Pupos pasaka arba Apie motyvaciją augti

 (6)
Pasaka, vaikystė
© Corbis/Scanpix

Patyriau, kad sunkiausia būna atsakyti į mažųjų „kodėlčių“ klausimus. Seku savo vaikaitei pasaką apie Pupą: gyveno senelis ir senelė ir turėjo pupų rėtį... „O kas tas rėtis?“ – smalsauja mažoji. Negirdėtas žodis, juolab įvardytas daiktas neregėtas... Kai jau šiek tiek pasistūmėjame į priekį, vėl klausia: „O kas atsitiko kitoms pupoms?“ Tikrai, kas nutiko kitoms?

Pasaka nutyli, matyt, tai nėra labai svarbu. Arba jų likimas toks įprastas, kad nevertas nei pasaką sekančiojo, nei jos klausančiojo dėmesio... „O kodėl tik ta viena išdygo?“ – neatstoja mano smalsutė. Tas „kodėl“ privertė ir mane, interpretacijos meno mokytoją, susimąstyti... Gal tik atsitiktinumas, kad ta pupa po lova pariedėjo? Gal toks likimas – nuriedėti toliau už kitas? Gal atsitiktinumas ir tai, kad į purią žemę (asla juk kietai suplūkta!) pateko?

Bet pasakose atsitiktinumų nebūna – viskas turi savo tikslą, todėl motyvuota... Nepaprasta tai pupa – jai lemta dangų pasiekti... Kai nebežinome, kaip reiškinį paaiškinti, suverčiame likimui ir priežastis, ir pasekmes... Bet likimą, sako liaudis, patys nusikalame, o dar tiksliau – užsiauginame...

Kaip ir tą pupą. Kad jau taip atkakliai pupa augo, tai seniui nieko kito nebeliko, kaip tik patraukti į šoną lovą, o vėliau ir lubas, ir stogą praplėšti! Pupa moko veržlumo – pasaka vaiką nuo mažens ugdo stiebtis, nugalėti kliūtis, galiausiai – ji trykšta optimizmu, kuris realybėje reiškiasi visų, ką nors pasiekusiųjų santykiu su pasauliu ir savimi...

Turėti tikslą

Sekasi tam, kuris turi ką sekti, arba turi savo pasaką – maždaug tokiais žodžiais seną senolių tiesą yra „atradęs“ Vytautas V. Landsbergis, sekdamas žodžio „sekti“ semantiką... Sektis, būti sėkmingu reiškia ne ką kita, kaip turėti seką – tikslą...

Lygindama dvi paralelias paauglių klases, ilgai mąsčiau ir niekaip negalėjau atrasti atsakymo, kodėl vienoje net vidutinių gabumų mokiniai turi „ambicijų“, projektuojamų į ateitį, todėl aiškinasi, klausia, mokosi papildomai, pagaliau, „kovoja“ dėl pažymio (nepateisinu tokio siekio, bet suvokiu, jog kol bus reikalingas tik pažymių vidurkis, o ne pačios žinios, tol ir tokios tendencijos bus!). O štai kitoje vyrauja apatiškos nuotaikos, net ir gabieji tenkinasi tuo, ką lengvai pasiekia, jokių pastangų, jokio veržlumo... Kiek gauna, tiek užtenka...

Kodėl? Kai apie tai pabandžiau aiškintis klasės tėvų susirinkime, ne visi tėveliai mane suprato: vaikas mokosi gana gerai, ko aš dar noriu? Noriu, kad mokinys norėtų – daugiau, ambicingiau, veržliau... Kad turėtų savo pasaką – seką – tikslą... Kad žinotų, ko nori... Gyvenimiškoji patirtis rodo – toli gražu ne gabumai lemia žmogaus sėkmę... Gabumai gali nesudygti... kaip tų likusių pupų... o ir sudygę gali pirmos kliūties neįveikti...

Kiek daug labai gerai besimokančiųjų gyvenime nieko ypatingesnio taip ir nepasiekia... Ir stebimės, kai matome „vidutiniokus“ sėkmingai kopiančius karjeros laiptais, tampančius mokslininkais, išradėjais, vadybininkais, verslininkais, o ypač dažnai – menininkais... Raskite kūrybinės prigimties žmogų, kuris mokykloje mokėsi labai gerai! Kodėl? Todėl, kad meninė prigimtis – laisva prigimtis, ji veržiasi ten, kur jai „sekasi“...

Ir vargas tam, kuris nori aprėpti visas sritis! Juolab kai tėvelių yra verčiamas ir labai gerai mokytis, ir groti, ir sportuoti, ir keliomis kalbomis kalbėti... Kažin, kaip ten būtų buvę su ta pupa, jei ji būtų šakojusis visomis kryptimis? Kas lemia vaiko motyvaciją mokytis? (lavintis?)

