo la­bai ver­ti­na­mas.

– Taip, žo­lės – blo­gy­bė, bet mėš­las – ver­tin­ga trą­ša. Ne­di­de­liuo­se so­do skly­pe­liuo­se leng­viau iš­ra­vė­ti, kai plo­tai ne­di­de­li. Bai­mi­nan­tis su mėš­lu gau­ti daug pa­pil­do­mų žo­lių ga­li­ma rau­gin­tą nau­do­ti lais­ty­mui. Ta­da bus iš­veng­ta pa­pil­do­mų žo­lių. Da­bar­ti­niu me­tu sun­ku tik­ro mėš­lo gau­ti, nes žmo­nės gal­vi­jų ma­žiau au­gi­na.

– Ar pa­grįs­tai ven­gia­ma grai­ki­nio rie­šut­me­džio kai­my­nys­tės?

– Grai­ki­nis rie­šut­me­dis tu­ri daug jo­do, ku­ris ki­tiems au­ga­lams kaip nuo­das (tu­ri tok­si­nį po­vei­kį), tad po juo nie­kas ne­no­ri aug­ti. Jis kaip vien­val­dis – kiek met­rų sieks jo ša­kos ir šak­nys, tiek ap­link ki­ti au­ga­lai ne­augs.

Da­bar jau esa­ma že­mes­nių, kom­pak­tiš­kes­nių grai­ki­nių rie­šut­me­džių. Jie nė­ra to­kie aukš­ti ir ag­re­sy­vūs. Ne­užims di­de­lio plo­to, o nau­da bus, nes už gy­va­vi­mą at­si­dė­kos rie­šu­tais.

– Dirb­da­ma dar­že lai­ko­tės Mė­nu­lio ka­len­do­riaus?

– Iš pra­džių ban­džiau sė­ti pa­gal ka­len­do­rių, bet kai pa­gal ki­tą ka­len­do­rių ap­ra­šy­tos ki­tos die­nos, su­abe­jo­jau, gal ten ki­tas mė­nu­lis. Da­bar re­čiau žval­gau­si į jį. Daž­niau pa­sė­ju­si pa­si­žiū­riu ir, jei bu­vo ap­ra­šy­ta kaip blo­ga die­na, ste­biu, kaip sek­sis aug­ti. Net ir blo­go­je die­no­je pa­sė­ti au­ga­lai duo­da der­lių.

Mė­nu­lio ka­len­do­rius ak­tu­a­les­nis sė­jant re­tes­nius au­ga­lus, nes už ele­men­ta­rias dar­žo­ves at­sa­kin­ga ma­ma. Ma­no ži­nio­je eg­zo­ti­ka ir ki­tos ne­tra­di­ci­nės dar­žo­vės ar jų spal­vos.

– Pra­de­dan­čio­ji dar­ži­nin­kė guo­dė­si, kad nors ir kiek suk­tų ap­link vir­ve­lę agur­kų virkš­te­les, jos ima ir at­si­su­ka. Aš jai pa­ta­riau suk­ti pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę. Vė­liau ji pa­ti­ki­no, kad pa­ta­ri­mas ti­ko. Gal nau­din­gų pa­ta­ri­mų iš­sa­ky­tu­mė­te ir dau­giau?

– Su agur­kų vy­nio­ji­mu pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę ma­ma su­pa­žin­di­nu­si dar ta­da, kai ne­si­do­mė­jau. Ir dar – po­mi­do­rus žy­din­čius rei­kia ry­tais su­ju­din­ti, kad ge­riau ap­si­dul­kin­tų. Tik ne vi­sa­da ry­tais at­va­žiuo­ja­me.

– Sa­ko­ma, kad ne­gra­žių so­do spal­vų nė­ra, vy­rau­ja tik ne­tin­ka­mi jų de­ri­niai. Ko­kie Jū­sų mėgs­ta­miau­si?

– Gra­žiau­sia ar mėgs­ta­miau­sia gė­lių spal­va – gel­to­na, tad šios spal­vos au­ga­lų tik­rai ne­ma­žai. Nuo anks­ty­vos vai­kys­tės pa­tin­ka ši­la­gė­lės ir aly­vos. Aly­voms mei­lė at­si­ra­do nuo 5-ojo gim­ta­die­nio, kai mo­čiu­tė ta pro­ga „krės­lą“ api­py­nė žy­din­čio­mis aly­vų ša­ke­lė­mis ir su ma­mos bro­liu pa­kil­no­jo. Nuo to lai­ko per gim­ta­die­nį la­bai lau­kiu aly­vų. Jos ma­no gim­ta­die­nio sim­bo­lis.

