Gruzdžiuose (Šiaulių r.) gyvenančių Reginos ir Vytauto Mataičių namuose svečių būna kiekvieną dieną. Ekskursijos atvažiuoja iš viso pasaulio. Net japonų, kinų būta. Lietuvių, deja, mažiausiai. O tie, kurie čia atvažiuoja, neretai nori ilgėliau pabūti – pasimokyti lipdyti ir nors akies krašteliu pamatyti, kaip gimsta juodoji keramika.
Regina ir Vytautas Mataičiai naujam gyvenimui prikėlė buvusį dvarą; J.Sajenkienės nuotr.
© "Šeimininkės" nuotr.

Regina Mataitienė jau daug metų pelnytai vadinama juodosios keramikos karaliene. Praėjusiais metais Kuršėnų miesto šventėje ji buvo karūnuota Lietuvos Puodžių karaliene.
Gerai žinoma menininkė pripažįsta, kad jokios keramikos nebūtų, jei šalia nejustų vyro peties. Būtent jis tūkstančio laipsnių temperatūroje bet kokiu oru dvylika valandų eglinėmis malkomis dega žmonos padarytas puodynes, žvakides, statulėles.

Tikimybių teorija

Svečiuojantis Gruzdžiuose, sakinį, prasidedantį žodeliu „jei“, girdėjome ne vieną kartą. Regina keliskart sakė, kad, jei ne Vytautas, jos kūrybos apimtys būtų kur kas mažesnės. Ji kurtų švilpynes, molinius pakabučius, miniatiūrinius paveikslėlius. 

Abu Mataičiai sutinka, kad susidomėjimas jų kūryba tiesiogiai susijęs su gyvenamąja vieta. Jei jie gyventų ne buvusiame dvare, o silikatinių plytų name, žmonės čia nevažiuotų ir jiems nebūtų taip įdomu. Kadaise grafui Naryškinui priklausęs pastatas juos vilioja jau ne vienerius metus ir tapo savotiška traukos zona.

Daugiau kaip prieš dvidešimt metų žengtą žingsnį ir pasiryžimą atstatyti buvusį dvarą Vytautas vadina avantiūra, į kurią antrą kartą veltis nė už ką nesutiktų. 

O tada net neįsivaizdavo, kad be didelių pajamų bus taip sunku. Manė, rekonstruoti pastatą yra paprasčiau, nei pradėti naujo namo statybą. Tiesa, iš pradžių gyventi buvusiame dvare neketino. Atokiau nuo miestelio norėjo įsirengti dirbtuves. Tuo metu į Gruzdžius iš Kauno atsikėlusi Regina lipdė vieno kambario butelio vonioje. Čia, galima sakyti, gimė pirmosios trys keramikės parodos.
Noras turėti kūrybines dirbtuves Vytautą ir Reginą Mataičius atginė apžiūrėti pastato, kuris jau turėjo savo istoriją. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, rusų kareiviai čia slėpė šovinius ir sprogmenis. Karo metais du trečdaliai pastato buvo subombarduoti vokiečių aviacijos. Jam pasibaigus, išlikusioje dalyje buvo įrengta pieninė, vėliau ji virto šiukšlynu. 

Daugybė šiukšlių, žiurkių ir sulig lubomis prikrauto mėšlo – tokį vaizdą pamatė tuomečio Gruzdžių technikumo dėstytojas ir nuostabių keramikos darbų kūrėja. „Ne, mes neišsigandom. Manėm, viską išvalysim, susidėsim langus, grindis, ir dirbtuvės bus įrengtos“, – tokios mintys radosi iš jaunatviško maksimalizmo, kurį žodžiais nusakyti bandė Vytautas Mataitis. Tada jie dar nežinojo, kad dirbtuvėms lemta įsikurti namo priestate, buvusioje dvaro ledainėje, ir jų reikės laukti bene dešimtmetį. 

Statybos ir vyriškų darbų pradžiamokslis

Nežinojo ir to, kad Vytautui teks išmokti visų vyriškų darbų: mūryti, tinkuoti, dirbti su medžiu. Auksarankiu žmonos vadinamas vyras neslėpė, jog nemokėjo visiškai nieko, nes su tėvais gyveno Šiauliuose, valdiškame bute, o jo vienintelis darbas būdavo išnešti šiukšles. Apsisprendus naujam gyvenimui prikelti pražūčiai pasmerktą pastatą Vytautas visų darbų mokėsi iš knygų, daug klausinėjo meistrų, tinkavusių namą, ir nedelsdamas išbandydavo įgytas žinias. „Maišiau košę, taškiaus, terlinaus, kol išmokau elementarių dalykų“, – atviravo V. Mataitis. Drąsiai imtis visų darbų skatino atrasta tiesa. Stebėdamas samdytų darbininkų darbą, Vytautas suprato, jog jie pirmūnai mokykloje nebuvo. Savo amato išmoko dirbdami.

