Be profesinių sugebėjimų, architektui bedirbant tenka demonstruoti vos ne mistinius gabumus, įgyvendinant užsakovo blankius norus ir neapipavidalintas idėjas materialiame pasaulyje.
Užsakovas, pageidaujantis savo namą matyti ne tik jaukų bei patogų, bet šiuolaikinį ir išlaikytą vieningo stiliaus, kreipėsi į architektus, turinčius savą požiūrį į šiuolaikinio interjero projektavimą. Jiems tai tapo įdomiu tyrimu, galimybe į problemą pažvelgti dar vienu požiūriu ir rasti eilinį atsakymą bendromis pastangomis sukurtoje koncepcijos vagoje.
“Mes ieškojome, piešėme daug eskizų, ir atradome įdomią erdvės konstrukciją: visos apimtys susietos viena su kita kažkokiomis pertvaromis, vitražais, baldų dėmėmis… Sudaromas sudėtingo chaotiško statinio įspūdis (vienas įėjimas iš ten, kitas iš čia), bet visumoje viskas atrodo gana harmoningai. Čia galima ne tik laikinai būti, bet pilnaverčiai ilsėtis ir komfortabiliai gyventi.
Štai tokius avangardinius rėmus architektai pasiūlė senovinei ugniai.
Iš fotografijų atrodo, kad name daug kampų, bet kai esi viduje, tai beveik nesijaučia. Ir svarbiausia, kad toks namo organizavimas patinka štai šiam konkrečiam žmogui, ir jam čia patogu. Užsakovo daugeliu atveju pasitikėjo mūsų profesionalumu ir mes stengėmės jo nepavesti”.
Šiuolaikinis interjeras, skirtingai nei klasikinis, yra labiau nenusakomas. Jame galima gyventi metų metais, bet nepersisotinti, nepavargti, o iš jo gauti naujų gyvybinių jėgų impulsų ir likti netikėtų vizualių efektų, architekto sukurtų nestandartinių erdvinių rakursų žiūrovu - personalinio šou, kuris vis tęsiasi ir tęsiasi. Šia idėja rėmėsi autoriai, sugebėję rasti reikalingą tonalumą, vienur labai ryškų ir jaudinantį, kitur mažiau įkyrų ir delikatų.
Apšvietimas palaiko kompozicinę namo struktūrą ir suteikia jai ypatingo išraiškingumo.
“Kasdien mes sprendėme grynai kompozicines užduotis. Mano požiūriu, tai ir sudaro profesijos pagrindą - reikalingą posūkį rasti ten, pasvirimo kampą ten… Jeigu to nepadarysime, viskas grius, byrės. Didžia dalimi architektas turi reikalą būtent su tuo. Iš pradžių randi didelės kompozicijos centrą, po to - mažos kompozicijos centrą, visiškai mažos, ir taip iki paskutinės vazelės”.
Pradiniame namo projekte palėpėje buvo išdėstytas didelis arkinis langas. O palėpėje šeimininkai pageidavo įrengti erdvų miegamąjį. Ieškojimų procese buvo pasiūlyta apjungti šias dvi patalpas, išardžius juos skiriančią pertvarą. Rezultatu tapo efektingas, iškilmingas, aukštomis, suvestinėmis lubomis miegamasis, apšviečiamas saulės spindulių, besiskverbiančių pro žaviai atrodantį langą.
Dar vienas įsimintinas momentas - laipteliai, jungiantys antžeminius aukštus. Jų charakteringa, dinamiška, poliruotų, juodų laiptelių kaskada juosia nukreiptą į viršų stiklinę apimtį, kur nuo lubų nusileidžia paslankūs šviestuvai ir specialūs indai augalams - tarsi gėlių “akvariumas”.
Sodrus juodų paviršių tušas minkštai namo akvarelei suteikia aiškaus ritmo ir dinamikos.
Pasak autorių, tai buvo vienas sunkiausių momentų, kurį reikėjo kruopščiausiai konstruktyviai apgalvoti: gėles reikia palaistyti, o stiklus plauti. Iškilo klausimas: kaip jas atidarinėti, juk stiklinės durelės iš visų pusių “apima” laiptelių atramas?
Šiai gėlių vitrinai teko skirti gana daug laiko, sugalvojant įvairius techninius priėjimus, parenkant ypatingas kilpas, apskaičiuojat jų išdėstymo vietas… Ir pagaliau architektai pasiekė norimo: iš vienos pusės - išraiškingas erdvinis elementas, o iš kitos - neabejotinas jo panaudojimo patogumas.
Kadangi mes susidomėjome smalsiausių namo vietų apžiūrinėjimu, reikėtų nusileisti į cokolinį aukštą, kur išsidėstė namų kino teatras ir šeimininko kabinetas. Bet mūsų tikslas - ne ekspresyviai išlenktas baro stovas, šiuolaikinė technika ar pernelyg patogi sofa, ne. Mes atkreipsime dėmesį į… sienas, kurių visas paviršius padengtas plėvelinio sidabro kvadratėliais.
Šis rakursas liudija apie užduotis, iškeltas architektams darbo procese su erdve.