Gra­žiau­si ne­per­krau­ti gė­ly­nai, kai daug erd­vės, ir pa­vie­niai au­ga­liu­kai. Mū­sų so­de yra ki­taip – jų daug, o erd­vės ma­žai. Aš į juos žiū­riu kaip į at­ski­rus au­ga­lus, ku­rie tu­ri iš­skir­ti­nio ža­ve­sio.

– Ko­kias gė­les ar au­ga­lus ga­li­me iš­si­au­gin­ti iš sėk­lų, o ku­riuos tik iš at­ža­lų?

– Tik­riau­siai vi­sus au­ga­lus ga­li­ma au­gin­ti iš sėk­lų, tik rei­kia ži­no­ti, kaip tai pa­da­ry­ti. Pa­pras­čiau­sia su vien­me­tė­mis. Pa­sė­jai ir lau­ki re­zul­ta­tų.

Su dau­gia­me­tė­mis kiek su­dė­tin­giau, nes vie­nas sėk­las rei­kia stra­ti­fi­kuo­ti, ki­tas pa­merk­tas lai­ky­ti nuo ke­lių va­lan­dų iki pa­ros, dvie­jų. Kai ku­rioms sėk­loms 12 ar 24 va­lan­das rei­kia nuo­lat šil­to van­dens. O kai ku­rias tik pa­sė­ti.

Krū­me­lius už­si­au­gin­ti iš sėk­lų – il­gas pro­ce­sas, tad pa­pras­čiau dau­gin­ti su­me­dė­ju­siais ar ža­liai­siais au­gi­niais, žiū­rint, koks au­ga­las ir kaip dau­gi­na­mas.

– Po­mi­do­rams la­bai pa­tin­ka aug­ti kar­tu su ba­zi­li­kais – bū­na svei­kes­ni, vai­siai aro­ma­tin­ges­ni. Ko­kių dar ži­no­te kai­my­nys­čių?

– Su po­mi­do­rais au­gi­na­me ta­ba­ką, se­ren­čius, taip pat ba­zi­li­kus, bet kad vai­siai bū­tų aro­ma­tin­ges­ni – ne­pa­ste­bė­jau. Mes au­gi­na­me, kad ap­sau­go­tu­me nuo li­gų. Ru­de­nį ap­ka­sa­me šilt­na­my­je, taip dez­in­fe­kuo­ja­ma že­mė. Ma­ma se­ren­čiais įrė­mi­na bul­vių plo­te­lį. Tin­ka mė­tos, me­det­kos, bit­krės­lės (vi­si au­ga­lai, sklei­džian­tys ryš­kų kva­pą).

– Vis­gi se­no­sios dar­žo­vių veis­lės pa­čios ver­tin­giau­sios, jos aro­ma­tin­gos, tur­tin­go sko­nio. To­kių sa­vo dar­že tu­ri­te?

– Nuo vai­kys­tės au­gi­na­mos gel­tek­lės, pas­tar­no­kai, gum­bi­niai, la­pi­niai sa­lie­rai, to­pi­nam­bai (tik šiuo me­tu pa­keis­ti į ne­žy­din­čius, ku­rie smar­kiai ne­plin­ta). Vai­kys­tė­je la­bai mė­gau pa­ti­so­nus, žie­mą val­giau ma­ri­nuo­tus tik juos.

Po­mi­do­rų daug me­tų ne­val­giau. 5 kla­sė­je ma­ma man dės­tė bio­lo­gi­ją ir pa­kvie­tė pa­pa­sa­ko­ti apie po­mi­do­rą. Ka­dan­gi pra­ei­tą pa­mo­ką ji bu­vo ma­ne kvie­tu­si at­sa­ki­nė­ti, ma­niau, šį kar­tą ne­kvies. Pa­li­ko po pa­mo­kų. Su po­mi­do­rais ne­drau­ga­vau iki mo­kyk­los bai­gi­mo. Da­bar ne tik val­gau, bet ir ieš­kau ga­li­my­bių, kur gau­ti kuo įdo­mes­nių for­mų, dy­džių, ne­įpras­tų spal­vų ir at­spal­vių.

