Pupos pasaka arba Apie motyvaciją augti

 (6)
Patyriau, kad sunkiausia būna atsakyti į mažųjų „kodėlčių“ klausimus. Seku savo vaikaitei pasaką apie Pupą: gyveno senelis ir senelė ir turėjo pupų rėtį... „O kas tas rėtis?“ – smalsauja mažoji. Negirdėtas žodis, juolab įvardytas daiktas neregėtas... Kai jau šiek tiek pasistūmėjame į priekį, vėl klausia: „O kas atsitiko kitoms pupoms?“ Tikrai, kas nutiko kitoms?
Pasaka, vaikystė
Foto: Corbis/Scanpix

Pasaka nutyli, matyt, tai nėra labai svarbu. Arba jų likimas toks įprastas, kad nevertas nei pasaką sekančiojo, nei jos klausančiojo dėmesio... „O kodėl tik ta viena išdygo?“ – neatstoja mano smalsutė. Tas „kodėl“ privertė ir mane, interpretacijos meno mokytoją, susimąstyti... Gal tik atsitiktinumas, kad ta pupa po lova pariedėjo? Gal toks likimas – nuriedėti toliau už kitas? Gal atsitiktinumas ir tai, kad į purią žemę (asla juk kietai suplūkta!) pateko?

Bet pasakose atsitiktinumų nebūna – viskas turi savo tikslą, todėl motyvuota... Nepaprasta tai pupa – jai lemta dangų pasiekti... Kai nebežinome, kaip reiškinį paaiškinti, suverčiame likimui ir priežastis, ir pasekmes... Bet likimą, sako liaudis, patys nusikalame, o dar tiksliau – užsiauginame...

Kaip ir tą pupą. Kad jau taip atkakliai pupa augo, tai seniui nieko kito nebeliko, kaip tik patraukti į šoną lovą, o vėliau ir lubas, ir stogą praplėšti! Pupa moko veržlumo – pasaka vaiką nuo mažens ugdo stiebtis, nugalėti kliūtis, galiausiai – ji trykšta optimizmu, kuris realybėje reiškiasi visų, ką nors pasiekusiųjų santykiu su pasauliu ir savimi...

Turėti tikslą

Sekasi tam, kuris turi ką sekti, arba turi savo pasaką – maždaug tokiais žodžiais seną senolių tiesą yra „atradęs“ Vytautas V. Landsbergis, sekdamas žodžio „sekti“ semantiką... Sektis, būti sėkmingu reiškia ne ką kita, kaip turėti seką – tikslą...

Lygindama dvi paralelias paauglių klases, ilgai mąsčiau ir niekaip negalėjau atrasti atsakymo, kodėl vienoje net vidutinių gabumų mokiniai turi „ambicijų“, projektuojamų į ateitį, todėl aiškinasi, klausia, mokosi papildomai, pagaliau, „kovoja“ dėl pažymio (nepateisinu tokio siekio, bet suvokiu, jog kol bus reikalingas tik pažymių vidurkis, o ne pačios žinios, tol ir tokios tendencijos bus!). O štai kitoje vyrauja apatiškos nuotaikos, net ir gabieji tenkinasi tuo, ką lengvai pasiekia, jokių pastangų, jokio veržlumo... Kiek gauna, tiek užtenka...

Kodėl? Kai apie tai pabandžiau aiškintis klasės tėvų susirinkime, ne visi tėveliai mane suprato: vaikas mokosi gana gerai, ko aš dar noriu? Noriu, kad mokinys norėtų – daugiau, ambicingiau, veržliau... Kad turėtų savo pasaką – seką – tikslą... Kad žinotų, ko nori... Gyvenimiškoji patirtis rodo – toli gražu ne gabumai lemia žmogaus sėkmę... Gabumai gali nesudygti... kaip tų likusių pupų... o ir sudygę gali pirmos kliūties neįveikti...

Kiek daug labai gerai besimokančiųjų gyvenime nieko ypatingesnio taip ir nepasiekia... Ir stebimės, kai matome „vidutiniokus“ sėkmingai kopiančius karjeros laiptais, tampančius mokslininkais, išradėjais, vadybininkais, verslininkais, o ypač dažnai – menininkais... Raskite kūrybinės prigimties žmogų, kuris mokykloje mokėsi labai gerai! Kodėl? Todėl, kad meninė prigimtis – laisva prigimtis, ji veržiasi ten, kur jai „sekasi“...

Ir vargas tam, kuris nori aprėpti visas sritis! Juolab kai tėvelių yra verčiamas ir labai gerai mokytis, ir groti, ir sportuoti, ir keliomis kalbomis kalbėti... Kažin, kaip ten būtų buvę su ta pupa, jei ji būtų šakojusis visomis kryptimis? Kas lemia vaiko motyvaciją mokytis? (lavintis?)

Iš ilgalaikių stebėjimų galėčiau daryti išvadą, kad didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga: pirmiausia šeima, tėvų nuostatos, klasės kolektyvas, socialinė aplinka, kurioje gyvena, draugai, bendraminčiai... Anot rašytojo Kazio Sajos, ištrūkti iš žemesnio socialinio sluoksnio ir pakilti į aukštesnį žmogus gali tik sąmoningai to siekdamas, t. y. mokydamasis, lavindamasis... Bet to reikia labai, labai norėti!

