Draugauju su mergina. Jau nuo pažinties pradžios neslėpiau, kad įprastinė šeima su būriu vaikų nėra mano siekiamybė. Nors man dar tik, o gal jau net, trisdešimt, randu vis daugiau dalykų, kuriuos noriu išbandyti, išmokti, apkeliauti ir pan., o valandų paroje kaip 24, taip 24…
Skamba egoistiškai ir to neneigsiu, matyt taip ir yra. Draugė klausimo apie šeimos pagausėjimą niekaip ypatingai nekelia, tai ir spaudimo iš jos pusės nėra. Man pačiam gi vaikai nekelia jokių emocijų ir aš gan pragmatiškai, bent šiuo metu, žiūriu, kodėl jų galėčiau kada nors norėti: kad užsiauginčiau draugus, su kuriais yra prielaidos turėti draugiškus santykius senstant. Kad būčiau priimtas į draugų, turinčių vaikų, „klubą“, nes neišvengiamai interesai pradeda skirtis ir pradeda trūkti bendraprasmiškumo.
Nežinau, ar šitos priežastys „normalios“, ar ne. Dar vienas, turbūt stipriausias argumentas, būtų tas, kad jeigu draugė labai norėtų vaikų, tai aš, matyt, pasiduočiau jos norui vien todėl, kad jai kaip moteriai motinystė daug svarbesnė, negu man, kaip vyrui, tėvystė. O aš noriu ją matyti laimingą. Bet ar ir tai yra normali priežastis?
Pats buvimo tėvu procesas man atrodo, na, išties niekaip. Rūpesčiai? Tikriausiai taip. Tam tikras džiaugsmas, pasididžiavimas? Gal. Bet... Niekuo ne ypatingiau, negu pvz. kurti verslą, kur yra visokių, geresnių ir blogesnių, dienų, ir taip pat reikia žongliruoti įvairiausiais vaidmenimis.
Trumpiau tariant – jeigu moterys, kiek teko skaityti, tiesiog pajaučia, kad nori kūdikio, nes taip sutvėrė gamta, tai ką aš kaip vyras turiu pajusti, kad taip nuspręsčiau, jeigu prieitų reikalas spręsti?
Pataria psichoterapeutas Olegas lapinas
KADA ATEINA NORAS TAPTI TĖČIU?
Manau, kad už jūsų laiško slepiasi neišsakyta mintis: iš manęs kažkas tikisi, kad aš turėčiau norėti vaikų, o aš nenoriu! Nenoriu, priešinuosi tam reikalavimui, nors atvirai iš manęs to niekas nereikalauja.
Šalia to „nenoriu, nes reikia“ jūsų laiške jaučiasi ir tikras egzistencinis susirūpinimas tuo, kas vadinasi „gyvenimo tikrovė“. Jūs užduodate klausimus ne apie tai, kaip šauniau pasirodyti, bet ir apie tai, koks jūs esate žmogus, kuo galite ir kuo turite tapti.
Žmogus niekad neegzistuoja kaip sala. Jis yra kontinento dalis, ir tuo pačiu kontinentas diktuoja jam, kas jis yra ir kuo galėtų tapti. Bet gal individas turėtų gyventi laisvas nuo visokių diktatų? Ir gal iš tikrųjų niekam nerūpi, turite jūs vaikų art neturite?
Šioje vietoje aš galiu pasakyti jums, kad nepaisant to, kad jūsų aplinkiniai vis nutyli apie vaikus, toks reikalavimas vis dėlto egzistuoja. Jis vadinasi „vystymosi užduotis“, ir susijęs su aibe įvairiausių uždavinių, kuriuos žmogus turėtų įvykdyti tam tikrame amžiaus tarpsnyje.
Šiuos uždavinius: apie trečią dešimtmetį susirasti antrą pusę, sukurti šeimą, pratęsti giminę, pasirūpinti šeima ir t.t.- žmonės nebūtinai išsako garsiai. Jie egzistuoja kaip kompiuterinės makrokomandos sistemoje, kuri vadinasi „žmonių visuomenė“. Šioje sistemoje, kad ji galėtų egzistuoti ir vystytis, yra numatytos tam tikros komandos, kurias moterys ir vyrai pajunta kaip „gamtos šauksmas“ arba „noriu palikuonių“ ar „noriu kažkuo rūpintis“ ir t.t. Pajunta aiškiai arba miglotai, anksčiau ar vėliau. Kai kas jas atlieka nieko nespėjęs pajusti. Kai kas ruošiasi tam sąmoningai ir ilgai.
Jūs teisus sakydamas, kad moterys už vyrus anksčiau, lengviau ir aiškiau pajunta: „noriu vaiko“. Tėvystės jausmas vyrams iš tiesų vėluoja, ir kartais pabunda tik kai vaikas yra kiek paaugęs ir vaikšto paskui tėtį. Tuomet netikėtai pažiūrėjus į jį supranti, jog jis tau - pats brangiausias žmogus pasaulyje. Ir kad iš esmės viskas, ką tu iki šiol darei, buvo daroma tam, kad jis būtų gyvas, sveikas ir gyventų pasaulyje, kuriame būtų galima gyventi.
