Pupos pasaka arba Apie motyvaciją augti

 (6)
Patyriau, kad sunkiausia būna atsakyti į mažųjų „kodėlčių“ klausimus. Seku savo vaikaitei pasaką apie Pupą: gyveno senelis ir senelė ir turėjo pupų rėtį... „O kas tas rėtis?“ – smalsauja mažoji. Negirdėtas žodis, juolab įvardytas daiktas neregėtas... Kai jau šiek tiek pasistūmėjame į priekį, vėl klausia: „O kas atsitiko kitoms pupoms?“ Tikrai, kas nutiko kitoms?
Pasaka, vaikystė
© Corbis/Scanpix

Pasaka nutyli, matyt, tai nėra labai svarbu. Arba jų likimas toks įprastas, kad nevertas nei pasaką sekančiojo, nei jos klausančiojo dėmesio... „O kodėl tik ta viena išdygo?“ – neatstoja mano smalsutė. Tas „kodėl“ privertė ir mane, interpretacijos meno mokytoją, susimąstyti... Gal tik atsitiktinumas, kad ta pupa po lova pariedėjo? Gal toks likimas – nuriedėti toliau už kitas? Gal atsitiktinumas ir tai, kad į purią žemę (asla juk kietai suplūkta!) pateko?

Bet pasakose atsitiktinumų nebūna – viskas turi savo tikslą, todėl motyvuota... Nepaprasta tai pupa – jai lemta dangų pasiekti... Kai nebežinome, kaip reiškinį paaiškinti, suverčiame likimui ir priežastis, ir pasekmes... Bet likimą, sako liaudis, patys nusikalame, o dar tiksliau – užsiauginame...

Kaip ir tą pupą. Kad jau taip atkakliai pupa augo, tai seniui nieko kito nebeliko, kaip tik patraukti į šoną lovą, o vėliau ir lubas, ir stogą praplėšti! Pupa moko veržlumo – pasaka vaiką nuo mažens ugdo stiebtis, nugalėti kliūtis, galiausiai – ji trykšta optimizmu, kuris realybėje reiškiasi visų, ką nors pasiekusiųjų santykiu su pasauliu ir savimi...

Turėti tikslą

Sekasi tam, kuris turi ką sekti, arba turi savo pasaką – maždaug tokiais žodžiais seną senolių tiesą yra „atradęs“ Vytautas V. Landsbergis, sekdamas žodžio „sekti“ semantiką... Sektis, būti sėkmingu reiškia ne ką kita, kaip turėti seką – tikslą...

Lygindama dvi paralelias paauglių klases, ilgai mąsčiau ir niekaip negalėjau atrasti atsakymo, kodėl vienoje net vidutinių gabumų mokiniai turi „ambicijų“, projektuojamų į ateitį, todėl aiškinasi, klausia, mokosi papildomai, pagaliau, „kovoja“ dėl pažymio (nepateisinu tokio siekio, bet suvokiu, jog kol bus reikalingas tik pažymių vidurkis, o ne pačios žinios, tol ir tokios tendencijos bus!). O štai kitoje vyrauja apatiškos nuotaikos, net ir gabieji tenkinasi tuo, ką lengvai pasiekia, jokių pastangų, jokio veržlumo... Kiek gauna, tiek užtenka...

Kodėl? Kai apie tai pabandžiau aiškintis klasės tėvų susirinkime, ne visi tėveliai mane suprato: vaikas mokosi gana gerai, ko aš dar noriu? Noriu, kad mokinys norėtų – daugiau, ambicingiau, veržliau... Kad turėtų savo pasaką – seką – tikslą... Kad žinotų, ko nori... Gyvenimiškoji patirtis rodo – toli gražu ne gabumai lemia žmogaus sėkmę... Gabumai gali nesudygti... kaip tų likusių pupų... o ir sudygę gali pirmos kliūties neįveikti...

