Architektai Asta ir Gintaras Prikockiai džiaugiasi, kad tokių užsakovų, kuriems svarbiausia – reprezentuoti savo finansines galimybes, o ne susikurti jaukius namus, neteko sutikti.
Architektai Asta ir Gintaras Prikockiai (G.Balčyčio nuotr.)

2000 metais jie buvo pripažinti Kauno metų architektais ir pelnė nominaciją už „Sėkmingą regioninę architektūrą“. Netrukus jų darbai buvo pastebėti ir įvertinti diplomais IV Archdizaino parodoje „Detalė“ (2001), „Geriausių restauratorių darbų“ konkurse (2002). 2004-aisiais metinės Kauno architektūros parodos konkurse „Geriausias metų projektas“ jiems įteiktas diplomas „Už stogą iš didžiosios raidės“ bei pelnyta Architekto Algimanto Zavišos paramos ir labdaros fondo nominacija už geriausią tų metų rekreacinės architektūros kūrinį.

Pašalinę nuo architektūros etiketę „madinga“, su jais kalbėjomės apie kūrybą, siekį būti nemadingiems ir jiems įteiktą vieną reikšmingiausių Europos Sąjungos kultūros paveldo diplomų, kuriame nėra jų pavardžių.

- 2004 metais pelnėte Europos Sąjungos kultūros paveldo prizą, „Europa Nostra“ apdovanojimą už pagrįstą kompleksišką valstybinės reikšmės pastato (buvusio Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto pastato Kaune) restauravimą, ypatingą dėmesį skiriant interjero autentiškumo išsaugojimui. Kas buvo sunkiausia?

Gintaras Prikockas. Visi žino, kad, norint pastatyti gerą pastatą, turi ranka rankon dirbti statybininkas, užsakovas ir architektas. Restauruojant šį pastatą, nuo pat pradžių būta puikaus bendradarbiavimo. Iš pradžių buvo planuota pastato erdves pritaikyti Vytauto Didžiojo universiteto politikos ir teisės mokslų auditorijoms. Tačiau atlikę tyrimus nustatėme, kad dėl to pastatą reikėtų gerokai pakeisti, nes jis buvo nepritaikytas tokiai funkcijai. Kadangi tyrinėdami atradome tam tikrų vertingų elementų, pasiūlėme tuometiniam rektoriui V. Kaminskui kitą sprendimą – šiame pastate įrengti mažesnio naudojimo intensyvumo patalpas.

Asta Prikockienė. Atlikome „šilkinę“ restauraciją: atkūrėme XIX amžiaus pradžios ir tarpukario architektūros detales interjere ir išorėje. Taip pat įvedėme trečią motyvą, būdingą jau šiems laikams. Stengėmės, kad šių trijų etapų architektūros išraiška ir skirtųsi, ir būtų vientisa.

G. P. Apdovanojimas „Europa Nostra“ įdomus tuo, jog skirtas pačiam pastatui. Diplome neįrašyta jokio konkretaus asmens pavardė. Prie pastato pritvirtintame bronzos medalyje taip pat nenurodyti nei statybininkai, nei architektai. Ši organizacija stengiasi propaguoti paveldą juo pačiu. Tai rodo aristokratišką požiūrį į patį restauracijos procesą – pabrėžiama, kad pats svarbiausias dalykas yra ne konkrečios statybos firmos ar asmens aktualizavimas, bet suvokimas, kad toks nuopelnas yra pasiektas bendromis didelės grupės žmonių pastangomis. Labiausiai įstrigo profesoriaus E. Aleksandravičiaus įvertinimas: „Čia gerai, šiame pastate nesinori keiktis“, - trumpas, bet iškalbingas.

„Europa Nostra“ apdovanojimas mums ypač brangus, nes buvęs Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto pastatas Kaune – pirmasis ir iki šiol vienintelis Lietuvos objektas, atkreipęs dėmesį ir įvertintas šios kompetentingos, prestižinės Europos Sąjungos paveldo organizacijos.

- Projektuodami pastatus, kam skiriate didžiausią dėmesį?

G. P. Savo studentams labai dažnai sakau, kad architektūra yra erdvės formavimo menas. Man visada aktualu erdvės, kurioje bus pastatas, kurią jis sukurs aplink save bei savyje, supratimas ir pajautimas. Suprasti tame pastate gyvensiančio žmogaus gyvenimo modelį ir sukurti tam atsiskleidimui tinkamą erdvę – tai yra svarbiausia, o ne tik sekti pačia plika forma, modernumu ar archajiškumu, nes visa tai – tik trumpalaikės sąvokos. Juk modernumas labai greitai virsta klasika.

