Animacinių filmų gausa taip pat nebuvome išlepinti – žiūrėdavome tuos pačius po keliolika kartų. Be abejo, pasižiūrėdavome ir vieną kitą vaikišką ar net ir suaugusiems skirtą filmą, o tėvai dėl to, kenkia televizija vaikui ar ne, nesukdavo galvos. Juo labiau, kad didesnioji programų dalis vaikų nelabai ir domino, nes jų supratimu programos būdavo gana nuobodžios.
Šiais laikais televizija labai ištobulėjusi, o animacinių filmukų pasirinkimas – begalinis, sukurtos ištisos vaikų TV programos, DVD filmukai, žaidimai. Ar žinome, kad esame vieni iš animacijos pradininkų? Pasirodo Lietuvos animacija turi šimtmečio tradicijas.
Vienas pirmųjų animatorių – lietuvis?
Animacinį filmą išrado prancūzas Čarlzas E. Reinodas, ir tai buvo dar anksčiau už brolių Liumjerų išrastą kinematografą. 1892m. E. Reinodas Paryžiuje pradėjo rengti „Optinio teatro“ seansus, o jau trečiame XX a. dešimtmetyje debiutavo ir savo studiją Los Andžele įkūrė Voltas Disnėjus. Tačiau vienas animacinio kino pionierių, lietuvių kilmės režisierius, Vladislovas Starevičius (Władysław Starewicz, Ladislas Starevich, dar caro laikais Maskvoje pagarsėjo animaciniais filmais „Elniaragių kova“ (1910m.), „Gražioji Lukanidė“ (1912m.), „Žiogas ir skruzdėlė“ (1913m.), mokėjo puikiai padaryti lėles, vaizdžiai imituoti jų judesius. Vėliau emigravo į Prancūziją ir kūrė ten.
Šis menininkas ne tik pirmasis pasaulyje panaudojo savo filmuose lėles, bet ir kūrė tokiame lygyje, kurio pasiekti amžininkai taip ir nesugebėjo. Rusijoje šiuo kūrėju didžiuojamasi, Prancūzijoje ir Anglijoje jis geriau žinomas negu Lietuvoje, tarp jo gerbėjų buvo ir Rusijos caras ir net pats V. Disnėjus. V. Starevičius iš Lietuvos į Maskvą išvyko 1912 m., o iki tol – nuo 1909 m. – kūrė Lietuvoje. V. Starevičius gimė 1882 m. Maskvoje, pabėgėlio iš Lietuvos po 1863m. sukilimo Aleksandro Starevičiaus šeimoje.
Rusijoje jis laikomas rusų dailininku ir operatoriumi, Rusijos animacinio kino pradininku, lenkiškuose šaltiniuose – vadinamas lenkų kinematografininku, animacinio kino pionieriumi ir pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi. Prancūzai jį vadina Ladisas Starewich ir nemažą jo meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką. Tad, kam įdomu – išlikusių jo filmukų galite pasiieškoti internete.
Angliška TV vaikams
Turbūt visi, gyvendami Anglijoje ir turintys vaikų, žino kokie televizijos kanalai yra skirti vaikams – kuris skirtas mažesniojo amžiaus vaikučiams, o kuris – vyresniems. Animacija bei laidos vaikams čia tęsiasi nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro. 1937 m. balandžio 24 d. laikoma vaikų televizijos gimtadieniu. Šią dieną, 15val. Anglijos vaikams buvo pradėta transliuoti „For the Children“, vaikai galėjo pamatyti pirmąją jiems skirtą laidą, kuri truko vos 10min.
BBC kanalas Cbeebies – britų televizijos kanalas skirtas vaikams nuo 2 iki 5 metų amžiaus. Kanalas startavo 2002 m. vasario 11d. Giminingas kanalas, tik kiek vyresniems vaikams yra CBBC ar BBC Kids. CBBC skirtas vaikams nuo 6 iki 12 metų amžiaus, pradėjęs veikti 1985 m. BBC Kids – televizijos kanalas vaikams ir jaunimui, priklausantis komercinei BBC stočiai ir rodomas visame pasaulyje.
