“Stilingas” būstas ne paprasčiausiai netenka individualumo, bet tampa antihumanišku, jame neįmanoma gyventi - nei numesti širdyse sulamdytą rankraštį, nei pastatyti brangaus žmogaus padovanotą “nestilingą” suvenyrą. O neatsargiai įsigijus kokį nors daikčiuką atminimui apie kelionę į egzotiškas šalis, tenka laužyti galvą, ieškant jam vietos.
Beje, kurdamas “gerojo” namo interjerą, autorius neprieštarauja pagrindiniam šiuolaikinio dizaino principui: “nieko nereikalingo”. Paprasčiausiai šio “nereikalingo” rėmeliai išplėsti ribotai pagal šeimininkų supratimą.
Dviejų lygių erdvi mansarda virš tarybinės klasikos epochos respektabilaus namo iš pradžių neįteigė vidinio apstatymo lakoniškumo idėjos. Autoriaus ir užsakovo kūrybinio bendradarbiavimo rezultate gavosi “nevaržomai organizuotos erdvės ekologinės dvasios su lengvu rytų egzotikos požymiu būstas”.
Įkvėpimo šaltiniu ir stiliaus nustatytoju pasitarnavo… parodoje pamatyta garbinga skrynia. Taurių, natūralių medžiagų derinys - krokodilo oda ir rotacinis pynimas, - įtaigios formos ir patogus vidinis mechanizmas uždavė toną viso buto apipavidalinimui. Tiesa, jis diktavo ne tiek įnoringą išplanavimą, koks buvo paveldėtas, bet pagalvojus, jį buvo nutarta palikti, kaip istorinę realybę.
Prieškambaris nuo svetainės atskirtas praskiriamomis siaurų rėmų durimis. Jų proporcijos primena širmas ir iškart įveda japonišką motyvą, kuris matyti daugelyje detalių ir bendroje interjero dvasioje. Be tradicinio lakonizmo, čia pastebima japoniška pagarba “pagyvenusiems” daiktams: apie tai liudija pažįstami seni veidrodžio rėmai ir surinktas iš šaligatvių akmens su šukėmis laiptelis prie įėjimo į svetainę.
Ir dar viena subtilybė tiesiog iš Kenko- Chosi traktato: “Siekis tuojau pat visus rinkti daiktus draugėn yra neišmanėlių siekis. Geriau, jei jie išskirti…”.
Didysis holas - tai laisvai į plotį ir į viršų išsidėsčiusi erdvė, persiliejanti į svetainės, virtuvės, židinio kambario ir antrojo aukšto galerijos apimtis. Šviesiu akmeniu išklotas židinys, vietoj portjerų nutįsę lininiai audeklai, meniniai molio ir grūdinto metalo gaminiai - ekologinio stiliaus požymiai. Jaudinantis priminimas apie pamirštą moteriškumą būsto apstatyme - langų papuošimas ispaniškais nėriniais.
Antrajame aukšte išsidėstė miegamasis, vonios kambarys ir kabinetas. Vonios kambario apipavidalinime nuo likusių interjerų demokratizmo neliko nė pėdsako. Tai- tikri “romėniški termai”, o dėl džakuzzi gerokos vandens talpos padaryta speciali krikštinė.
Tačiau ypatinga meile išsiskiria nedidelis kambarys, sąlyginai pavadintas “kabinetu”. Iš tikrųjų tai namų šventovė, kur ir saugoma ta įžymi senoji skrynia. Čia viskas stebėtinai proporcinga ir užpildyta kūrybine ramybe. Ant lango - lengvai drapiruotas tinklas. Ant baltos sienos - batikas iš Balio salos, tarp apsnigtų stogų šildantis maloniais prisiminimais apie tolimas šalis.
Panašu, kad, įžengę į naująjį tūkstantmetį, mes pamažu keičiame odą. Daromės išmintingi, pradėdami vertinti meną savyje labiau, nei save interjero mene.