A. P. O man, tiek metų pradirbusiai senamiestyje prie senų pastatų, įdomiausia ir svarbiausia architektūra yra pats gyvenimas. Kad ir kokia būtų forma, ji yra tik priemonė tam gyvenimui išreikšti. Jaunystėje, ką tik darydavau, visada kildavo, kaip tuo metu atrodė, bjaurus klausimas „kodėl“, į kurį turėjau atsakyti. Kodėl ardai būtent tą sienos dalį, ko tu ieškai ir ką tikiesi rasti? Tada jis atrodė be galo sudėtingas ir niekam nereikalingas. Tačiau šiandien suprantu, kad jis yra pats svarbiausias. Ką nors darydamas, turi pats sau atsakyti, kodėl tai darai, ką nori pasakyti viena ar kita forma, kokį jausmą, kokią aplinką sieki sukurti. Ieškai tos erdvės ir, kaip Gintaras sakė, ieškai to gyvenimo, jo nuotaikos. Ne formos ar spalvos, nes jos – tik priemonės, bet ne tikslas.

- Ką darote, kai atsakymo nerandate?

A. P. Labai dažnai taip būna. Tada abu diskutuojame, ginčijamės, kol randame. Galbūt tas atsakymas po mėnesio, po metų ar po penkerių pasikeis, tai natūralu. Juk kasdien gauni naujos informacijos, kinta požiūris į tuos pačius dalykus. Bet to neišsigąsti ir iškilus šiam klausimui vis ieškai atsakymo.

- Mūsų visuomenėje vis dar jaučiamas atotrūkis tarp architekto ir paprasto žmogaus. Gana dažnai nedrįstama kreiptis į gerą architektą, nes manoma, kad, pavyzdžiui, norimas statyti namas yra per prastas, kad būtų vertas dėmesio. Juolab kad žurnaluose nuolat puikuojasi „pilių“ architektūra.

A. P. Seniau ne kiekvienam namui architekto ir reikėjo. Buvo susiklosčiusios tam tikros konkrečių regionų statybos tradicijos, kurias žinojo vietiniai meistrai. Tad dialogo su architektu nebuvimas yra suprantamas. Tačiau jis mezgasi, dabar ir įstatymai yra tokie, kad kiekvieną namą daugiau ar mažiau turi projektuoti architektai.

G. P. To bendradarbiavimo vengimą turbūt labiausiai ir skatina nežinojimas, architekto nepažinimas. Tačiau net drovėdamasis kalbėti su architektu, žmogus vis tiek domisi architektūra, šis alkis egzistuoja ir taip greitai neišnyksta. Architektūra yra socialinė, sudėtinė meno šaka, aprėpianti labai daug dalykų. Todėl norėtųsi glaudesnio dialogo – ne tik žmonių ir architektų, bet ir architektų bei dailininkų. Jo šiandien be galo mažai. Nuo seniausių laikų meno kūriniai neatsiejamai susiję su architektūra.

Prisiminkime vitražus, sieninę tapybą. Kadangi staigiu statybų pakilimo laikotarpiu architektūra virto tam tikru per greitu produktu, tos sintezės pastaruoju metu nebeliko. Architektūroje šiandien trūksta kitų kūrėjų atsiskleidimo dėmens, todėl labai jaučiamas jos šaltumas. Meno kūrinys, patalpintas konkrečioje erdvėje, suteikia nuotaiką visam pastatui arba, priešingai, pats pastatas kuria aplinką, kurioje meno kūrinys, pavyzdžiui, skulptūra, suskamba kitaip, ypatingai. Taip, kaip niekur kitur. Kai tai įvyksta, žmonės pamato pastatą ir kūrinį naujai, ir vėl atgimsta diskusijos apie būtiną menininko ir architekto bendradarbiavimą.

Šiandien mes kalbame apie interjero, landšafto architektus, teritorijų planavimą, tai yra apie kadaise atskiras specializacijas, kurios tapo specialybėmis. Natūralu, kad visuomenėje vyksta vis didesnis darbų ir veiksmų dalijimasis. Matyt, dėl to architekto poreikis atsiranda pirmiau negu suvokimas, kad architektas tiesiog yra būtinas. Dabartinė karta renkasi architektą pagal norą pastatu išreikšti savo asmenybę, savo gyvenimą.

Daugelis, kurdami savo namus, orientuojasi į modernumą. Kartais tarsi bijoma pasilikti prie paprastesnių variantų.