Nulipdyk pats

Išduosiu to paties rašytojo mėgstamo klausimo mokiniams atsakymą. Viename apsakyme–pasakoje rašytojas teigia, kad Dievas ir vyrą, ir moterį nulipdęs iš molio. Nuo šių kūrinių dar likę kiek medžiagos. Ko dar norėtumėte? – paklausęs Dievas. Nulipdyk mums laimę, – paprašę pirmieji žmonės. Ką jiems Dievas atsakė? Ogi liepė nusilipdyti patiems...

Rašytojas yra pasakojęs, kad visada atsiranda vaikų, kurie labai greitai šią mįslę įspėja... Tada jau galima klausti, ar žinome, kokią laimę norėtume nusilipdyti ir iš kokios medžiagos? O gal lengviau palaukti, kol kas nors kitas nulipdys? Pavyzdžiui: likimas, Dievas, valstybė, tėvynainiai, tėvai, artimieji?..

Tada ir pykti negali, kad nesiseka – juk sekimą atidavei į kitų rankas, kitiems... Tuomet belieka sėdėti rėtyje ir laukti... kaip toms pupoms... gal suvalgys, o gal pasodins? Ar mokome vaikus gyvenimo meno – meno kurti laimę patiems (ir kitus tuo pačiu padaryti laimingus) – jau būtų kitas klausimas...

„Šeimininkė“
Registruoti (0) Anonimiški (6)
Parašykite savo komentarą
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Namai

Mažų vaikų pykčio protrūkiai. Ką svarbu žinoti tėvams ir pedagogams? (1)

Svarbiausia, ką reikėtų žinoti – pykčio protrūkiai nėra vaiko atrastas būdas specialiai erzinti tėvus ir juos varyti į neviltį. Paprastai jie susiję su vaiko išgyvenamomis stipriomis emocijomis, kurias išreikšti žodžiais jiems dar per sunku, nes jie nėra pakankamai įsisavinę kalbos, ypač žodžių, skirtų jausmams (prisiminkime, kad ir suaugusiems kitąsyk nelengva pasakyti, kaip jaučiamės: dažniausias atsakymas būna „normaliai“, „gerai“ arba „blogai“, tačiau jausmų paletė apima kur kas daugiau stiprių jausmų ir jų atspalvių). Mažylis mokosi būti savarankiškas, todėl nori pats viską išbandyti, nuspręsti, padaryti, o kai tai neišeina – pyksta. Ypač jei bando tai, ko neleidžia tėvai.

Požymiai, perspėjantys, kad augintinį užkrėtė erkė (2)

Jau pabudo erkės ir aktyvios jos bus iki spalio mėnesio. Šios kraujasiurbės platina daugybę virusinių ir bakterinių ligų. Naminius gyvūnus jos gali apkrėsti net 15 rūšių ligomis – neretai sunkiomis ir net mirtinomis formomis. Itin pavojingos erkės pavasarį, nes peržiemojusios ir išlindusios iš dirvožemio, aktyviai ieško maisto – žmonių ar gyvūnų kraujo. Pavasarį jaunos erkės (vadinamosios nimfos) būna labai mažos, todėl jas sunku pastebėti.

Patyčios prasideda jau pradinėse klasėse: kaip padėti vaikui? (27)

Patyčios – viena opiausių problemų, atsirandančių dar mokykloje. Su šia problema susiduria ne tik vyresniųjų klasių moksleiviai, bet ir pradinukai. Dažnai vyresnieji užsipuola pradinių klasių mokinius, užgaulioja juos, atiminėja daiktus ar šaiposi, nes mažieji dar nemoka apsiginti ar paaiškinti suaugusiesiems, kad juos skriaudžia. Tėvams kartais taip pat sunku suprasti, kad jų vaikų elgesys pasikeitė būtent dėl patyčių, užgauliojimų ar net reketo mokykloje.

Japonų mėgstamas užsiėmimas populiarumo sulaukė ir Lietuvoje: kovoja prieš patyčias (13)

Dar 1990-aisiais pasaulyje sparčiai išgarsėjęs Japonijos pop kultūros perlas Cosplay neaplenkė ir Lietuvos. Cosplay - tai kostiuminis pasirodymas (angl. - costume ir play), kurio metu įkūnijamas mėgstamas animacijos, komiksų, fantastinės literatūros ar kompiuterinio žaidimo personažas. Tai ne tik smagus užsiėmimas, bet ir puiki priemonė lygybės skatinimui.

N. Marčėnaitė: per Velykas leiskite laiką kaip norite, bet būtinai – su vaikais (20)

„Per Velykas leiskite laiką kaip norite, bet būtinai – su vaikais, šeima. Tokia ir yra Velykų esmė, o ne tai, kaip prabangiai ar išradingai marginsime margučius ir dekoruosime namus. Vaikams svarbiausia, kad su jais užsiimama, drauge leidžiamas laikas, kad tai daro artimiausi žmonės. Tai – kaip pasakos skaitymas prieš miegą: žinoma geriau, jei turite gražią, įdomią knygelę, bet vaikui, net jei mama skaitytų kalendorių, esu tikra, svarbiausia, jog ji tai daro su meile, sėdėdama šalia ant lovos krašto“, – sako dailininkė, keramikė, knygų vaikams autorė N. Marčėnaitė.