Laidų turinys vaikams tikrai patinka pirmiausia dėl to, kad atitinka amžiaus grupes bei vaikų suvokimo lygį, antra – parodo visokiausių įdomybių. Tėvai, tuo tarpu, džiaugiasi, nes laidelės yra mokomosios, ugdomosios bei skatinančios kūrybą. Negana to, parduotuvėse visada rasite vaikiškų filmukų herojų: tiek knygelių apie juos, tiek žaislinių figūrėlių. O televizijos internetiniuose puslapiuose filmukų ir laidų tematika apstu įvairiausių žaidimų. Galima sakyti, jog ši industrija išvystyta beveik tobulai.
Viskas būtų labai gražu ir šaunu jeigu ne… televizijos žala. Apie televizijos poveikį diskutuojama, turbūt, nuo tada, kai atsirado pati televizija. Visame pasaulyje atlikta bei vis dar atliekama begalė tyrimų. Didžioji dauguma atvejų įrodė neigiamą besaikio televizijos žiūrėjimo poveikį, o ypač mažiems vaikams. Teigiama, jog televizijos sukeliamos problemos tampa vis aštresnės.
Televizoriaus svarba namuose
Kaip teigia statistika, visi esame televizijos vaikai, visi su ja užaugome. Gal tik mūsų tėvai vaikystėje ir seneliai dar gyveno tais laikais, kai namuose nebuvo televizoriaus. Kada ir kaip žiūrime televizorių mes, suaugusieji? Ar tik tada, kai yra laisvo laiko? O gal televizorius būna įjungtas ir kai valgome, kalbamės, o kartais net ir visą dieną?
Jeigu didesniąją dalį laiko būnant ir bendraujant su vaiku yra įjungtas televizorius, tai vaikas televizorių suvokia kaip labai svarbų ir nepakeičiamą daiktą namuose. Galbūt, daugeliui tėvų televizorius atrodo puiki išeitis. Juk tėvus slegia gausybė rūpesčių ir reikalų, tad, norint kažkuo užimti vaiką, tereikia įjungti jam televizorių. Nejučia prie televizoriaus praleidžiamas laikas ilgėja, trumpėja vaiko bendravimas su tėvais, bendraamžiais, mažėja aktyvių žaidimų lauke, vaizduotę lavinančios kūrybinės veiklos.
Kada televizija gali būti vaikams gera – ugdanti, mokanti – ir kada ji tampa žalojanti? Išsiaiškinti, kokias laidas ir kaip ilgai mato vaikai bei ko jos juos moko ir kokią informaciją suteikia, taip pat yra be galo svarbu. Juk vaikai lyg kempinėlės sugeria į save iš aplinkos gaunamą informaciją, tačiau dar nesugeba jos tinkamai analizuoti. Mokslininkai nustatė, kad žiūrint televizorių, žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, pasiekiamas atsipalaidavimas. Todėl kartais žiūrime televizorių net tuomet, kai jis nieko įdomaus nerodo.
Poveikis smegenims
Tėvams pravartu žinoti, jog televizoriaus nerekomenduojama žiūrėti mažesniems nei 2 metų vaikams, nes vyresniame amžiuje gali išsivystyti miego sutrikimai, atsirasti įvairių baimių, išsivystyti hiperaktyvus ir destruktyvus elgesys, vaikas gali prasčiau mokytis mokykloje, susilpnėja loginis mąstymas, tampa skurdesnė vaizduotė. Taip pat, vaikams, žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimas bei pastabumas.
Televizoriaus žiūrėjimas vaikams iki 3 m. – neigiamai veikia intelektą, tačiau 3-6 metų vaikams toks poveikis nepastebėtas, o kai kuriais atvejais užfiksuotas netgi teigiamas efektas. Tyrimais įrodyta, kad daugiau nei 20 val. per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairysis silpsta, mažėja žodinis kūrybingumas.
