Pupos pasaka arba Apie motyvaciją augti

 (6)
Pasaka, vaikystė
© Corbis/Scanpix

Patyriau, kad sunkiausia būna atsakyti į mažųjų „kodėlčių“ klausimus. Seku savo vaikaitei pasaką apie Pupą: gyveno senelis ir senelė ir turėjo pupų rėtį... „O kas tas rėtis?“ – smalsauja mažoji. Negirdėtas žodis, juolab įvardytas daiktas neregėtas... Kai jau šiek tiek pasistūmėjame į priekį, vėl klausia: „O kas atsitiko kitoms pupoms?“ Tikrai, kas nutiko kitoms?

Pasaka nutyli, matyt, tai nėra labai svarbu. Arba jų likimas toks įprastas, kad nevertas nei pasaką sekančiojo, nei jos klausančiojo dėmesio... „O kodėl tik ta viena išdygo?“ – neatstoja mano smalsutė. Tas „kodėl“ privertė ir mane, interpretacijos meno mokytoją, susimąstyti... Gal tik atsitiktinumas, kad ta pupa po lova pariedėjo? Gal toks likimas – nuriedėti toliau už kitas? Gal atsitiktinumas ir tai, kad į purią žemę (asla juk kietai suplūkta!) pateko?

Bet pasakose atsitiktinumų nebūna – viskas turi savo tikslą, todėl motyvuota... Nepaprasta tai pupa – jai lemta dangų pasiekti... Kai nebežinome, kaip reiškinį paaiškinti, suverčiame likimui ir priežastis, ir pasekmes... Bet likimą, sako liaudis, patys nusikalame, o dar tiksliau – užsiauginame...

Kaip ir tą pupą. Kad jau taip atkakliai pupa augo, tai seniui nieko kito nebeliko, kaip tik patraukti į šoną lovą, o vėliau ir lubas, ir stogą praplėšti! Pupa moko veržlumo – pasaka vaiką nuo mažens ugdo stiebtis, nugalėti kliūtis, galiausiai – ji trykšta optimizmu, kuris realybėje reiškiasi visų, ką nors pasiekusiųjų santykiu su pasauliu ir savimi...

Turėti tikslą

Sekasi tam, kuris turi ką sekti, arba turi savo pasaką – maždaug tokiais žodžiais seną senolių tiesą yra „atradęs“ Vytautas V. Landsbergis, sekdamas žodžio „sekti“ semantiką... Sektis, būti sėkmingu reiškia ne ką kita, kaip turėti seką – tikslą...

Lygindama dvi paralelias paauglių klases, ilgai mąsčiau ir niekaip negalėjau atrasti atsakymo, kodėl vienoje net vidutinių gabumų mokiniai turi „ambicijų“, projektuojamų į ateitį, todėl aiškinasi, klausia, mokosi papildomai, pagaliau, „kovoja“ dėl pažymio (nepateisinu tokio siekio, bet suvokiu, jog kol bus reikalingas tik pažymių vidurkis, o ne pačios žinios, tol ir tokios tendencijos bus!). O štai kitoje vyrauja apatiškos nuotaikos, net ir gabieji tenkinasi tuo, ką lengvai pasiekia, jokių pastangų, jokio veržlumo... Kiek gauna, tiek užtenka...

Kodėl? Kai apie tai pabandžiau aiškintis klasės tėvų susirinkime, ne visi tėveliai mane suprato: vaikas mokosi gana gerai, ko aš dar noriu? Noriu, kad mokinys norėtų – daugiau, ambicingiau, veržliau... Kad turėtų savo pasaką – seką – tikslą... Kad žinotų, ko nori... Gyvenimiškoji patirtis rodo – toli gražu ne gabumai lemia žmogaus sėkmę... Gabumai gali nesudygti... kaip tų likusių pupų... o ir sudygę gali pirmos kliūties neįveikti...

Kiek daug labai gerai besimokančiųjų gyvenime nieko ypatingesnio taip ir nepasiekia... Ir stebimės, kai matome „vidutiniokus“ sėkmingai kopiančius karjeros laiptais, tampančius mokslininkais, išradėjais, vadybininkais, verslininkais, o ypač dažnai – menininkais... Raskite kūrybinės prigimties žmogų, kuris mokykloje mokėsi labai gerai! Kodėl? Todėl, kad meninė prigimtis – laisva prigimtis, ji veržiasi ten, kur jai „sekasi“...

Ir vargas tam, kuris nori aprėpti visas sritis! Juolab kai tėvelių yra verčiamas ir labai gerai mokytis, ir groti, ir sportuoti, ir keliomis kalbomis kalbėti... Kažin, kaip ten būtų buvę su ta pupa, jei ji būtų šakojusis visomis kryptimis? Kas lemia vaiko motyvaciją mokytis? (lavintis?)