Iš pradžių, dar gyvenant vienam, po truputį subręsta noras gyventi ne tik dėl savęs, bet ir rūpintis kažkuo kitu. Tai gali įvykti įvairiuose amžiuose, tarkime, man - kai man buvo dvidešimt septyni ir aš dirbau ligoninėje su vaikais. O būdamas trisdešimt dvejų - trejų metų aš jau būdamas tėvu kartais nuo karto atrasdavau, kad štai vienas vaikas vos nepateko po mašina eidamas į mokyklą - bet nepateko! O kitas vos nepraskėlė galvos - bet ne tiek rimtai. O trečias kažkur dingo, bet atsirado.
Ir štai tais momentais, kai tu bėgdavai jų gelbėti ar ieškoti, atsitikdavo tas įdomus sąmonės pasikeitimas, kuriam geriausias pavadinimas - „ypatinga sąmonės būsena“. Tuomet, kai veiki negalvodamas, aiškiai žinodamas, ką darai ir kam, ir iš kažkur atsiranda aibė jėgų.
Dar vėliau - apie keturiasdešimt - atsirado noras kažkaip pratęsti save - tai per knygą - skaitytojams, tai per mokymus - studentams, tai per vaikus - kol jie dar manęs klausydavo. Tai buvo kitoks - tęstinumo jausmas, kai supranti, jog būtina kažkam perduoti tai, ką tu žinai ir moki. Tam nėra būtini vaikai, juk gali būti ir šiaip pasekėjai, mokiniai, ir vaikai gali jais tapti, jei sugalvotų eiti tėvo pėdomis.
Ar aš buvau numatęs visas tas būsenas iš anksto, tarkime, jūsų amžiaus būdamas? Ne. Ar turėjau aš kažkokį ypatingą „tėvišką“ jausmą? Irgi ne.
Iki to amžiaus man, kaip ir jums, labiausiai rūpėjau aš pats, mano galimybės. Man buvo labai svarbu, kaip aš atrodau, ką turiu - tarkime, darbą, butą, buitinę techniką. Ar aš moku gerai dirbti? Ar turiu tikrų draugų? O kokie mano bendraamžiai? Kas ką lenkia - aš juos ar jie mane? Ir, žinoma - ar aš turiu artimą merginą?
Tuo metu tai buvo tarsi medalis, tarsi kokybės ženklas. Ir žinoma, merginos vertė pakeltų tavo paties vertę. Man labai rūpėjo kažką naujo išbandyti ir profesijoje, ir santykiuose, tuo pačiu kažkaip save realizuoti, ir tame aš irgi atrasdavau prasmę.
Ar galvojau aš apie tai, kad būsiu tėvas ir kad būsiu geras tėvas? Vargu. Man teoriškai norėjosi būti geresniu, ir tai įeitų būti idealiu tėčiu, o tam reiktų, kad mano paties tėvas būtų idealus, bet jis nebuvo. Ir mama nebuvo ideali mama, ir aš nebuvau idealus sūnus. Tad man nesinorėjo kartoti to neidealumo su savo vaikais. Be to, man patikdavo mano laisvė susipažinti vis su kitomis merginomis.
Tačiau vieną kartą, būdamas prie Juodosios jūros, aš per toli nuplaukiau. Ir ėmiau skęsti. Bučiau nuskendęs, bet kažkas mane ištraukė. Grįžęs namo aš supratau, kad mano gyvenimas galėjo pasibaigti. Aš tiesiog suvokiau, kad tai - ženklas, jog laikas bėga ir labai atidėti į tolį visokius dalykus nėra kada. Gyvenimas galėjo nutrūkti bet kurią akimirką. Bet kažkodėl mano gyvenimas nenutrūko, tarsi Aukščiausias duotų man dar vieną šansą.
Ir štai rezultate po metų aš jau gyvenau su savo būsima žmona, o dar po metų - su pirmu vaiku. Po metų gimė antras, dar po pusantrų - trečias. Dėl ko nė kartą nebuvau pasigailėjęs, ir jokio „materialinio pagrindo“ tėvystei aš neruošiau. Tai nebuvo paprasta, nes šeima iš tiesų reikalauja pajamų, o gydytojams mokėdavo labai mažai. Tačiau vaikai to verti.
Iki šiol stebiuosi, kokie jie skirtingi ir įdomūs žmonės. Tokie įdomūs, kad aš jų iki galo nepažįstu net dabar, po daugiau nei dvidešimties metų. Ir iki šiol mokausi būti tėtis.
Su vaikais aš išmokau dar vieno dalyko, kurio galėčiau neišmokti, jei jų neturėčiau: kad į žmonių poreikius reikia žiūrėti rimtai. Vaikai priverčia su savimi skaitytis, o mainais išmoko tave būti tikru, nes turi savybę labai rimtai žiūrėti į visokiausius tavo poreikius ir labai nemėgsta meluoti ar apsimesti tuo, kuo nėra. Deja, apie daugumą suaugusiųjų to nepasakysi.
Kiek pamenu, gerbiamas E., jūs klausiate, kokios, mano nuomone, yra tikros, geros, pateisinamos, teisingos, sąžiningos priežastys turėti vaikų. Tikiuosi, iš mano istorijos jūs tai supratote.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