Socialinis vystymasis
Smurto scenos televizijos ekrane skatina vaikus elgtis agresyviai ir kasdieniniame gyvenime. Amerikos psichologų asociacija teigia, kad yra aiškus ryšys tarp prievartos aktų žiūrėjimo per TV ir vaikų agresijos. Smurto reakcija kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kuris patiriamas stebint smurtą, minčių slopinimo ir smurtinio elgesio mėgdžiojimo.
Jaunuolius domina tik matomas vaizdas, jie dar nesugeba analizuoti, įsigilinti į stebimo elgesio priežastis ir pasekmes. Vaikai, sukėlę masines žudynes Amerikos mokyklose, beveik visais atvejais prisipažino, kad tai buvo matę per televiziją. Didžiosios Britanijos mokslininkai praneša, kad paaugliai, žiūrintys televizorių daugiau kaip 4 val. per dieną, yra linkę nusikalsti, vartoti alkoholį, narkotikus, atsiriboti nuo visuomenės labiau nei kiti jų bendraamžiai.
Švedų psichologė Inga Seneson, ilgą laiką stebėjusi 200 vaikų nuo 6 iki 16 metų amžiaus, teigia, kad vaikai, įpratę žiūrėti siaubo filmus, detektyvus, yra agresyvesni nei bendraamžiai, sudėtingesni vaikų santykiai su tėvais, draugais, mokytojais. Jie labiau linkę į nepaaiškinamą pyktį, priešiškumą, įtūžį, neapykantą sau bei kitiems. Tačiau įdomu tai, kad šis teiginys buvo taikomas tik berniukams – nebuvo pastebėta, kad dėl televizijos įtakos padidėtų mergaičių agresyvumas.
Minėta agresija televizijoje kartais pasireiškia ne tik siaubo ar veiksmo filmuose, tačiau net ir vaikiškose programose. Rusijos mokslininkai mano, kad Vakarų animacijoje labai daug užslėptos agresijos, į tokių pavojingų „produktų“ sąrašą patenka Disnėjaus „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Gražuolė ir pabaisa“. O ką jau kalbėti apie garsųjį „Tomą ir Džerį“…
Ar televizija gali kenkti fizinei sveikatai?
Reklamų žiūrėjimas ypač stipriai veikia vaikus, o pirmiausia – jų mitybos įpročius. Formuojami nesveiki valgymo įpročiai. Dėl pasyvumo žiūrint TV atsiranda viršsvoris, o ypač, jeigu žiūrint užkandžiaujama. Žiūrint televizorių sulėtėja ir medžiagų apykaita. Ilgalaikis sėdėjimas riboja fizinį aktyvumą. Okulistai įspėja, kad nuo gimimo iki 10-12 metų vaikams auga regos organai, formuojasi įvairios regos funkcijos, todėl dėl per dažno televizijos žiūrėjimo gali atsirasti regos sutrikimų.
Dar ne iki galo susiformavusioms mažo vaiko akytėms televizorius tikrai kenkia. Ekranas, kaip žinia, mirga: per sekundę jame pasikeičia 24 kadrai. Tai vargina akis, blogai veikia nervų sistemą, net jeigu vaikas ir nežiūri, o tiesiog yra tame pačiame kambaryje, kuriame įjungtas šis prietaisas. Vis dėlto, šiais laikais vaikų akims padaromos žalos dydžiu televizorių jau ima lenkti kompiuteris, mobilieji telefonai, skaitmeninių žaidimų aparatai. O Rusijos mokslininkai spėja, kad besaikės ir nekontroliuojamos „vaikiškos“ Holivudo produkcijos peržiūros gali slopinti giminės pratęsimo funkcijas.
Ortopedai sako, kad vaikams ilgai sėdėti nederėtų. Vaikas nuolat turi judėti – tik tada jis auga sveikas. Tam, kad ilgai sėdint minkštasuolyje neišaugtų maža kuprelė ar neiškryptų stuburas, televizorių siūloma žiūrėti atsigulus ant pilvo ir rankomis pasirėmus skruostus.