Iš ilgalaikių stebėjimų galėčiau daryti išvadą, kad didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga: pirmiausia šeima, tėvų nuostatos, klasės kolektyvas, socialinė aplinka, kurioje gyvena, draugai, bendraminčiai... Anot rašytojo Kazio Sajos, ištrūkti iš žemesnio socialinio sluoksnio ir pakilti į aukštesnį žmogus gali tik sąmoningai to siekdamas, t. y. mokydamasis, lavindamasis... Bet to reikia labai, labai norėti!

Nulipdyk pats

Išduosiu to paties rašytojo mėgstamo klausimo mokiniams atsakymą. Viename apsakyme–pasakoje rašytojas teigia, kad Dievas ir vyrą, ir moterį nulipdęs iš molio. Nuo šių kūrinių dar likę kiek medžiagos. Ko dar norėtumėte? – paklausęs Dievas. Nulipdyk mums laimę, – paprašę pirmieji žmonės. Ką jiems Dievas atsakė? Ogi liepė nusilipdyti patiems...

Rašytojas yra pasakojęs, kad visada atsiranda vaikų, kurie labai greitai šią mįslę įspėja... Tada jau galima klausti, ar žinome, kokią laimę norėtume nusilipdyti ir iš kokios medžiagos? O gal lengviau palaukti, kol kas nors kitas nulipdys? Pavyzdžiui: likimas, Dievas, valstybė, tėvynainiai, tėvai, artimieji?..

Tada ir pykti negali, kad nesiseka – juk sekimą atidavei į kitų rankas, kitiems... Tuomet belieka sėdėti rėtyje ir laukti... kaip toms pupoms... gal suvalgys, o gal pasodins? Ar mokome vaikus gyvenimo meno – meno kurti laimę patiems (ir kitus tuo pačiu padaryti laimingus) – jau būtų kitas klausimas...

„Šeimininkė“
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Edukologė: kodėl tėvai turi atsakyti į visus vaikų klausimus

2014 rugpjūčio mėn. 22 d. 00:01
Ne paslaptis, kad vaikai nepaprastai smalsūs. Visada tokie buvo ir bus – tyrinėti aplinką ir tai, kas juos supa, jie pradeda dar nepradėję vaikščioti: ropoja, bando lipti, čiupinėja, spaudo pirmą kartą matomą objektą, mėgina jį dėti į burną.

Skiriatės? Kaip šią žinią pranešti vaikams (3)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
Tuokdamiesi visi tikisi gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau negailestinga statistika byloja, kad vis daugiau šeimų skiriasi, ir vis daugiau vaikų auga su vienu iš tėvų. Kaip atžalai pranešti, kad gimdytojai skiriasi, ir padėti išgyventi pokyčius šeimoje, pataria psichologė Rūta Bačiulytė.

L. Imbrasienė: pirmąją sūnaus savarankišką kelionę į parduotuvę stebėjau slapčia (10)

2014 rugpjūčio mėn. 19 d. 11:11
Artėjant mokslo metams, jaunesnio amžiaus vaikus auginantys tėvai susiduria su nelengvu uždaviniu, kaip savo atžalas tinkamai išmokyti saugaus eismo pagrindų. Kaip saugaus eismo pagrindų sekasi mokyti savo vaikus paklausėme žymios laidų vedėjos Lauros Imbrasienės, kuri augina vienuolikmetį sūnų Mantą ir rudenį gimusią dukrelę Saulę Sofiją bei rugsėjo 6 d. ves prie Baltojo tilto Vilniuje organizuojamą saugaus eismo renginį šeimai „Eismo kiškiai“. Ji pripažino, kad pirmąją savarankišką Manto kelionę paslapčia stebėjo iš tolo.

Kas nutinka, kai meluojame savo vaikams (3)

2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 13:16
Jūs tikriausiai meluojate savo vaikams apie dantukų fėją. Galbūt meluojate, kad jie neaugs, jei negers pieno. Ir galbūt, kai mirė dėdė, sakėte, kad jis pavirto viena iš žvaigždžių danguje.

A. Landsbergienė. Audringa reakcija į sesers/brolio gimimą (46)

2014 rugpjūčio mėn. 14 d. 08:59
Mūsų vaikai į naujagimį visada reaguodavo gražiai. Iki tol, kol tas vaikas ūgtelėdavo ir pradėdavo kėsintis į jų žaislus ir teritoriją. Prisimenu, net Augustas, kuriam nebuvo nė dvejų, viską nešdavo "boliui", kol tas sau ramiai gulėjo ar sėdėjo, tačiau - kai tik mažasis tapo mobilus - ta besąlygiška meilė baigėsi, savo bloge pasakoja edukologė, 4 vaikų mama Austėja Landsbergienė.