Iš ilgalaikių stebėjimų galėčiau daryti išvadą, kad didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga: pirmiausia šeima, tėvų nuostatos, klasės kolektyvas, socialinė aplinka, kurioje gyvena, draugai, bendraminčiai... Anot rašytojo Kazio Sajos, ištrūkti iš žemesnio socialinio sluoksnio ir pakilti į aukštesnį žmogus gali tik sąmoningai to siekdamas, t. y. mokydamasis, lavindamasis... Bet to reikia labai, labai norėti!

Nulipdyk pats

Išduosiu to paties rašytojo mėgstamo klausimo mokiniams atsakymą. Viename apsakyme–pasakoje rašytojas teigia, kad Dievas ir vyrą, ir moterį nulipdęs iš molio. Nuo šių kūrinių dar likę kiek medžiagos. Ko dar norėtumėte? – paklausęs Dievas. Nulipdyk mums laimę, – paprašę pirmieji žmonės. Ką jiems Dievas atsakė? Ogi liepė nusilipdyti patiems...

Rašytojas yra pasakojęs, kad visada atsiranda vaikų, kurie labai greitai šią mįslę įspėja... Tada jau galima klausti, ar žinome, kokią laimę norėtume nusilipdyti ir iš kokios medžiagos? O gal lengviau palaukti, kol kas nors kitas nulipdys? Pavyzdžiui: likimas, Dievas, valstybė, tėvynainiai, tėvai, artimieji?..

Tada ir pykti negali, kad nesiseka – juk sekimą atidavei į kitų rankas, kitiems... Tuomet belieka sėdėti rėtyje ir laukti... kaip toms pupoms... gal suvalgys, o gal pasodins? Ar mokome vaikus gyvenimo meno – meno kurti laimę patiems (ir kitus tuo pačiu padaryti laimingus) – jau būtų kitas klausimas...

„Šeimininkė“
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Nauji pavojai: atsiranda vis keistesnių ir rafinuotesnių patyčių metodų (5)

2014 lapkričio mėn. 21 d. 09:23
Pasak mokymus vedusios psichologės Aurelijos Lingienės, patyčių tema, nors apie ją jau nemažai kalbėta, vis tiek lieka be galo aktuali labiausiai dėl to, kad keičiasi ir pačių patyčių būdai, randasi vis keistesnių ir rafinuotesnių patyčių metodų: „Jei prieš keletą metų kalbėdavome daugiausiai tik apie patyčias mokykloje, dabar jau turime gebėti stebėti ar net kontroliuoti patyčias internete“, - sako psichologė ir priduria, jog būtent dėl to mokytojai turi būti labai atidūs ir dėmesingi.

5 pavojingiausi smūgiai, padėsiantys apsiginti (37)

2014 lapkričio mėn. 20 d. 17:23
Daugelis apie savo saugumą pradeda galvoti tik po to, kai nutinka nelaimė - būna užpultas ar apvogtas. Savigynos specialistų teigimu, viena didžiausių klaidų - tikėtis, jog viskas, kas bloga, atsitiks ne man, todėl tam ruoštis iš anksto neprivalau. Žemiau pateikiame jų patarimus, kaip išvengti pavojingų situacijų ir kaip elgtis, jeigu nėra kitos išeities.

Mama užvirė diskusijas: kodėl „Facebook“ uždraudė jos gimdančios nuotrauką, tačiau leido viešinti K. Kardashian sėdmenis? apklausa (74)

2014 lapkričio mėn. 20 d. 10:57
Socialiniame tinklalapyje „Facebook“ uždraudė gimdančios moters sėdmenų nuotrauką, tačiau garsiajai Kim Kardashian sėdmenų nuotraukai kliūčių nebuvo.

A. Landsbergienė. Ar teisinga drausminti vaikus Kalėdų Senelio personažu? (20)

2014 lapkričio mėn. 18 d. 14:27
Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena - nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava, savo bloge rašo edukologė, 4 vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Vaikų gyvenimo scenarijai: kodėl tėvai šiais laikais turi būti sunerimę (3)

2014 lapkričio mėn. 18 d. 11:19
Dr. Tomas Lagūnavičius, psichologas ir lektorius, įsitikinęs, kad šiuolaikiniams tėvams, norintiems išauginti socialinei aplinkai neabejingus, sėkmę patiriančius vaikus, reikia išgyventi nuolatinį nerimą. Jei tik vaikai pajus laisvę, gali įnikti į „nieko neveikimą“ kaip į narkotikus.