Šią išvadą, ko gero, patvirtintų ir Mataičių sūnus Linas, visuose darbuose padedantis tėčiui. Vytautas džiaugėsi, jog sūnus yra gabesnis už jį. Jis jau moka sutaisyti sugedusį automobilį, perrinkti variklį ir puikiai išmano visus statybos darbus.

Abu vyrai be niekieno pagalbos prieš keletą metų rekonstravo virtuvę. Namo šeimininkų netenkino pirminis variantas, kai virtuvėje vyravo krosnis, didelė kriauklė, labai aukštos lubos. Jos dedant sijas buvo pažemintos, kad patalpa taptų jaukesnė ir neprimintų šulinio.

Viltys pasiteisino, ir tikrai niekas nesumeluos sakydamas, jog čia būti be galo malonu. Dairantis akys užkliūva už senovinio laikrodžio ant sienos, kurį restauravo Reginos tėvukas, vienas iš nedaugelio Lietuvos laikrodininkų, gebančių ne tik restauruoti, bet ir padaryti trūkstamas detales. Nepastebėti negalima butelių kolekcijos, unikalaus žibinto, rankų darbo baldų.

Žiūrinėjant nepriekaištingai ir skoningai sutvarkytą virtuvę, sunku įsivaizduoti, jog čia karo metais vokiečiai buvo įsirengę pirtį, kuria vėliau naudojosi visas Gruzdžių miestelis. Ten, kur dabar valgomasis, stovėjo didžiulė krosnis, kambaryje už sienos – dar didesnis suvirintas vandens katilas.

„Kai jį reikėjo išnešti laukan, nemažai paprakaitavome. Pro duris netilpo, teko pjaustyti“, – dalijosi prisiminimais nagingas žemės ūkio mokyklos dėstytojas. Visiems laikams išgyvendinę pirtį ir griozdišką katilą, jo vietoje mūrijo židinį, tarsi norėdami sušildyti namo sienas, prisigėrusias garų ir vandens purslų.

„Pirtis daug sveikatos namui atėmė. Garai ir karštis viską suėdė“, – atvirai pasakojo Vytautas. Nieko neslėpdamas parodė pūslelių beriamas sienas. Tačiau tai – ne pirties palikimas. Senų pastatų liga, kurią įveikti be galo sunku. Prieš trejus metus rekonstruodamas virtuvę, Vytautas pirko pačias geriausias vokiškas medžiagas, bet ir jos įsimetusio pelėsio neįveikė.

„Burbuliuojančias“ sienas Vytautas matė ne vienoje senamiestyje įrengtoje kavinukėje. Su senų pastatų bėdomis dabartiniams jų šeimininkams tenka susidurti, nes anksčiau žmonės nedėjo jokių hidroizoliacijų, todėl pamatų drėgmė lipa į viršų ir daro savo juodą darbą. „Susitaikėm ir dėl to galvos nebesukam“, – pristumdamas pintą krepšį, kuriuo maskuojama pūslelių nusėta siena, sakė V. Mataitis.

Viską darytų kitaip

Rekonstravęs virtuvę, Vytautas vis dažniau pagalvoja, jog reikėtų atnaujinti ir likusius namus. Antrame aukšte: vaikų, svečių kambarius, savo miegamąjį, pirmame aukšte – didelę svetainę, parodų salę. Pastarojo kambario, nors jame rikiuojamos džiūti nebetelpančios dirbtuvėje puodynės bei puodynėlės, vazos, žvakidės, šeimininkai taip nevadina. Sako, per daug skambu. „Svetainėje mes „baliavojam“, o čia šokam“, – juokauja Vytautas. Iš tiesų šiame kambaryje dažnai šokama. Per šv. Kalėdas stovi didžiulė žaliaskarė eglė, prie kurios per šventes pabuvoja ne vienas šimtas vaikų: kambarys didelis, o parketas ąžuolinis.