– Da­bar bi­čių au­gi­ni­mas ant ban­gos. Ir tą ban­do da­ry­ti nau­jo­kai. Jū­sų pa­ta­ri­mai jiems bū­tų nau­din­gi pa­si­ren­kant me­din­ges­nius au­ga­lus.

– Lie­tu­vo­je ran­da­ma apie 750 rū­šių au­ga­lų, ku­rie nau­din­gi bi­tėms. Tarp šių rū­šių ne­ma­ža da­lis de­ko­ra­ty­vių, ku­rie su­teiks ne tik nau­dą, bet ir gro­žį. De­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai skirs­to­mi į su­me­dė­ju­sius ir žo­li­nius. Iš su­me­dė­ju­sių iš­ski­ria­mi me­džiai ir krū­mai. Iš žo­li­nių – vien­me­čiai, dvi­me­čiai, dau­gia­me­čiai au­ga­lai. Me­din­gų­jų au­ga­lų žy­dė­ji­mo pra­džia ir truk­mė pri­klau­so nuo rū­šies, kli­ma­to są­ly­gų, dir­vo­že­mio. O nek­ta­ro kie­kis – nuo au­ga­lo rū­šies, jis la­bai ne­vie­no­das.

Ga­li­ma au­gin­ti ne tik tuos au­ga­lus, ku­rie nek­ta­rin­gi, bet ir vais­ti­nius. Tai me­li­sos, kat­žo­lės, pi­pir­mė­tės, dau­gia­me­čiai au­ga­lai, ku­rie žy­di nuo bir­že­lio pa­bai­gos ir iki žy­dė­ji­mo bei ypač jo me­tu tu­ri stip­rų cit­ri­nos kva­pą. Bi­tės to­kį kva­pą mėgs­ta.

Šiais au­ga­lais įtri­na­mi nau­ji avi­liai, spie­ti­nės. Taip pat pa­tar­ti­na įtrin­ti ran­kas prieš ei­nant į bi­ty­ną. Prie vais­ti­nių taip pat pri­ski­ria­mi to­kie au­ga­lai kaip tau­kės, čiob­re­liai, rau­do­nė­liai, juo­za­žo­lės, jo­na­žo­lės, ežiuo­lės, kal­ni­niai da­šiai.

Daž­niau­siai ete­ri­nių alie­jų tu­rin­tys au­ga­lai yra me­din­gi. Jų nek­ta­ras pa­ge­ri­na bi­čių su­neš­to me­daus kva­pą ir sko­nį. Taip pat šie au­ga­lai nau­do­ja­mi mė­sos, žu­vies, dar­žo­vių pa­tie­ka­lams, gė­ri­mams aro­ma­ti­zuo­ti. Any­ži­nis lo­fan­tas – nau­din­gas dau­gia­me­tis au­ga­las saus­rin­goms vie­toms. Nek­ta­rin­gi au­ga­lai, ku­riuos no­riai lan­ko bi­tės – juo­die­ji ser­ben­tai, ag­ras­tai, so­di­nės avie­tės, gerv­uo­gės, val­go­mie­ji saus­me­džiai, ši­lo­kai, rykš­te­nės, not­re­lės, plu­kės, plau­tės, vėd­ry­nai, rus­me­nės, le­van­dos, rud­be­ki­jos, vais­tu­čiai.

Vio­le­ti­nė, bal­ta, gel­to­na, mė­ly­na – šios spal­vos bi­tėms pa­trauk­les­nės, tad daž­niau lan­ko­mi au­ga­lai, ku­rių žie­dai šių spal­vų. Di­džiau­sias nek­ta­rin­gu­mas si­ri­ji­nių kle­ma­lių, ša­la­vi­jų, ban­dre­nių. Agur­klės pa­sė­tos iš­si­lai­ko ke­le­rius me­tus, nes vis pa­čios pa­si­sė­ja. Jau­na agur­klė tu­ri agur­ko sko­nį ir kva­pą. Ru­de­nį bi­tės no­riai lan­ko bla­kė­žu­des. Taip pat ir ban­dre­nius.

Įkom­po­nuo­ki­me šiuos au­ga­lus sa­vuo­se skly­pe­liuo­se, ir bi­tu­tės bus lai­min­gos – at­si­dė­kos me­du­mi.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!