A. P. Architektas kuria palyginti trumpą laiką. Galima įtikinti žmogų rinktis vieną ar kitą stilių, tačiau žmogus tokioje erdvėje gyvens ne vienerius metus. Todėl kūrybinio proceso metu labai svarbus yra architekto ir užsakovo bendradarbiavimas, architekto gebėjimas suprasti užsakovo gyvenimo būdą, įpročius, poreikius. Tik tada galima sukurti konkrečiam žmogui ar šeimai tinkamiausią gyvenimo aplinką. Priešingu atveju galima tik pasiūlyti išsirinkti vieną iš standartinių projektų ir pagal jį kurti savo namus.

Dirbdami nesutikome žmonių, kurie iš tiesų jaustų didžiulį poreikį paskutinės dienos modernumui. Tiesa, buvo metas, kai to modernumo reikėjo. Tačiau dabar norintieji sukurti savo aplinką ir galintieji sau tai leisti dažnai renkasi komfortą: kad namas ar butas atitiktų jų gyvenimo būdą, supratimą, poreikius. Mums sekėsi, ir iš kiekvieno žmogaus, su kuriuo teko dirbti, galėjome išmokti vis kažko naujo. Užsakovų išprusimas kartais net stebino.

G. P. Čia galima užsiminti ir apie architekto požiūrio klausimą. Jeigu jis mato užsakovą kaip asmenį, kuris jam tik suformuluoja užsakymą, gal tada ir kyla tas modernumo ar ne modernumo kūrimo ir glaudaus bendravimo su žmogumi konfliktas.

- Ar teko susidurti su tokiais užsakymais „Išvažiuoju atostogauti. Grįžęs norėčiau rasti man tinkamą interjerą.“?

G. P. Tikrai neteko. Būna, kad bendradarbiaudami su užsakovais suprojektuojame viską „iki rakto“, bet tik savo kurtame pastate. Vien tik interjerų vengiame. Nesame tos srities specialistai, tačiau, projektuodami pastatą, visada mintyse turime galutinio rezultato įvaizdį, kurį norėtume pamatyti ir natūroje. Aplinkos, pastato ir interjero vientisumas mums yra vienas iš sėkmingo projekto požymių.

- Todėl, turėdami galimybę, stengiamės tai įgyvendinti. Ką patartumėte žmonėms, kurie nedrįsta būti nemadingi ir savo interjerus kuria sekdami tik populiariuose žurnaluose pateiktais pavyzdžiais?

G. P. Jeigu žmogus nori turėti tokį interjerą, vadinasi, jam tokio ir reikia. Jis tam skiria visą savo energiją, laiką, pinigus, tai kodėl neturėtų tokio gauti? Jeigu trokšta tokio, kaip Antano, vadinasi, turi gauti tokį patį ir dar geresnį, kad Antanas jam pavydėtų. Visi žmonės suvokia pasaulį pagal savo išprusimo lygį ir lyginimą su kitais. Mūsų praktikoje yra buvę, kad užsakovas nori pilies, tačiau galutinis rezultatas, kurį jis gauna, yra visiškai kitas produktas, bet jis būna patenkintas ir dar giriasi kaimynams.

Mūsų darbai – tai ne juodos ar raudonos spalvos ieškojimas, naujausio stiliaus mėgdžiojimas. To niekada nereikėjo ir tikriausiai nereikės. Madingos stilistikos paieška mums niekada nebuvo esminis dalykas. Visada norisi daryti taip, kad tai nebūtų akivaizdi mada.

A. P. Nes ta architektūros, lygiai taip ir rūbų, mada labai greitai praeina. O architektūra – ne rūbas, jos taip greit neišmesi. Be to, tai, kas madinga, ne visada sutampa su vidine kokybe. Tad visada ieškome ne žurnalinių madų, o vietos kodo. Siekiame pažinti konkrečios vietos tradicijas, atrasti jos semantiką bei tai, kas ją geriausiai reprezentuoja. Stengiamės iš tos aplinkos išrinkti tai, kas vertingiausia, ir per tai atskleisti vietos dvasią.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (93)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (128)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (134)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Batelių paieška pajūryje: ar įmanoma rasti nebrangių ir įspūdingų batų? (8)

Kad Palangoje galima atrasti stilingų apdarų, DELFI Stilius jau įsitikino. Todėl šį kartą...

Pasipiktinę graikai įtaria NBA atstovus konspiracija

Medicininiai tyrimai tolimoje Kinijoje, nekonkreti diagnozė, bendravimas per socialinius tinklus....

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (32)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Sugriuvus automobilių stovėjimo aikštelei, mašinos pakibo ore (1)

Nottinghamo centre, įgriuvus daugiaaukštei automobilių aikštelei, dalis joje stovėjusių mašinų...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (26)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...

„Sostų karų“ žvaigždė E. Clarke prasitarė apie pasimatymų taisyklę (6)

Garsiųjų „Sostų karų“ aktorė Emilia Clarke nuolat supama gandų. Tačiau nuolat...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (225)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...