Į jį kalba nukrypo neatsitiktinai. Vytautas Mataitis atkreipė dėmesį į svetainės grindyse įsispaudusias moteriškų aukštakulnių batelių žymes. Tai didžiausias eglinių grindų trūkumas. Vytautas visus draugus ir pažįstamus atkalbinėja nuo minties namuose dėti eglines grindis. Pats tokių grindų niekada nebenorėtų.

Jei Mataičiai buvusiame dvare kurtųsi šiandien, daug ką darytų kitaip. Pirtis būtų kur kas didesnė, nes dabartiniai gultai aukštaūgiui Vytautui per trumpi ir jis negali pasikaitinti gulėdamas. Šeimininkams dabar primityviai atrodo lentutėmis, pagal tuometinę madą, iškaltos sienos, geltonomis plytomis išmūryta arka. Tačiau tuomet, 1990–aisiais, blokados metais, gauti ir paprastas statybines medžiagas buvo gana sudėtinga. Kad galėtų nusipirkti plytų, Vytautas naktimis jas krovė Daugėlių plytinėje. Kai reikėjo atstatyti jungiamąjį dvaro korpusą, raudonų plytų ieškoti važiavo net į Latvijos pakraštį.

Tačiau ne šią aplinkybę, paprašytas įvardyti, kas buvo sunkiausia įsirengiant namus, paminėjo Vytautas Mataitis. Ironijos gaidele ir meilės kupinu žvilgsniu palydėjęs žmoną, vyras prasitarė, jog be galo sunku buvo išdažyti dirbtuves. Pamačiusi pradėtą darbą, Regina už galvos susiėmė – taip jai nepatiko sienų spalva. Nepasitenkinimo nesumažino nei vyro įtikinėjimai, kad išdžiūvusi spalva nebebus tokia ryški, krentanti į akis, nei draugo, tuo metu buvusio svečiuose, bandymas perpirkti dažus.

„Tai buvo ne pirmas nesusipratimas, įrodantis, kad su menininke gyventi nelengva“, – bandė žmonai įgelti Vytautas. Ir prisiminė, kaip, jai būnant Belgijoje, tualetą skubėjo išklijuoti geltonomis plytelėmis. Siurprizas žmonai būtų pavykęs, jei ne mintis geltonumą paįvairinti šešiais mėlynais akcentais.

Ir ne tik šis įvykis atskleidė tariamą Reginos įnoringumą. Moteris norėjo, kad vienoje virtuvės sienoje būtų iš lentų padarytos lentynos. Jos vyriškis pageidavimą buvo bepradedąs pildyti – išpjovė sieną, kurią po kelių dienų, žmonai apsigalvojus, teko užmūryti. Šių kalbų keramikė nenuleido negirdom. „Pavyzdžiai ne rodo sudėtingą gyvenimą su menininke, o atskleidžia begalinę tavo kantrybę“, – paprastai ir argumentuotai savo žmogui atsakė Regina.

Subalansuota pora

Jie kartu jau dvidešimt penkerius metus. Susipažino Kauno geležinkelio stotyje. Vytautą Regina sužavėjo savo paprastumu, natūralumu, ilgomis geltonomis kasomis. Mergina dėmesį į savo būsimąjį vyrą atkreipė, nes jis tada vilkėjo ilgu pilku paltu. Laimingai ištekėjusi moteris apgailestavo, jog per bendro gyvenimo metus vyras jo niekada nebeapsivilko.

Ko gero, ne paltas lėmė, kad du žmonės jau ketvirtį amžiaus kartu. Juos sieja pagarba vienas kitam ir, kaip patys sako, asmenybių subalansuotumas. Būtent šią savybę vienas kitame Mataičiai įžvelgė jau per pirmą susitikimą. Reginai buvo svarbu, kad vyras būtų ne menininkas. Keramikė norėjo, kad jis tvirtai stovėtų ant žemės ir į jį būtų galima atsiremti. Tokį supratimą moteris atsinešė iš savo šeimos. Reginos tėvelis yra auksinių rankų meistras ir, namuose kam nors sugedus, mamai niekada neteko bėgti pas kaimynus.

