Rimtų pažinčių svetainė DarniPora.lt pataria, kaip padėti mažiesiems nugalėti tamsos baimę, pasitelkiant pasakas.
„Gera pasaka – tvirtino anglų rašytoja Diane Setterfield, - visada nugali apgailėtiną tiesą.“
Pasakos, istorijos, mitai ir praeito amžiaus kaime, neturėjusiame TV bei radijo, ir šiuolaikinėje visuomenėje surenka smalsią mažųjų klausytojų auditoriją.
Kai suaugusieji nori ką nors sužinoti, jie gali nueiti į biblioteką, paklaidžioti internete, konsultuotis pas specialistą, išklausyti paskaitą, pavartyti laikraščius ar žurnalus, galiausiai, pasitarti su draugais. Visam tam reikia įgūdžių, reikia mokėti skaityti bei ieškoti informacijos, atrinkti tą, kuri naudinga, nuo nereikalingos, formuluoti klausimą ir daryti išvadas. Šie įgūdžiai nėra įgimti, o todėl ir labai sumanus vaikas negali lygiavertiškai diskutuoti su suaugusiu. Bet vaiko problemos nemažiau sudėtingos nei suaugusio. Ir jis jas tyrinėja tiek pat energingai, bet kitais būdais, pažįsta save bei pasaulį žaisdamas ir klausydamasis pasakojimų.
Savęs supratimas
Daugeliui žmonių mitai, pasakos yra prasimanymo, iliuzijos sinonimas. Galimas ir kitoks požiūris. Antai, vienas iš pasąmonės tyrinėjimų pradininkų K. Jungas teigia, kad mitai yra spontaniškas nepilnai suvoktų, slypinčių pasąmonėje tiesų pasireiškimas. Jis rašo, kad mitas žmonijai tas pat, kas sapnas atskiram žmogui. O supratę sapno prasmę geriau suprantame patį save, savo jausmus. Todėl ir pasaka padeda vaikui suvokti savo išgyvenimus, o drauge geriau juos valdyti.
Ką, pavyzdžiui, galėtų pasakyti arabų pasaka iš knygos “Tūkstantis ir viena naktis” apie žveją, ištraukusį iš jūros ąsotį, kuriame buvo įkalintas piktas džinas?
Po pirmojo šimto metų praleistų ąsotyje džinas pasižadėjo tą, kuris jį išleis, padaryti turtingą, po antrojo šimtmečio – atiduoti visus žemės lobius, po trečiojo – išpildyti bet kokius tris norus. Tačiau džino niekas neišvadavo ir tada jis įniršo, ir prisiekė nužudyti tą, kuris atidarys ąsotį. Psichologas Bruno Betelheim’as pastebi, kad tokia jausmų kaita būdinga tėvų paliktam vaikui. Iš pradžių vaikas įsivaizduoja, koks bus laimingas, kai tėvai grįš, po to mintyse pasižada būti labai geras ir paklusnus, o vėliau viltis sulaukti tėvų gęsta ir ją keičia nevaldomas pyktis, noras bet kam atkeršyti už vienatvę. Tik retas kuris vaikas pilnai suvoks džino ir savųjų jausmų sąsajas, tačiau visi vaikai girdėję apie žiaurius džino ketinimus nors truputį priartės prie geresnio savo troškimų pažinimo, mokysis valdyti tamsiąją savo asmenybės dalį.
Psichoterapinės pasakos
Pasakos padeda suvokti ir valdyti jausmus, todėl jos neretai panaudojamos psichologinėje konsultacijoje vaikų problemoms spręsti. Profesionalų pagalbos reikia ne visiems vaikams, tačiau visi jie turi sunkumų. Tėvas ar mama gali padėti vaikui tinkamai pasekdami pačių sugalvotą pasaką.
Australijos psichologė Doris Brett rašo, kad tokias pasakas kurti dera pagal šias taisykles:
- įsivaizduoti, kaip vaikas suvokia jį kamuojančią problemą ir numatyti problemą atitinkantį pasakos siužetą bei sprendimus, kuriuos siūlys pasaka (sprendimai turėtų būti aiškūs, suprantami neturinčiam pakankamos gyvenimiškos patirties vaikui);
- pasakojimą tiktų pradėti pristatant jos herojų, kurio sunkumai tapatūs vaiko sunkumams;
- būtina paminėti herojaus stiprybes, teigiamus bruožus, kurie turi priminti vaikui jo bruožus, galinčius praversti sprendžiant problemą;
- pasakojimo pradžioje aptariami herojaus patiriami sunkumai, konfliktai, o po to nurodomi jų įveikimo būdai;
- pasakojant reikia stebėti besiklausantį vaiką, pastebėti kada jis žavisi pasakojimu, o kada jam nuobodu ir atitinkamai keisti pasakojimą;
- pasakojimas gali padėti geriau pažinti vaiko problemas, todėl reikia iš karto atsakyti į vaiko klausimus, kuriuos jis užduos, o retkarčiais tiktų paklausti vaiko: “Kaip manai, ką dabar pajuto herojus? Ką jis pagalvojo?”
Pasaka, padedanti nugalėti tamsos baimę
Žinoti padedančių nugalėti vaikų baimes pasakų kūrimo principus be abejo naudinga, tačiau juos lengviau pritaikysime, jei aptarsime kurią nors iš D.Brett siūlomų psichoterapinių pasakų.
Tamsos baimė viena “populiariausių” vaikiškų baimių. Vaikai pasižymi puikia vaizduote ir siaubai, slypintys tamsoje, jiems yra realūs Šie siaubai dažnai savitai išreiškia nuslopintus vaikų jausmus – pyktį, irzlumą.
Bijančiam tamsos vaikui patiktų turėti prie lovos naktinę lempelę, kurią jis pats uždegs ar užgesins, be to, jis gali piešti ar lipdyti siaubus, o po to juos suplėšyti ar sumaigyti, jam galima parodyti, kad lauko durys tvirtai užrakintos, bet galima ir pasekti pasaką.
Ji galėtų būti tokia:
“Karta gyveno mama, tėvas, šuo ir mergaitė /berniukas/ (pasakos herojai turėtų atitikti vaiko šeimynykščių skaičių). Gyveno jie (čia reikėtų papasakoti apie namą ar butą, kuriame gyvena vaikas). Mergaitė /berniukas/ mėgo (tai dar viena galimybė priartinti herojų prie vaiko). Atėjo vakaras, miego laikas, bet mergaitė /berniukas/ norėjo žaisti (daugelis bijančių tamsos vaikų stengiasi užtęsti gulimą į lovą, todėl čia galima pakartoti tėvų ir vaiko ginčą dėl miego). Mergaitė /berniukas/ atsigulė į lovą ir pamatė baidyklę, ji /jis/ išsigando ir nubėgo į mamos kambarį. Mama pasakė, jog turi stebuklingą žibintą, kurio bijo siaubai. Nes jei vaikai bijo tamsos, tai baidyklės bijo šviesos. Mama davė žibintą mergaitei ir ji savo kambaryje apšvietė baidyklę. Ši išsigando ir pabėgo. Ji taip bijojo šviesos, kad liepė ir kitoms baidyklėms daugiau niekada neiti į mergaitės kambarį.
Suprantama, kad pasakojimas vaikui turėtų būti ilgesnis ir detalesnis. Jis taip pat gali turėti kiek kitokią pabaigą, padedančią geriau suprasti vaiko baimes. “… mergaitė apšvietė baidyklę ir pamatė, jog ši labai išsigandusi. “Kas tu? Koks tavo vardas? – paklausė mergaitė, - papasakok apie save ir niekam neleisiu tavęs skriausti, galėsi gyventi sandėliuke kur ir dieną tamsu, o aš maitinsiu tave uogiene ir mes būsime draugės.” Čia derėtų paprašyti vaiko atsakyti už baidyklę. Jei vaikas tęsdamas pasakojimą imsis ją globoti, tai drauge pilniau suvoks savo baimes, pasijus svarbus ir galingas. Nemažiau svarbu ir tai, kad jis mokysis savo baimę ir ją atitinkantį priešiškumą svetimam, nepažįstamam įveikti ne agresyviai, o susidraugaujant su kėlusiu baimę, jį “prisijaukinant". Suprantama, kad tokia nuostata ateityje jam padės išvengti daugelio konfliktų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
