Prieš 10 metų Vilniuje buvo įkurti nevalstybiniai vaikų globos namai Vilniaus SOS vaikų kaimas. Tai organizacija, vykdanti ypatingą misiją -suteikianti tėvų netekusiems ar paliktiems vaikams tikrus namus ir šeimą, meilę, saugumą, galimybę lavintis ir tapti visaverčiais visuomenės nariais.
© Corbis/Scanpix
Apie šių globos namų ir tarptautinės SOS vaikų kaimų draugijos veiklą Lietuvos visuomenė jau žino nemažai, tačiau pastaruoju metu atsirado visai nauja strateginė šios draugijos padalinio Lietuvoje veiklos kryptis - rizikos šeimų prevencija. Prevencinės programos tikslas - stiprinti nedarnias šeimas, kad vaikai gyventų su tėvais, kuo mažiau jų patektų į globos įstaigas. Pasak Labdaros ir paramos fondo "SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija" nacionalinio direktoriaus Audriaus Natkevičiaus, tai tarsi darbas, nukreiptas prieš save.

Šiuo metu pradedamas vykdyti prevencinis projektas Alytaus rajone. Ketinama, pavyzdžiui, supirkti rizikos šeimų vaikams mokymosi reikmenis, vadovėlius, skatinti juos dalyvauti popamokinėje veikloje ir lankyti dienos centrą, suteikti galimybę turiningai praleisti vasarą. Su tėvais bus mėginama sudaryti tam tikrą sutartį, kuri juos įpareigotų nors truputį daugiau rūpintis savo vaikais.

Pačiame Vilniaus SOS vaikų kaime per dešimt metų taip pat daug kas pasikeitė. Nemažai vaikų jau paliko savo SOS šeimas ir apsigyveno jaunimo namuose, - jų šiuo metu yra jau dveji. Keletas jaunuolių jau gyvena savarankiškai. Ne į visas SOS šeimas ateina naujų gyventojų, nes SOS mamos nejaunėja, ir artėja laikas, kai jos užleis namus naujoms SOS šeimoms. Jau parengtas tyrimas apie antrojo SOS vaikų kaimo Lietuvoje reikalingumą. Projektas įtrauktas į perspektyvinius tarptautinės SOS vaikų kaimų organizacijos planus. Tačiau dar reikia labai daug nuveikti, kad antrasis SOS kaimas būtų pastatytas. Viena sąlygų - gerokai didesnis vietinis SOS projektų finansavimas.

Gyvenimas tarsi iš naujo

Prieš 10 metų dar dažais kvepiančiame kaimelyje Vilniaus centre dvylikai moterų ir nemažam pulkeliui vaikų gyve-nimas prasidėjo tarsi iš naujo. Moteris čia atvedė idealizmas ir noras padėti bėdos ištiktiesiems. Jos tapo SOS mamomis. Lietuviškai jas galėtume gražiai vadinti Gelbstinčiomis motinomis. Bet tai daryti ne taip paprasta, kaip gražu pasakyti. Eidamos čia, visos jautėsi labai stiprios, visos tikėjo savo meilės galia, savo išmintimi ir gyvenimo patirtimi, bet turbūt nė viena nenujautė, kad reikės būti stipresnei, nei gali, ir mylėti be jokių išlygų.

Danutė tapo SOS mama net prieš 12 metų. Su pirmaisiais našlaičiais, kuriuos ji vadina jai skirtais Dievo valia, iš pradžių gyveno nuomojamame bute. Savo pareigas ji laiko motinystės, besąlyginės meilės ir dvasingumo mokykla. Savo gyvenimo ji nevadina auka ir nesijaučia besiaukojanti: visa, kas iš meilės, nėra auka, o veikiau pašaukimas.

Šie teiginiai, iš pirmo žvilgsnio galintys atrodyti deklaratyvūs, staiga tapo aiškūs, kai į kambarį įėjo penkiametis Juozukas, mielas ir gabus buvęs devintas asocialios šeimos vaikas, ir įsitaisė mamai ant kelių.

Per 12 metų Danutės idealizmas neužgeso, ji nepavargo taisyti svetimų klaidų ir net nesmerkia vaikus nuskriaudusių tėvų. "Tai žmonės, patekę į duobę, jiems reikalinga socialinė ir psichologinė pagalba. Užsienyje su tokiomis šeimomis dirbama, o pas mus jie niekam nerūpi. Galbūt kada nors jiems galės padėti jų pačių vaikai", - viliasi Danutė.

"Bandau suprasti kiekvieną sužvarbusią sielą", - sako SOS mama Vanda. Ji prisipažino, kad SOS kaime prabėgę 10 metų jai buvo gyvenimo mokykla - ir skaudi, ir džiaugsminga, bet labai reikalinga. Plačiai šypsodamasi ji kalba ne apie tai, kiek daug tiems vaikams davė, bet kiek daug iš jų išmoko. Išmoko nesmerkti klystančiųjų, neprimesti savo nuostatų, įžvelgti pozityvius dalykus. Drauge išmoko išsaugoti ramybę, "nesusideginti", nesiliauti nuolat tobulėjus.