Vaiko miegamasis
Vaiko miegamajame televizoriui ne vieta. Tai tiesa. Stenfordo universiteto mokslininkai, stebėję 400 ikimokyklinio amžiaus vaikų ir jų tėvus, nustatė, kad tų vaikų, kurių kambaryje buvo televizorius, mokymosi rezultatai mokykloje daug prastesni. Tačiau tie patys tyrimai atskleidė, kad kompiuteris kambaryje veikia priešingai. Sunku susekti, ką miegamajame žiuri sūnelis arba dukra, todėl geriau turėti vieną bendrą televizorių kambaryje, kuriame renkasi visa šeima.
Statistika: Lietuvoje 25% vaikų TV žiūri 4val. ir daugiau per dieną, 46,6% – 3 val., 18,9% – daugiau negu 1val., 7,4% – ne daugiau kaip 1val. ir tik 2,1% visai nežiūri TV. 4-14 metų Lietuvos vaikai prie televizoriaus vidutiniškai praleidžia bent 2,5 val. per dieną.
90% JAV šešiamečių žiūri TV ar žaidžia kompiuteriu vidutiniškai 2val., 8-18 m. – apie 4val. kasdien, 32% žmonių namuose nuolat laiko įjungę televizorių, 68% 8-18m. vaikų ir paauglių turi televizorių savo miegamajame. Vidutinis amerikietis iki pensijos išvysta daugiau nei 2 milijonus reklamų, amerikietis vaikas pamato bent 20 000 reklaminių siužetų per metus (daugiausia – maisto produktų ir „greito maisto”). Tik pabaigęs pradinę mokyklą, jaunasis amerikietis per TV bus išvydęs vidutiniškai 8 000 žmogžudysčių, o sulaukęs 18m., bus išvydęs vidutiniškai 200 000 prievartos aktų.
Ugdanti televizija
Televizija nėra blogas išradimas. Ji gali ir mokyti, ugdyti, auklėti. Vakarų šalyse, tarp jų ir Anglijoje, ji naudojama sistemingam mokymuisi. Kūdikiams ir mažiems vaikams iki 4 metų televizorius akiračio neplečia, tačiau gali būti malonumo šaltinis – daug spalvų, garsų, judėjimo. Televizorius gali plėsti akiratį, jei vaikas žiūri lavinamąsias laidas, lavinamuosius animacinius filmus, geografines ir panašias laidas. Tačiau vaikas turi būti ne jaunesnis, kaip 4 metų, kad suprastų šių laidų turinį.
Išeitys
Kaip pagelbėti vaikui susigaudyti televizinėje „tikrovėje“? Pirmiausia – reikėtų kalbėti su vaiku, aiškinti, kad ne viskas, ką mato, yra tikra. Taip pat svarbu padėti vaikui analizuoti gaunamą informaciją, kad jis taptų kritišku ir sąmoningu TV žiūrovu. Stengtis, kad vaikas žiūrėtų akiratį plečiančias, ugdančias laidas ar filmus, skatinančius bendražmogiškas vertybes. Riboti televizoriaus žiūrėjimo laiką: ne ilgiau kaip 1val. per dieną ir ne dažniau kaip 2-3 kartus per savaitę.
Vaikams iki 2 metų televizoriaus žiūrėti išvis nerekomenduojama. Valdorfo pedagogika rekomenduoja vaikams net iki 7 metų išvis neleisti žiūrėti televizoriaus. Auklėjant vaiką, itin svarbu nustatyti televizoriaus žiūrėjimo taisykles ir jų laikytis, jokiu būdu negalima paversti to bausme, reikia surasti tokios veiklos, kuri vaikui įdomi ir jam pačiam nekils noras ištisą dieną kiurksoti prie televizoriaus.
Taip pat labai svarbu, jog vaikas nesijaustų diskriminuojamas ar išskiriamas iš visos šeimos – jei neleidžiate žiūrėti vaikui, stenkitės, jog ir kiti šeimos nariai televizijos žiūrėtų kuo mažiau, ar bent tuo metu, kai vaikas užsiėmęs – visi turi būti lygūs.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
