Būtent fizikos ir matematikos žinios buvusiam studentų techninių darbų mokymo meistrui ir padėjo susikurti išmaniąją sodybą.
Joje – savadarbis saulės kolektorius, kurio dėka į vasarnamį atiteka karštas vanduo, automatikos pagalba paslepiami į antrą aukštą vedantys laiptai, prieškambario antrame aukšte, pakėlus stoginę, atsiverianti terasa, kurioje galima mėgautis saulės voniomis, atsigaivinti gėrimu ar tiesiog pasidžiaugti ramybe, automatiškai atsiveriančios ir užsidarančios, į oro pokyčius reaguojančios šiltnamio durys.
Visa tai - alytiškio rankomis sukurti sodyboje patogumai, kurie nereikalavo daug investicijų. Tereikėjo kruopštumo ir darbo.
Rankų darbas ir protas leido sutaupyti
Vasarnamį netoli Alytaus ponas Antanas statėsi vienas, be jokios pagalbos. Jo statyboms vyriškis pirko medieną, cementą, žvyrą, skardą stogui ir vinis. Alytiškis atviravo, kad namas anuomet jam atsiėjo daugiausiai 5 tūkstančius litų, mat viską darė pats, savo rankomis. Nors tuo metu turėjo darbą, laiko namo statyboms jis atrasdavo laisvadieniais.
Grįžęs iš darbo po naktinės pamainos, ponas Antanas ryte važiuodavo į sodybą ir, nė kiek nemiegojęs, kibdavo į vasarnamio statybos darbus. Pasigaminęs formą, pats išsiliejo daugiau kaip pusšimtį namo sienoms iškelti skirtų blokų. Jų dekoravimui prie Dusios ežero su žmona Onute prisirinko porą pusmaišių smulkių akmenėlių. Juos, prieš stengstant betonui, užbarstė ant blokų paviršiaus. Kadangi vieno bloko svoris – apie 150 kilogramų, tam kad juos galėtų pakelti, vyriškis pats pasigamino kraną, kuris sandėlyje stovi iki šiol.
Vyras stogui pirko skardą, kurią lankstė kartu su žmona. Be to, alytiškis pats pasigamino langus. Namo vidų jis išdailino medžiu, kurį alytiškis apdirbo savardarbėmis medžio apdirbimo staklėmis. Viena siena namo viduje ypač patraukė dėmesį – ji apklijuota iš medžio šakų pjaustytomis smulkiomis riekelėmis, iš kurių suformuota saulės kompozicija.
Ponas Antanas sugalvojo būdą, kaip padaryti, kad nenaudojant elektros ar nekūrenant židinio, iš krano bėgtų karštas vanduo.
„Pagalvojau, kam naudoti elektrą, jeigu saulė nieko nekainuoja. Į kiekvieną kvadratinį metrą tenka vienas kilovatas saulės energijos. Vadovaudamasis šia teorija, pasigaminau kolektorių, o tai nėra sudėtinga. Panaudojau paprasčiausią ploną skardinį radiatorių, kokie yra daugelyje butų. Saulė jį įkaitina, jame esantis vanduo sušyla ir renkasi į specialią talpą, atsukus kraną bėga karštas vanduo“, – apie sukonstruoto kolektoriaus veikimo principą pasakojo ponas Antanas.
Jis juokavo, kad tai sužinojusi valdžia, tuoj apmokestins ir Saulę.
Vėsiais vakarais namelyje galima pasikurti židinį, kurį vyras taip pat pats sumūrijo. Židinys gelbėja ir tuomet, jeigu esant vėsiai ir apniukusiai dienai kolektorius per mažai sušildo vandenį. Židinyje rusenanti ugnis vandenį sušildo vos per penkias minutes.
Iš pirmo žvilgsnio, į antrame aukšte esančias miegamąsias patalpas vedantys laiptai – niekuo neįprasti, tačiau juos automatiniu būdu galima pakelti į viršų ir paslėpti virš lubų. Taip pirmajame namo aukšte atsiranda daugiau erdvės.
Jeigu erdvės pritrūksta antrame aukšte, ją taip pat galima praplėsti – čia taip pat automatinio mechanizmo pagalba galima atidaryti verandos stoginę. Atsivėrusioje terasoje saulėtą dieną galima mėgautis saulės voniomis.
Darbai darže ir šiltnamyje vyriškio ir jo žmonos taip pat nevargina. Sodyboje vasarojantiems alytiškiams nereikia vargintis kiekvieną rytą atidarinėjant šiltnamio duris, ar jas uždarant vakarais, ar kilus audrai, nes tą padaro jos pačios. „Iš pradžių kaimynai stebėdavosi, kaip, keičiantis orams ir paros metui, mūsų šiltnamio durys atsidaro ir užsidaro savaime. Kai kurie slapčia atsliūkindavo pažiūrėti, kas čia per stebuklai dedasi, bet, deja, stebuklų nerado“, – šypsojosi alytiškis.
Pasak jo, technologija labai paprasta – ratu sukiojamas duris, priklausomai nuo oro temperatūros lauke, varsto kamšteliu užsuktas plastikinis butelis, kurio viduje – vos keli lašai benzino.
„Kuo oras karštesnis, tuo butelį stipriau plečia padidėjęs benzino garų slėgis. Prie jo pritvirtintas įtvaras prasiplečia ir įtempia prie durų pritvirtintą vielytę. Tada durys atsiveria. Kai oras šąla, butelis susitraukia, ir atsilaisvinus vielytei durys užsidaro. Tokią technologiją padovanojau ir savo kaimynui, kuris manęs prašydavo uždarinėti ir atidarinėti jo šiltnamį“, – pasakojo ponas Antanas.
Tam, kad palaistytų šiltnamyje ir darže augančias gėrybes, alytiškiams taip pat netenka vargintis nešiojant kibirus vandens iš netoliese esančio tvenkinio, mat šiltnamyje ir darže išvedžiotas vandentiekis. Atsukus kranelį, laistymo žarna ima tekėti vanduo.
„Kai žmogus sako, kad nesugeba, nemoka tai aš sakau, kad jis nenori. Įmanoma padaryti viską, tereikia noro. Aš į kosmosą nuskristi nesugebu, nors labai norėčiau, tačiau jeigu būčiau to norėjęs nuo mažų dienų, tai šiandien būčiau galėjęs ten nuskristi“, – įsitikinęs alytiškis.
