Didieji įvairių epochų dailininkai ne tik teikė didelę reikšmę teisingam rėmų savo paveikslams parinkimui – jie darė rėmų eskizus ar net patys juos gamino. Pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis manė, kad „rėmai sukuria ypatingą aureolę aplink paveikslą, jie turi ne tiesiog įrėminti – jie turi su paveikslu sudaryti visumą“. Veikiausiai reikia įsiklausyti į Leonardo nuomonę ir rinktis rėmus atsakingai. Nesvarbu, ką norite rėminti, svarbu, kaip tai padaryti. Viena vertus, rėmai turi pabrėžti meno kūrinio nepakartojamumą ir individualumą, kita vertus – būti visaverčiu dekoro elementu, vienijančiu kūrinį ir tą interjerą, kuriame jis patalpintas.

Įrėminti galima praktiškai viską: siuvinėtą audeklą, piešinį anglimi, senovinę graviūrą, veidrodį, istorinius dokumentus ir laiškus, antikvarinius juvelyrinius papuošalus, pinigų kupiūras ir monetas... Kartais įrėminami netgi numeriukai, kurie pririšami kūdikiui prie rankos gimdymo namuose.

Kai kurie rėmų gerbėjai juos naudoja interjere, rėmindami langus ar durų staktas, iš rėmjuostės darydami apvadus, rėmindami įtaisytus sienoje akvariumus – kuo ne gyvas paveikslas? Taigi drąsiai eksperimentuokite!

Priklausomai nuo to, kokia technika atliktas meno kūrinys, o taip pat nuo jo dydžio, kolorito, temos ir kitų duomenų parenkamas, visų pirma, rėminimo būdas, spalva, profilis, ornamentas ir rėmo aukštis.

Tradiciškai tapybos darbai neslepiami už stiklo. Išdžiūvęs dažų sluoksnis turi turtingą, sodrią faktūrą, pabrėžiančią dailininko rankos individualumą. Be to, aliejinė ar temperinė tapyba gali būti padengta apsauginiais lakais, kurie pasižymi įvairaus lygio blizgesiu. Profesionalūs dailininkai ir dailės žinovai teisingai mano, kad stiklas paslepia visą paveikslo gyvumą ir grožį, net jei jis specialus. Išimtis – muziejiniai ypatingos vertės kūriniai. Pavyzdžiui, žymioji „Džokonda“, saugoma Luvre, padengta neperšaunamu stiklu. Aliejinės tapybos technologija buvo kuriama šimtus metų ir skirta kuo ilgiau išsaugoti kūrinį.

Tapybos kūrinio pagrindas – tai drobė, ištempta ant porėmio. Drobė padengiama gruntu iš kreidos ir įvairių klijinių struktūrų – jų receptūrą dailininkai neretai sugalvoja patys. Ant išdžiūvusio grunto tapomas paveikslas. Parenkant rėmus, reikia būtinai turėti omenyje porėmio storį. O jei įsigijote kūrinį ant drobės, nuimtos nuo porėmio (taip nutinka visai ne taip retai), reikės dar priderinti poėmį ir teisingai ištempti drobę. Savarankiškai tai daryti nepatartina – reikia žinoti technologiją ir čia tyko didelis pavojus pažeisti dažų sluoksnį.

O štai grafikos darbams stiklas kaip tik būtinas. Be jo dar prireiks pasporto, kai kuriais atvejais užpakalinės dalies ir, žinoma, rėmų.

Rėmjuostės

Priklausomai nuo paveikslo formos rėmai, sudaryti iš rėmjuosčių, gali būti stačiakampiai, apvalūs, ovalūs, šešiakampiai ar aštuonkampiai. Rėmjuostės skirstomos pagal medžiagas ir profilius, taip pat pagal stilių, spalvą. Medžiagos – mediena, metalas (aliuminis) ir plastikas – skiriasi savo kaina ir savybėmis. Brangiausia ir gan kaprizinga medžiaga – medis. Jam pavojinga drėgmė arba sausra, jis jautrus temperatūros pokyčiams. Ir vis dėlto tikri rėmai gali būti pagaminti tik iš medžio – tai visų rėminimo specialistų nuomonė. Medinių rėmų dekoro variantų ir stilių skaičius kone neribotas: parinkti rėmus galima ir originaliai olandiškai tapybai, ir šiuolaikinei grafikai. Būtent todėl mediniai rėmai puikiai dera kiekviename interjere.

Rėmjuostėms gaminti naudojamos kietos (ąžuolas, obelis, vyšnia, riešutmedis) ir minkštos (pušis, eglė) medienos rūšys. Kietosios dėl savo struktūros yra mažiau jautrios tokiems išorės veiksniams, kaip drėgmė ir temperatūros pokyčiai, todėl jų gyvavimo laikas ilgesnis. Jos dažniau naudojamos ploniems rėmams gaminti. Iš pušies gaminamos plačios lentelės. Dėl korėtos struktūros joje geriau išlieka mastikos ir specialios dekoratyvinių elementų formavimo pastos. Gamintojai užtepa ant rėmjuostės iki kelių dešimčių sluoksnių mastikos, imituodami senovinius rėmus, ir net didesniam autentiškumui padengia dirbtinių dulkių sluoksniu. Ant senovinių rėmų lipdiniai buvo gaminami iš gipso, paskui juos gruntuodavo ir padengdavo auksu ar bronza.

