Žinant šiuos rodiklius, labai įdomu pažvelgti į tinklalapį www.climate-zone.com. Jame yra visų pasaulio šalių meteorologiniai duomenys, tarp jų ir Lietuvos. Šio tinklalapio duomenys nuteikia optimistiškai. Vienur saulė per daug kepina, kitur kritulių nė lašo, dar kitur liūtys, cunamiai, uraganai, taifūnai, laukiniai žvėrys, vabzdžiai, niokojantys pasėlius ir t. t. O Lietuvoje trūksta tik šilumos!
Bet juk kardelius dar galima auginti ir šiltnamiuose. Tuomet per karščius šilumos gali būti net per daug! Ir giluminį gręžinį galima pasidaryti, siurbti karštą vandenį ir juo šildyti šiltnamius kaip Olandijoje. Tiesa, Lietuvoje tai dar nemadinga, bet nežinai, kas bus ateityje. Viską lemia kaštai.
1. Vietos parinkimas
Kardelius gėlininkai sodina atviroje saulėtoje vietoje, nes pavėsyje išstypsta, būna nedekoratyvūs. Jeigu pasirodžius žiedynams būna vėjuota ir lietinga, labai išsivarto. Pageidautina, kad nuo tiesioginių stiprių vėjų kardelių laukas būtų apsaugotas aukštomis gyvatvorėmis ar medžių juostomis.
2. Dirvos paruošimas
Kardeliams dirvą pradėkite ruošti prieš metus. Jeigu dirva rūgšti, kalkinkite tiek, kad pasiektumėte artimą neutraliai (pH 6,7). Jei dirva turi mažai humuso (puvenų), įterpkite durpių, mėšlo, medžio drožlių, pjuvenų ar medžio žievių. Pasirinktą organinę medžiagą pavasarį vienodu sluoksniu paskleiskite ir įterpkite į dirvą.
Po to visą vasarą kultivuokite, arkite, dirbkite freza tiek, kad vasaros pabaigoje organinė medžiaga vienodai pasiskirstytų ariamajame dirvos sluoksnyje, visiškai perpūtų ir neaugtų piktžolės. Arimo gylį rekomenduojama pamažu didinti. Paskutinis rudeninis arimas paprastai būna 25 cm gylio. Į sunkią dirvą įterpkite smėlio – tai ilgam pagerins dirvos laidumą vandeniui. Paprastai kardelius selekcininkas sodina po dekoratyviųjų saulėgrąžų.
3. Tręšimas mineralinėmis trąšomis
Trąšas arime išbarstykite kuo vienodžiau anksti pavasarį. Po to jos įterpiamos dirbant freza. Selekcininkas paprastai naudoja „Kemira“ kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra NPK (azotas, fosforas, kalis) ir devyni mikroelementai: magnis, siera, boras, varis, geležis, manganas, molibdenas, cinkas, selenas (MgO, S, Bo, Cu, Fe, Mn, Mo, Zn, Se).
Naudojant šias trąšas, net ir neberiant organinių trąšų, pasiekiami geri rezultatai. Žinoma, kartu naudojant organines trąšas augalai užauga šiek tiek vešlesni. Tačiau augintojai, dažnai valydami kardelių gumbasvogūnius, pastebi, kad ligos daugiau plinta, nors organinė medžiaga ir buvo perpuvusi. „Kemiros“ trąšos su didesniu azoto kiekiu skatina kardelių antžeminės dalies augimą, tačiau turi neigiamos įtakos gumbasvogūnių peržiemojimui.
4. Gumbasvogūnių ruošimas sodinti
Per žiemą išlaikytų gumbasvogūnių lukštai prieš sodinimą nulupami. Sveikieji dedami į dėžutes daigais į viršų. Pačių mažiausių gumbasvogūnių, jeigu jie sveiki, nepatartina nulupti. Mažesni gumbasvogūniai, išaugę iš vaikučių, visada sveikesni.
5. Lysvių paruošimas
Gerai patręštoje ir giliai freza įdirbtoje dirvoje formuojamos lysvės. Lysvei tenka 1 m, o tarplysviui 40 cm. Tarplysvius daro 20–25 cm gylio, t. y. 5–10 cm giliau negu didžiausių gumbasvogūnių sodinimo gylis (15 cm). Lengvoje dirvoje tokie gilūs tarplysviai nereikalingi, svarbu, kad būtų matyti, kur vaikščioti.