Žemės ūkio akademiją baigęs Vytautas Mataitis nuo 1983–iųjų metų dirba pedagoginį darbą ir jo menininku nepavadinsi, nors jis prie žmonos kuriamų dirbinių prisideda nemažai. Juos poliruoja, retušuoja, net mažiausią Reginos kūrinį padaro blizgų – viską išdegęs krosnyje. Ji, galima sakyti, statyta Vytauto rankomis. Kaip reikia mūryti ir kaip viskas turi atrodyti, Mataičiai klausė Reginos grupioko, kuris ne tik paaiškino, bet ir išmūrijo krosnies arkas bei pakuras. Kai krosnis buvo baigta, tas pats draugas parodė, kaip ji turi būti degama. Dabar daugeliui atrodo, jog degimo krosnį šeimininkai gavo kaip dvarui priklausantį palikimą.

Iš tiesų ji statyta prieš dvidešimt metų. „Tiek metų dirbu samdomu kūriku, – nestokojo geros nuotaikos V. Mataitis. – Ir jokiu menininku negaliu vadintis.“

Dviejų dešimtmečių įdirbis Reginai ir Vytautui leidžia būtuoju laiku kalbėti apie broką, kai puodynės, išimtos iš krosnies, plyšdavo, trūkdavo, iškrisdavo koks gabalas. „Šios paslaptys, stebint ir dirbant su geru meistru, įmenamos per trejus metus, – tęsė pokalbį Regina. – Juodosios keramikos neįmanoma išmokti, nes esi priklausomas nuo slėgimo, vėjo krypties, malkų, jų sausumo, kaip jos sudedamos į krosnį ir kaip greitai pakeliama temperatūra.“ 

Iš molio bei ugnies, be jokios chemijos, elektros gimusi juodoji keramika dabar vertinama, jaučiamas didelis jos pakilimas. Važiuodami į užsienį, žmonės veža Reginos kurtus dirbinius, jais puošia savo namus ir aplinką. Keramikės darbai gražiausiai atrodo originalioje, unikalioje vietoje. Bet kartais gražiai įsilieja ir į sterilią, baltą šiuolaikinę aplinką.

Kokioje vietoje „gyvens“ jos darbai, keramikei nelabai rūpi. Moteris nenori, kad jie būtų perkami prestižui pakelti, kai sužino, jog juodosios keramikos dirbinius įsigijo kokia nors įžymybė. Regina nori, kad žmogus, pasirenkantis jos rankų darbą, juodąją keramiką mylėtų taip, kaip ir ji pati.
Meilę moliui Regina pajutusi ketvirtoje klasėje. Jau tada žinojo, kad bus keramikė, ir niekas daugiau. Tiesa, savojo kelio ieškojo įvairiai. Mergaitė išbandė daug būrelių, net muzikos mokyklą, bet niekur nerado... kerinčio molio kvapo. „Pajutus jį, sunkiai nusakomą, net saldu tapdavo. Taip nuo mažumės keramika ir esu užsikrėtusi“, – dalijosi prisiminimais Lietuvos Puodžių karalienė.

Kad tik užtektų laiko padėkot...

Keramika Mataičių šeimoje yra įtraukusi visus. Regina džiaugiasi, kad gražius darbelius labai kruopščiai daro dukra Agnė. Mama jau prieš keletą metų pagalvojo, jog dukters kruopštumas labiau praverstų grafikoje. Ją mergina ir pasirinko studijuoti Dailės akademijoje. Šiam dukters žingsniui iš pradžių nepritarė tik tėtis. Vėliau, pamatęs, kad Agnės pavardė yra pirmoji pakviestųjų studijuoti sąraše, nusileido. Dabar abu tėvai džiaugiasi, kad jų atžala visus mokslo metus išsilaikė geriausiai besimokančiųjų studentų gretoje.

„Vadinasi, ji eina savo keliu. Jei nebepatiks, galės ieškoti širdžiai mieliausio užsiėmimo“, – motiniškai šiltai apie dukrą kalbėjo keramikė.

Su visais ir apie viską Mataičiai kalba nuoširdžiai. Piktdžiugos, kai žmogui nesiseka ir yra blogai, Regina ir Vytautas neįsileidžia į savo namus ir šeimą. To Regina išmoko tėvų namuose, kuriuose tėvukas nuolatos kartodavo, jog žymiai geriau, kai kaimynas pas juos ateina pasidžiaugti, o ne išsakyti savo skausmo.

„Ir mamytės tiesa buvo paprasta“, – sakė keramikė. Ji iš gyvenimo nieko neprašė. Tik, kad užtektų laiko likimui padėkot – už vaikus, anūkus, atliktus darbus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (201)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (15)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (21)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (51)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (299)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (23)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (113)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (86)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...