Aliuminis ilgaamžiškiausias ir patikimiausias, bet dažniausiai iš jo gaminami siauri tiesūs rėmeliai be piešinių. Nors tokių rėmjuosčių dizainas neišsiskiria įvairove, galima pasirinkti iš begalės spalvų. Meistrai aliuminį laiko daugiau biuro medžiaga, siūlydami iš jo rėmus dokumentams, diplomams, griežtai grafikai, fotografijai. Aliuminis namie, jų griežta nuomone, tinka tik high tech arba minimalistiniams interjerams.

Plastmasė – nebrangi ir universali medžiaga; ornamentų įvairovė ir rėmų dydis neribotas. Be to, rėmai iš plastiko lengvesni nei mediniai, o atrodyti gali visiškai taip pat (ne kiekvienas pirkėjas plastiko rėmus atskirs nuo medinių). Profesionalų nuomone, esminis šios „bejausmės ir šaltos“ medžiagos trūkumas – dirbtinumas ir „nesugebėjimas tapti vertingu rėmu tikriems meno kūriniams“. Itin didelių matmenų kūriniams plastmasės naudoti neverta; tai gan jautri medžiaga, taigi bėgant laikui gali deformuotis. Tačiau vietoms, kur gausu drėgmės – voniai, virtuvei – ji tinka, nes nebijo drėgmės ir temperatūros pokyčių.

Rėmjuostės profilis – tai siluetas, matomas skersiniame lentelės pjūvyje. Jie skirstomi į klasikinius, plokščius ir atvirkštinius. Klasikinis profilis sudaro perspektyvos į paveikslo vidų efektą. Atvirkštinis – atvirkščią efektą. O jokių specialiųjų efektų nekuria plokščias profilis – rėmelis iš paprastos dekoratyvinės lentelės.

Reikia paminėti dar vieną rėmjuostės „porūšį“. Tai apvadas – labai siaura rėmjuostė, sudaranti papildomą ploną rėmelį tarp pagrindinio rėmo ir pasporto arba tarp pasporto ir kūrinio. Juos naudoja, jei būtina komplikuoti vizualinį dailės kūrinio suvokimą.

Apskaičiuoti rėmjuostės stačiakampiam rėmui dydį nesudėtinga ir pačiam. Išmatuojamas paveikslo perimetras, tuomet prie ilgio pridedamas rėmjuostės plotis, padaugintas iš aštuonių (tai būtina todėl, kad kampų formavimui 45° nuo rėmjuostės lentelių atpjaunami aštuoni kampiniai gabalėliai, todėl vidiniai rėmų išmatavimai sumažėja). Tarkim, jei 70×100 cm paveikslui reikia penkiolikos centimetrų rėmjuostės, skaičiuojama taip: 70×70×100×100×(15×8)=460 cm.

Stiklas

Stiklas saugo meno kūrinį nuo išorinės aplinkos poveikio ir tiesiog suteikia jam užbaigtumo įspūdį. Daugumoje salonų jums pasiūlys pasirinkti iš kelių rūšių stiklo: įprasto, neblizgančio matinio, muziejinio ir krilekso. Standartinis storis – du milimetrai.

Įprastas stiklas dėl poliravimo tampa kone idealiai lygus ir permatomas. Ir vis dėlto tai tik paprastas stiklas, kuris blizga, fiksuoja pirštų antspaudus ir gan aiškiai atspindi tai, kas vyksta aplink, ypač kai kūrinyje, kurį jis dengia, dominuoja tamsūs tonai. Taigi tai pats pigiausias iš galimų stiklo rūšių ir todėl pats populiariausias. Vis dėlto teisingas apšvietimas ir nuolatinis stiklo valymas padeda atsikratyti šių jo minusų.

Matinis stiklas pigesnis nei muziejinis, bet brangesnis nei paprastas. Dėl specialaus apdirbimo jis neblizga, vis dėlto tas pats apdirbimas stiklui suteikia lengvą balsvą atspalvį. Kad piešinys neatrodytų miglotas, meistrai rekomenduoja dėti tą stiklą tiesiai ant kūrinio lapo. Bet jei kalbama apie piešinį anglimi ar pastele, šio varianto teks atsisakyti.

Muziejinis neblizgantis stiklas (naudojamas, kaip aišku iš pavadinimo, muziejuose ir galerijose) neturi šių minėtų trūkumų: jo nesimato ant paveikslo, jis neblizga, taip pat apsaugo kūrinį nuo kenksmingo ultravioletinių spindulių poveikio.

Krileksas – apsauginis stiklas, labiau mėgstamas profesionalių dailininkų ir fotografų, kuriems tenka vežioti darbus (pavyzdžiui, eksponavimui parodose) rizikuojant pažeisti juos transportavimo metu. Krileksas pagamintas tuo pat principu, kaip ir tripleksas: du stiklo sluoksniai, sulydyti polimerine juostele: sudužus ji pabyra neaštriomis šukelėmis, kurios nepažeidžia kūrinio. Beje, sudužęs stiklas – dar vienas pavojus meno kūriniui.