Vanda nesigaili prieš 10 metų palikto vaikų darželio vedėjos darbo. Ji neprarado tikėjimo meilės galia ir kartais stebisi, kaip visa išlaikė. Gyvenimas čia esąs toks dinamiškas ir spalvingas, kad ir senti nėra kada.

"Jie šilti, moka mylėti, sąžiningai gyventi", - taip apie savo vaikus kalba mama Liudmila. Ji yra profesionali psichologė, turinti ilgametę pedagoginio darbo patirtį, bet buvusio darbo nė iš tolo nelygina su SOS mamos gyvenimu. Tai iš tikrųjų ne darbas, o pats tikriausias gyvenimas su nemigos naktimis prie kūdikio lovelės, su pastangomis įveikti vaikus kamuojančią tuberkuliozę, tamsos ir vienatvės baimę, su savo abejonėmis ir klaidomis. Džiaugsmai ir pergalės ateina gerokai vėliau, nors jų gali ir nebūti. Didžiausias 10 metų tokio gyvenimo įvertinimas - atviras vyresnėlio prisipažinimas, kad esąs laimingas čia užaugęs.

Dabar Liudmila neabejoja, kad tada, prieš dešimt metų, tinkamai pasirinko ir jaučiasi pati dėkinga savo vaikams. Šių meilės įžadus davusių SOS mamų patirtį, išgyvenimus galima būtų surašyti į storą knygą, kuri daugeliui padėtų suprasti svarbiausius gyvenimo dalykus.

Dvi vaikystės

Jaunimo namuose - eilinės dienos vakaras. Aplinka nė kiek nepanaši į mums įprasto bendrabučio - čia jauku ir tvarkinga. Su Jaunimo namų gyventojais malonu bendrauti. Jie nuoširdūs ir gana atviri, niekuo nesiskiria nuo bendraamžių ir nė kiek nepanašūs į likimo nuskriaustuosius. Tačiau visi jie turi dvi vaikystes.

"Iki aštuonerių metų, kai patekau į globos namus, neįsivaizdavau, kad valgyti galima gauti net tris kartus per dieną. Maniau, kad visi vaikai gyvena panašiai: miega kur pakliuvo, dažnai ir šieno kupetoje, o tėvai niekada neišsiblaivo..." - prisipažino jau savarankiškai gyvenanti ir šiuo metu studijuojanti SOS kaimo auklėtinė. "Mane tikrai atnešė gandras", -pasiguodė kita mergina. Tėvą, taip ir nepripažinusi dukters, jai teko matyti tik nuotraukoje, o motiną po daugelio metų gatvėje, tarp valkatų, pažinusi iš balso... Tokią ir dar skaudesnę praeitį prieš dešimtį metų į SOS kaimą atsinešė daugelis vaikų, išskyrus, žinoma, tuos, kurie į šį kaimą pateko dar būdami kūdikiai.

Pradžia buvo panaši į stebuklą. Tikresnė už tikrą mama - ji visada šalia, rūpinasi, išklauso ir paguodžia. Argi taip gali būti? Kurį laiką vaikai naktimis eidavo tikrinti, ar mama niekur nedingusi. Namas - jaukus, erdvus ir šiltas. Krizė prasidėdavo vėliau, kai vaikai pasijusdavo iš tiesų saugūs ir atsipalaiduodavo. Praeitis išsiverždavo kaip neužgijusi, neišsivaliusi žaizda. Mamoms ateidavo išbandymų metas...

Tačiau SOS mamų kantrybė ir meilė darė stebuklus. Jaunuoliai mielai pasakoja apie tuos metus ir (tas ypač svarbu) juos apmąsto, vertina. Jie jau paliko savo SOS šeimas, bet daugeliui jų ryšys su SOS mama tebėra stiprus. Ko gero, būtent tikėjimas, kad jie yra mylimi, kažkam rūpi, ir padeda patikėti savo jėgomis, skatina lavintis, siekti aukštesnių tikslų, gražiau gyventi.

Vis dėlto nė vienas iš kalbintų jaunuolių nepasakė norįs, kad jų vaikai augtų tokiame ar panašiame SOS kaime. Tikros darnios šeimos ilgesys išlieka. Tegul šis ilgesys padeda jiems ateityje tokias šeimas sukurti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo nariai nenori įteisinti savo atostogų (41)

Dar 2005 metais gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamentarams reikia įstatymu...

Po rekonstrukcijos atidarytą „Maximą“ sekmadienio vakarą užliejo vanduo gedimas parduotuvėje likviduotas (176)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1393)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (5)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Norite užauginti sveikus vaikus? Sekite suomių pavyzdžiu (3)

Aktyvūs vaikai yra ne tik laimingesni, bet pasižymi geriau išlavintais gebėjimais, sveikatos...

Persigalvojo: su slaptažodžiais nebereikia tiek vargti (7)

Tikriausiai jūsų slaptažodis – paini raidžių, skaičių ir punktuacijos kombinacija. Pasirodo,...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (11)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (77)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (42)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...