Vienok rezultate - ne lygus sidabrinis žvilgesys, o “gyvas” paviršius, tarsi vibruojantis, nevienalytis. Šis efektas išgautas specialaus cheminio apdirbimo dėka, po kurio sidabras pasidengė keistokų gyslelių tinklu, “suseno” ir įgavo išlaikytą didingą vaizdą. Visas cokolinis aukštas apipavidalintas šiuo “brangiu” būdu, bet pilną sukečiančios faktūros įspūdį galima pajusti tik iš arti.
Tačiau namo apipavidalinime ganėtinai vietos atsirado gamtinėms medžiagoms: iš medžių pirmenybė suteikta klevui, iš akmenų - juodajam granitui. Ne tik spalvų, bet ir techninių charakteristikų suderinamumo požiūriu - sėkmingiausias derinys. Natūralios medžiagos puikiai papildė šaltus metalo ir įvairaus tipo peršviečiamų stiklų atspindžius, suteikusius šiuolaikiniam interjerui aštrų šiuolaikinį skambesį.
Trikampė simfonija.
Nežiūrint į suvokimo vientisumą, iš vidaus namas visiškai nepanašus į tuščią sporto salę - jame įrengta daugybė malonių kamerinių kampelių, prijungtų prie bendros atmosferos, kur, neliekant vienišu, galima pabūti vienam.
Namas pripildytas ir pagyvintas įvairiomis detalėmis, kurių tarpe nėra “grynai dekoratyvinių elementų”. Kiekvienas jų atlieka jam skirtą funkciją, o dažnai ir ne vieną. Pavyzdžiui, tas ekskliuzyvinis elementas, panašus į gracingą sparną arba lengvą valtelę, “dirba” funkcionalių zonų atskyrėju, kreipiančiuoju žvilgsnius ir judesius, ir netgi taip utilitariai - baro stovo stalviršio atrama.
O šį elementą vienijanti ir “besirimuojanti” su juo grupė šviestuvų dar labiau pabrėžia ir sustiprina jo rolę. Tai autorių pozicija: nekurti “niekučių”. Darbo procese atsiranda elementai, šiai erdvei būtini kompoziciškai, po to apmąstoma ir sugalvojama jų funkcinė paskirtis.
Metalo ir stiklo “ledinį luitą” jau greitai papuoš gyvų augalų kaskados.
“Dekoras - tai kuomet yra tuščia siena, ant jos kabini paveikslą, ir tai blogas darbas su plokštuma. Jeigu architektas iki galo visko su ja neatliko, tai atėjęs dekoratorius užpildo nepasiteisinusią tuštumą. Kad tai neįvyktų, mes patys stengiamės išsiaiškinti detales, kurias užsakovas galvoja laikyti matomoje vietoje, parinkdamas jiems tinkamą vietą ir pagal dydį, ir pagal prasmę, kad aplinka jų “neišstumtų”, kaip kitos rūšies”.
Projekto autoriai paskirstė laukus ir padalijimus, o kas ant jų augs - tuo turi teisę pasirūpinti savininkas. Jie pažymėjo esminius taškus, organizuojančius vidinę patalpų erdvę, tuo pačiu suteikdami jai judėjimo, pakeitimų ir laikino vystymosi galimybę.
Akivaizdų tiesių ir suapvalintų linijų kontrastą architektai suminkštino šalta ir griežta spalvine gama.
Tačiau pagrindinių kompozicinių mazgų panaikinimas gali destruktūrizuoti, suskersinti, ko gyvenamojoje patalpoje geriau vengti. Tiesa, šiuos išsikreivinimus gali pastebėti tik architektai, bet likusieji, jei to netgi nepamatys ir nesupras, tai greičiausiai pajaus.
Retkarčiais kiekvienas iš mūsų susiduria su situacija, kai, būdami kokioje nors patalpoje, patys to nesuprasdami, mes stengiamės kuo greičiau ją apleisti.
Tokiose kamerinėse vietelės,e neliekant vienišu galima pabūti vienam.
Dirbdami su šiuo projektu, architektai tinkamai panaudojo visą priemonių arsenalą: nišos apšvietimą, sienas su nutrūkimais arba nesiekiančias lubų, veidrodžius, stiklą ir poliruotą granitą, taipogi gebantį atspindėti ir dvigubinti atspindį - visa tai sudaro tvirtą nuojautą, kad šiame interjere numatyta daugiau, nei matyti. Šie būdai, tarsi daugtaškiai, padeda ištrinti aiškią matomo ir galimo ribą, griežtuose rėmuose sukurdami namo materialumą - daugiareikšmį ir efemerišką.
Vientisos sienos nuo lubų iki grindų aklinai izoliuoja kuklaus dydžio kambarį, lankytojui sukeldamos slogumo įspūdį. Šiame name nedidelės patalpos vizualiai prijungtos prie didesnės apimties. Dėmesys perorientuotas, ir čia esantys žmonės suvokia atskirus kambarius ne kaip uždarą erdvę, o kaip nedidelę dalį kažko didelio.
Sutikite, kad, būnant bet kurioje šio namo vietoje, lengviau įsivaizduoti save ne “tarp ankštų sienų”, o kur nors smėlėtose kopose prie jūros, kai pirmieji švelnūs kylančios saulės spinduliai tik ką sušvito iš už greta esančios kalvos ir apšvietė ryškias šiuolaikinės tvirtovės ribas.