Pasportas

Pasportas – tai kartono lapas su išpjova viduryje, kuris yra dar vienas, papildomas rėminantis grafikos lapo elementas. Jo funkcija ne tik dekoratyvinė, bet ir apsauginė: jis pabrėžia kūrinį, suteikia jam reikalingą emocinę gelmę ir vizualiai atitolina nuo rėmjuosčių. Apsauginė funkcija – neleisti piešiniui prisispausti prie stiklo, ypač kai glaudus kontaktas gali jį pažeisti (jei atlikta pastelės technika). Vertingiausiems darbams naudojamas muziejinis pasportas – kartonas, pagamintas iš šimtaprocentinės medvilnės ir be jokių kenksmingų priemaišų.

Kartonas būna vieno tono (priekio ir pjūvio spalvos vienodos) ir spalvotas (pjūvis skiriasi spalva). Standartinis storis – pusantro milimetro, bet gali varijuoti nuo vieno iki dešimties milimetrų. Įdomu, kad į vienus rėmelius galima įstatyti kelis skirtingų dydžių ir storių pasporto lapus.

Atraminė dalis

Jei rėminate kūrinį ant plono popieriaus, kuris neišlaiko formos, jums reikės dar vieno sluoksnio – atraminės dalies. Tam naudojamas plonas kartonas. Ant jo klijuojamos fotografijos, plakatai, žemėlapiai, vaikiški piešiniai. Meistrai šioje stadijoje siūlo laminuoti darbą – atsiradęs sluoksnis ne tik puikiai apsaugos nuo žalingų aplinkos veiksnių, bet netgi pakeis stiklą.

Siuvinėjimą ant audeklo ar batiką, jei tai ne senoviniai darbai, galima uždėti ant kartono ir panorėjus netgi laminuoti. Brangius kūrinius iš audeklo užtempia ant kieto kartono ar porėmio, panašiai kaip drobę. Kartonas iš kitos įrėminto paveikslo pusės – užpakalinė dalis. Jis skirtas apsaugoti audeklą nuo drėgmės ar dulkių. Tam naudojamas gofruotas ar kietas kartonas. Tačiau gamybos technologijos metu jame atsiranda rūgštinių priemaišų, kenksmingų audiniui, todėl brangiems kūriniams naudojamas saugus muziejinis kartonas.

Jei paveikslo galinėje dalyje yra vertingas autoriaus autografas ar mielas širdžiai užrašas, vietoj kartono galima naudoti krileksą; saugus stiklas leis pamatyti autografą ir tuo pat metu nepraleis dulkių.

Kabinimo sistemos

Geri meistrai siūlo paveikslų kabinimo interjere sistemas. Standartiniame komplekte yra: strypas pritvirtinimui (1,5 m ilgio), keturi valai po 15-30 cm su metaliniais fiksatoriais, trosas ir keli kabliukai. Būna įvairių spalvų ir ilgių strypų. Teleskopiniai, sudaryti iš dviejų dalių, montuojami ir ant sienos, ir ant lubų. Pritvirtinami fiksatoriai, kabliukai, pakabiname paveikslą ant strypo už kabliuko – ir štai mūsų namie paveikslų galerija.

Paveikslų apšvietimas

Paskutinis akcentas, kuris užbaigs namų galerijos kūrimą – paveikslų apšvietimas. Jei pradėjote remontą ir tuo pačiu turite kelis dailės kūrinius, kuriuos norėsite pakabinti, geriau iš anksto numatyti jiems vietą. Tuomet iš anksto bus galima sienoje įrengti apšvietimą. Nepasirūpinus tuo iš anksto, dažniausiai tenka tvirtinti apšvietimo sistemą į lubas.

Vienam ant sienos kabančiam paveikslui paprastai įrengiami specialūs šviestuvai ant dviejų „ūsų“, reguliuojami keliose plokštumose. Jie būna vienos ar dviejų lempų, todėl tinka apšviesti ir mažiems, ir dideliems paveikslams. Reguliuojant galima lygiai ir efektingai apšviesti kūrinį. Rekomenduojama šviesos šaltinį patalpinti 25-50 cm atstumu nuo paveikslo. Didesniam paveikslų kiekiui reikės sudėtingesnio apšvietimo, su keliais reguliuojamais šviesos šaltiniais.

Bendros rekomendacijos apšvietimui: jis turi būti gerai sureguliuotas, patalpintas tinkamu atstumu nuo kūrinių, su nekenkiančiomis medžiagoms lempomis.

Geriausia naudoti šviestuvus su liuminescencinėmis lempomis: pirmiausia jos neįkaista, o tai reiškia, nekenkia paveikslui. Antra, jos būna įvairaus šviesos spektro, o tai leidžia pastiprinti paveikslo spalvinę gamą arba atvirkščiai. Halogenines lempas reiktų naudoti kuo toliau nuo kūrinio, nes jos įkaista.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją