Vilniaus Universitete atlikti psichologiniai tyrimai patvirtina, kad vaikai, patyrę skyrybas gali būti labiau pažeidžiami ir suirus šeimai kyla didesnė vaikų psichologinių, elgesio, bendravimo ir mokymosi problemų rizika. Ypač sunku tiems vaikams, kurie ir po skyrybų toliau yra įtraukiami į suaugusiųjų konfliktus, jei suaugę nepaaiškina vaikams realių naujų aplinkybių, neužtikrina santykių su abiem tėvai tęstinumo ir nekreipia dėmesio į vaikų savijautą.

„Tokie rezultatai verčia pastebėti vaikų sunkumus namuose ir mokykloje bei suteikti jiems tinkamą pagalbą“, – pabrėžė M. Dovydaitienė.

Pasak psichologės, skyrybų atveju svarbiausia, kaip patiems tėvams pavyks įveikti savo emocinį skausmą, nuoskaudas ir prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. „Tam prireikia laiko. Pačiame skyrybų įkarštyje tėvai būna susitelkę į savo problemų sprendimą ir neretai stokoja vidinių resursų padėti savo vaikams. Todėl labai svarbus tampa aplinkinių, taip pat mokyklos bendruomenės, įsitraukimas“,– pastebi Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ krizines skyrybų grupes vedanti Živilė Ratavičiūtė.

Mokykla neatstos namų, mokytojai nepakeis tėvų. „Tačiau susvyravus šeimos pamatui, mokyklos ir mokytojų saugumą ir stabilumą užtikrinanti užuovėja vaikui gali būti reikšminga atsvara krizės laikotarpiu“, – pabrėžia doc. M. Dovydaitienė.

Pakinta elgesys, pasireiškia nerimo simptomai

Vaikų reakcijos į tėvų skyrybas labiausiai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu. Jei vaikai patiria problemas namuose, jos pastebimos ir mokykloje. Pasak pašnekovės, jaunesnių klasių mokytojoms paprastai akivaizdi po skyrybų pasikeitusi vaiko savijauta ir kitoks elgesys. Mažesni vaikai skyrybų laikotarpiu gali pasijusti nesaugiai, jie nerimauja išsiskirdami su tėvais, neretai jaučiasi kalti dėl tėvų skyrybų.

„Paklusnūs vaikai staiga ima nesilaikyti nurodymų, priešgyniauti“, – pasakojo psichologė M. Dovydaitienė. Tačiau kai kurie – priešingai – tampa pasyvesni, baikštūs, sunkiai susikaupia, klasėje ir po pamokų daugiau stebi kitus, patys išlikdami nuošalyje“.

Vyresni, 9-12 metų vaikai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja pykdami, neretai jiems pasireiškia somatiniai nerimo simptomai: galvos, skrandžio skausmai, miego problemos. Be to, tokiame amžiuje vaikams dažniau pasireiškia elgesio sunkumai, jie gali manipuliuoti ar meluoti, kurti sąjungą su kuriuo nors iš tėvų prieš kitą.
Dauguma vaikų prisipažįsta, kad, turint rūpesčių namuose, per pamokas jiems tampa sunku susikaupti, jie mažiau stengiasi mokytis.

Neišspręsta skyrybų krizė gresia ilgalaikėmis pasekmėmis

„Paradoksalu, tačiau tėvų skyrybos sukelia didesnę krizę, nei vieno iš tėvų mirtis. Po skyrybų vaikais turi pasirūpinti įskaudinti ir dažniausiai patys konfliktuojantys ir kenčiantys tėvai ir ne visada besiskiriančioms šeimoms pavyksta išlaikyti pagarbius santykius“, – apgailestavo psichologė.

Mama ir tėtis gali labiausiai padėti vaikams įveikti skyrybų sunkumus, tačiau svarbus ir mokyklos vaidmuo. Pasak doc. M. Dovydaitienės, neišspręsta skyrybų krizė gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko asmenybės formavimuisi.

„Tėvų skyrybų situacija yra viena iš tų, kai vaikams turime parodyti, kad kartais labai svarbu pasinaudoti aplinkinių žmonių pagalba ir mokytis ją priimti, o bendraklasius ir aplinkinius suaugusius paskatinti pastebėti žmones, kuriems reikia tokios pagalbos ir mokytis ją suteikti. Tai gali būti paprasti dalykai – dėmesys, skirtas laikas, padrąsinimas“, – vardijo pašnekovė.

Keičiantis šeimos situacijai, mokyklos aplinka gali padėti vaikams išlaikyti įprastą ritmą ir saugumą, suteikti jiems reikalingą stabilią aplinką, kurti erdvę pažinti savo jausmus, užtikrinti bendraamžių palaikymą ir net padrąsinti tėvus tiesiai ir garbingai bendrauti su savo vaikais.

Vasario 6 dieną Mokytojų namuose doc. M. Dovydaitienė ves Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ inicijuotą seminarą pedagogams ir mokyklų bendruomenėms „Pagalba besiskiriančių ir išsiskyrusių tėvų vaikams mokykloje“, kurį organizuoja Mokyklų tobulinimo centras (MTC).

„Šeimos ir mokyklos funkcijos nėra tapačios, tačiau labai panašios – mokytojai daugiau rūpinasi vaiko mokymu, suteikia būtinas tolesniam gyvenimui žinias ir įgūdžius, tačiau tai nėra įmanoma ignoruojant bazinius vaiko poreikius“, - pabrėžė doc. M. Dovydaitienė. - Stabili šeima ir rūpestingi tėvai suteikia vaikui pamatinį saugumo jausmą, tačiau jei tas pamatas griūva, reikia rasti atsvarą. Mano galva, tėvai turėtų būti suinteresuoti, kad mokytojai kuo geriau pažintų jų vaikus ir galėtų juos palaikyti, Žinodami šeimos situaciją mokytojai galės delikačiai išspręsti bendro auklėjimo klausimus, sudaryti tinkamas sąlygas aptarti vaiko elgesį ir pasiekimus, o gal būt ir pastebės kokias nors šeimos galias ir resursus, kurie svarbūs sprendžiant įvairius pokyčio laikotarpiu kylančius klausimus“.

Psichologės įsitikinimu, ir vienas konkretus mokytojas gali pakeisti vaiko likimą. „Vis dėlto, taip sparčiai gausėjant skyrybų patirtį turinčių vaikų reikia tikslingiau organizuoti ir plačiau skleisti pagalbą bei didinti jos prieinamumą. Tai įmanoma, kai mokykla bendradarbiauja su šeima, o mokytojai veikia išvien su socialiniais pedagogais ir psichologais“, – akcentavo seminarą mokyklų pedagogams, psichologams ir tėvams vesianti doc. M. Dovydaitienė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt