Pupos pasaka arba Apie motyvaciją augti

 (6)
Pasaka, vaikystė
© Corbis/Scanpix

Patyriau, kad sunkiausia būna atsakyti į mažųjų „kodėlčių“ klausimus. Seku savo vaikaitei pasaką apie Pupą: gyveno senelis ir senelė ir turėjo pupų rėtį... „O kas tas rėtis?“ – smalsauja mažoji. Negirdėtas žodis, juolab įvardytas daiktas neregėtas... Kai jau šiek tiek pasistūmėjame į priekį, vėl klausia: „O kas atsitiko kitoms pupoms?“ Tikrai, kas nutiko kitoms?

Pasaka nutyli, matyt, tai nėra labai svarbu. Arba jų likimas toks įprastas, kad nevertas nei pasaką sekančiojo, nei jos klausančiojo dėmesio... „O kodėl tik ta viena išdygo?“ – neatstoja mano smalsutė. Tas „kodėl“ privertė ir mane, interpretacijos meno mokytoją, susimąstyti... Gal tik atsitiktinumas, kad ta pupa po lova pariedėjo? Gal toks likimas – nuriedėti toliau už kitas? Gal atsitiktinumas ir tai, kad į purią žemę (asla juk kietai suplūkta!) pateko?

Bet pasakose atsitiktinumų nebūna – viskas turi savo tikslą, todėl motyvuota... Nepaprasta tai pupa – jai lemta dangų pasiekti... Kai nebežinome, kaip reiškinį paaiškinti, suverčiame likimui ir priežastis, ir pasekmes... Bet likimą, sako liaudis, patys nusikalame, o dar tiksliau – užsiauginame...

Kaip ir tą pupą. Kad jau taip atkakliai pupa augo, tai seniui nieko kito nebeliko, kaip tik patraukti į šoną lovą, o vėliau ir lubas, ir stogą praplėšti! Pupa moko veržlumo – pasaka vaiką nuo mažens ugdo stiebtis, nugalėti kliūtis, galiausiai – ji trykšta optimizmu, kuris realybėje reiškiasi visų, ką nors pasiekusiųjų santykiu su pasauliu ir savimi...

Turėti tikslą

Sekasi tam, kuris turi ką sekti, arba turi savo pasaką – maždaug tokiais žodžiais seną senolių tiesą yra „atradęs“ Vytautas V. Landsbergis, sekdamas žodžio „sekti“ semantiką... Sektis, būti sėkmingu reiškia ne ką kita, kaip turėti seką – tikslą...

Lygindama dvi paralelias paauglių klases, ilgai mąsčiau ir niekaip negalėjau atrasti atsakymo, kodėl vienoje net vidutinių gabumų mokiniai turi „ambicijų“, projektuojamų į ateitį, todėl aiškinasi, klausia, mokosi papildomai, pagaliau, „kovoja“ dėl pažymio (nepateisinu tokio siekio, bet suvokiu, jog kol bus reikalingas tik pažymių vidurkis, o ne pačios žinios, tol ir tokios tendencijos bus!). O štai kitoje vyrauja apatiškos nuotaikos, net ir gabieji tenkinasi tuo, ką lengvai pasiekia, jokių pastangų, jokio veržlumo... Kiek gauna, tiek užtenka...

Kodėl? Kai apie tai pabandžiau aiškintis klasės tėvų susirinkime, ne visi tėveliai mane suprato: vaikas mokosi gana gerai, ko aš dar noriu? Noriu, kad mokinys norėtų – daugiau, ambicingiau, veržliau... Kad turėtų savo pasaką – seką – tikslą... Kad žinotų, ko nori... Gyvenimiškoji patirtis rodo – toli gražu ne gabumai lemia žmogaus sėkmę... Gabumai gali nesudygti... kaip tų likusių pupų... o ir sudygę gali pirmos kliūties neįveikti...

Kiek daug labai gerai besimokančiųjų gyvenime nieko ypatingesnio taip ir nepasiekia... Ir stebimės, kai matome „vidutiniokus“ sėkmingai kopiančius karjeros laiptais, tampančius mokslininkais, išradėjais, vadybininkais, verslininkais, o ypač dažnai – menininkais... Raskite kūrybinės prigimties žmogų, kuris mokykloje mokėsi labai gerai! Kodėl? Todėl, kad meninė prigimtis – laisva prigimtis, ji veržiasi ten, kur jai „sekasi“...

Ir vargas tam, kuris nori aprėpti visas sritis! Juolab kai tėvelių yra verčiamas ir labai gerai mokytis, ir groti, ir sportuoti, ir keliomis kalbomis kalbėti... Kažin, kaip ten būtų buvę su ta pupa, jei ji būtų šakojusis visomis kryptimis? Kas lemia vaiko motyvaciją mokytis? (lavintis?)

Iš ilgalaikių stebėjimų galėčiau daryti išvadą, kad didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga: pirmiausia šeima, tėvų nuostatos, klasės kolektyvas, socialinė aplinka, kurioje gyvena, draugai, bendraminčiai... Anot rašytojo Kazio Sajos, ištrūkti iš žemesnio socialinio sluoksnio ir pakilti į aukštesnį žmogus gali tik sąmoningai to siekdamas, t. y. mokydamasis, lavindamasis... Bet to reikia labai, labai norėti!

Nulipdyk pats

Išduosiu to paties rašytojo mėgstamo klausimo mokiniams atsakymą. Viename apsakyme–pasakoje rašytojas teigia, kad Dievas ir vyrą, ir moterį nulipdęs iš molio. Nuo šių kūrinių dar likę kiek medžiagos. Ko dar norėtumėte? – paklausęs Dievas. Nulipdyk mums laimę, – paprašę pirmieji žmonės. Ką jiems Dievas atsakė? Ogi liepė nusilipdyti patiems...

Rašytojas yra pasakojęs, kad visada atsiranda vaikų, kurie labai greitai šią mįslę įspėja... Tada jau galima klausti, ar žinome, kokią laimę norėtume nusilipdyti ir iš kokios medžiagos? O gal lengviau palaukti, kol kas nors kitas nulipdys? Pavyzdžiui: likimas, Dievas, valstybė, tėvynainiai, tėvai, artimieji?..

Tada ir pykti negali, kad nesiseka – juk sekimą atidavei į kitų rankas, kitiems... Tuomet belieka sėdėti rėtyje ir laukti... kaip toms pupoms... gal suvalgys, o gal pasodins? Ar mokome vaikus gyvenimo meno – meno kurti laimę patiems (ir kitus tuo pačiu padaryti laimingus) – jau būtų kitas klausimas...

„Šeimininkė“
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Ką iškrečia suaugusieji taikydami susipykusius ikimokyklinukus?

2014 rugsėjo mėn. 19 d. 08:32
Vyras ir moteris sėdėjo ant ryškiai žalia spalva dažyto suolelio ir jautėsi paskendę. Ne upėje, tekančioje šalimais, o prisiminimuose apie savo vaiką, kuris, panašu, vis dar mažas, bet jau kiek paaugo ir eina į mokyklą.

Kodėl šunys liūdi? (15)

2014 rugsėjo mėn. 20 d. 00:01
Nerūpestingos dienos gulint ant sofos, lakstant po pievas ir vaikantis drugelius, pilnas dubenėlis maisto ir nereikia nieko dirbti... Iš pirmo žvilgsnio šunų gyvenimas primena svajonę. Deja, viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Keturkojus taip pat užklumpa įvairūs rūpesčiai, dėl kurių jie netgi gali susirgti depresija. Liūdesio priežasčių gali būti įvairių.

Man 40 metų, esu viena, neturiu vaikų – ir ką? (573)

2014 rugsėjo mėn. 18 d. 22:49
Ar galite įsivaizduoti moterį, kuriai 40 metų, ji nėra tekėjusi ir neturi vaikų? Žinoma, ji sulaukia gausybės komentarų iš gero linkinčių draugų ir turi tvirtą atsakymą į visiems ramybės neduodantį klausimą „Ar tu tikrai nenori turėti vaikų?“

Planuojant vaiką mitybos principus keisti turėtų ir vyrai (7)

2014 rugsėjo mėn. 16 d. 00:01
Su žmona nutarėme, kad atėjo laikas susilaukti vaiko. Tačiau net neįsivaizdavau, kad pasmerksiu save tokioms kančioms. Moteriškė ėmė valgyti keisčiausius dalykus, blogiausia, kad juos turiu valgyti ir aš. Jos teigimu, abu turime sveikai maitintis, nes tai turės įtakos vaiko sveikatai. Sutinku, kad moteriai tai svarbu, nes ji išnešioja kūdikį. Tačiau kuo čia dėtas vyras? Šiuo metu namuose vysta derybos dėl apsilankymo pas dietologą, kuris man turėtų paaiškinti, kaip nesveikai aš valgau. Taip pat grasina, kad ilgainiui tokia mityba pakenks mano potencijai. Norėčiau patarimo, ar tikrai taip kardinaliai turiu keisti savo valgymo įpročius?Evaldas, 32 m.

Vėlyvos motinystės pliusai ir minusai bei visuomenės požiūris (117)

2014 rugsėjo mėn. 15 d. 23:06
Keturiasdešimtmetė motina – tai nėra labai dažnai pasitaikantis reiškinys. Kokie vėlyvos motinystės pliusai ir minusai bei visuomenės požiūris? Psichoterapeutas Olegas Lapinas pateikia įžvalgas apie vėlyvąją motinystę.