6. Gumbasvogūnių beicavimas
Sodinimo metu kardelių gumbasvogūnius būtina beicuoti. Tai labai svarbi priemonė, apsauganti nuo ligų. Geri yra seni fungicidai: fundozolas, tektas, benlatas, ronilanas, topsinas M, tačiau jų galiojimo laikas turi būti nepasibaigęs. Labai gaila, kad dėl valdininkų dirbtinai sukurtų barjerų šie chemikalai į Lietuvą neįvežami ir gėlininkai priversti juos įsivežti iš kaimyninės Lenkijos. Šių chemikalų reikia 2–3 valgomųjų šaukštų 10 kg gumbasvogūnių ar jų vaikučių (kibiras). Vandens reikia tik tiek, kad būtų kuo vienodžiau paskirstytas fungicidas ant gumbasvogūnių ar jų vaikučių paviršiaus.
Didesnis fungicido kiekis gali suvėlinti kardelių dygimą, stabdyti augimą ar net visai juos sunaikinti. Lietuvoje visos kardelių auginimo bėdos prasideda nuo šaknų, gumbasvogūnių ar kaklelio (stiebo dalis, esanti virš gumbasvogūnio po žeme). Todėl beicavimas yra daug efektyvesnė priemonė už purškimą. Kartais purškimų gali ir neprireikti, tačiau vargu ar kardeliai užaugs nebeicuoti. Kai kurios veislės gali iš viso išnykti.
7. Sodinimas Kardeliai sodinami kastuvu skersai lysvės eilutėmis, kas 15 cm. Didžiausiems gumbasvogūniams kasamos 15 cm gylio vagelės, o jų vaikučiams – 5 cm. Pastarieji ne dėliojami, o beriami. Didžiųjų veislių sodinama po 6 didžiausius gumbasvogūnius į eilutę, o miniatiūrinių veislių net po 10–12 didžiausiųjų.
8. Priežiūra
Po sodinimo iki sudygimo anksčiau sudygusias piktžoles galima purkšti daugeliu javų herbicidų. Sudygusias piktžoles, bet dar nespėjusias išlįsti į dirvos paviršių iki kardelių sudygimo lengva išnaikinti grėbliu, jeigu dirvos paviršius drėgnas. Toks supurenimas gerai sulaiko drėgmę. Tai ypač svarbu kardelių vaikučiams, kurie labai ilgai dygsta. Todėl ir sėkite juos kiek giliau negu reikėtų (5 cm), kad grėbliu neiškeltumėte į dirvos paviršių ir drėgmės nepritrūktų.
Sudygusius kardelius apipurenkite ir išravėkite po purškimų ir grėbstymų likusias piktžoles rankiniais ravėtuvais su kilpelėmis. Jeigu oras labai sausas, būtinai reikia laistyti. Tai labai svarbu, kai pradeda lįsti žiedynai. Po liejimo reikia smulkiai apipurenti, kad drėgmė taip greitai neišgaruotų. Prieš javapjūtę reikia nupurškti euparenu M, nes ore pradeda skraidytis grybinių ligų sporos ir reikia apsaugoti kardelių lapus, ypač nuo pilkojo puvinio. Tripsų antplūdžio galima tikėtis, kai kombainai pradeda kulti javus, todėl gali prireikti nupurkšti ir insekticidais akteliku arba aktara.
9. Skynimas
Per gerus orus skinkite kasdien, kai prasiskleidžia 1–3 žiedai, o jei vėjuota ir lietinga – tik pradėjusius lįsti ir nusispalvinusius apatinius žiedus. Skinkite smailu peiliu įdurdami į kotą ir išsukdami žiedyno kotą iš lapų skrotelės. Taip nenusipjausto lapai, nesusitrikdo gumbasvogūnių augimas ir per žaizdas po lapų pamatais nepatenka grybinių ligų sporos.
10. Kasimas ir sandėliavimas
Kardelius pradėkite kasti po stipresnių rudens šalnų, kai žiedai netenka dekoratyvumo. Iškastus kardelius nukirpkite palikdami apie 1–2 cm kotus prie gumbasvogūnio – pavasarį lengviau lupti lukštus. Gumbasvogūnius sudėliokite plonu sluoksniu į dėžutes su kojelėmis ir džiovinkite pašildant ir gerai vėdinant.
Po 2 sav. nuo gumbasvogūnio pradeda lengvai luptis šaknys. Jas nulupkite, apdžiovinkite gumbasvogūnio apačią ir išneškite į šaltą patalpą (5 °C) kartu su nenuluptais išdžiovintais kardeliais. Jeigu jų neperdžiovinote, jie lengvai lupsis visą žiemą. Be to, žiemą apvalykite vaikučius. Paprastai tai daroma naudojant nuožulnią plokštumą. Nuo jos kardelių vaikučiai dėl apvalios formos nurieda, o grumsteliai ir šaknų liekanos pasilieka.
Jeigu rūsyje temperatūra ilgesnį laiką pakyla daugiau nei 8 °C, gali daugintis tripsai ir sugadinti gumbasvogūnius. Tokiu atveju per atodrėkius rūsį periodiškai vėdinkite, atšaldykite, kad sutrukdytumėte vystytis tripsams.