Kiek daug labai gerai besimokančiųjų gyvenime nieko ypatingesnio taip ir nepasiekia... Ir stebimės, kai matome „vidutiniokus“ sėkmingai kopiančius karjeros laiptais, tampančius mokslininkais, išradėjais, vadybininkais, verslininkais, o ypač dažnai – menininkais... Raskite kūrybinės prigimties žmogų, kuris mokykloje mokėsi labai gerai! Kodėl? Todėl, kad meninė prigimtis – laisva prigimtis, ji veržiasi ten, kur jai „sekasi“...

Ir vargas tam, kuris nori aprėpti visas sritis! Juolab kai tėvelių yra verčiamas ir labai gerai mokytis, ir groti, ir sportuoti, ir keliomis kalbomis kalbėti... Kažin, kaip ten būtų buvę su ta pupa, jei ji būtų šakojusis visomis kryptimis? Kas lemia vaiko motyvaciją mokytis? (lavintis?)

Iš ilgalaikių stebėjimų galėčiau daryti išvadą, kad didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga: pirmiausia šeima, tėvų nuostatos, klasės kolektyvas, socialinė aplinka, kurioje gyvena, draugai, bendraminčiai... Anot rašytojo Kazio Sajos, ištrūkti iš žemesnio socialinio sluoksnio ir pakilti į aukštesnį žmogus gali tik sąmoningai to siekdamas, t. y. mokydamasis, lavindamasis... Bet to reikia labai, labai norėti!

Nulipdyk pats

Išduosiu to paties rašytojo mėgstamo klausimo mokiniams atsakymą. Viename apsakyme–pasakoje rašytojas teigia, kad Dievas ir vyrą, ir moterį nulipdęs iš molio. Nuo šių kūrinių dar likę kiek medžiagos. Ko dar norėtumėte? – paklausęs Dievas. Nulipdyk mums laimę, – paprašę pirmieji žmonės. Ką jiems Dievas atsakė? Ogi liepė nusilipdyti patiems...

Rašytojas yra pasakojęs, kad visada atsiranda vaikų, kurie labai greitai šią mįslę įspėja... Tada jau galima klausti, ar žinome, kokią laimę norėtume nusilipdyti ir iš kokios medžiagos? O gal lengviau palaukti, kol kas nors kitas nulipdys? Pavyzdžiui: likimas, Dievas, valstybė, tėvynainiai, tėvai, artimieji?..

Tada ir pykti negali, kad nesiseka – juk sekimą atidavei į kitų rankas, kitiems... Tuomet belieka sėdėti rėtyje ir laukti... kaip toms pupoms... gal suvalgys, o gal pasodins? Ar mokome vaikus gyvenimo meno – meno kurti laimę patiems (ir kitus tuo pačiu padaryti laimingus) – jau būtų kitas klausimas...

„Šeimininkė“
Registruoti (0) Anonimiški (6)
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Namai

Nepatikėsite: koks maistas gali pražudyti jūsų katę (17)

Nors pagrindinė maisto funkcija – palaikyti gyvybę ir aprūpinti organizmą reikiamomis medžiagomis, vis dėlto dažnai maistui suteikiama kur kas daugiau reikšmės. Gardesnio kąsnelio vaikomės ne tik mes, bet ir mūsų augintiniai. Neretai katės būna individualistės ir labai išrankios maistui.

Ką daryti: seni tėvai neatstoja nuo manęs, neturiu savo gyvenimo (276)

Esu keturiasdešimties metų moteris. Jau aštuoneri metai mano tėvai gyvena ne Lietuvoje. Prieš trejus metus atvykau pas juos, darbą susiradau pati, susitaupiau pinigų ir išėjau gyventi atskirai. Tėvai kalbos visiškai neišmoko.

A. Jasaitytė: paauglės turi žinoti, kad moteris – ne tik gražus kūnas (9)

Paauglystė – sunkus laikotarpis tiek bręstančiai asmenybei, tiek tėvams. Prasidėjus paauglystės laikotarpiui, kuris siejamas su tapatumo krize bei brendimu, išryškėja tėvų ir vaikų bendravimo spragos. Neretai suaugusieji skėsčioja rankomis ir su nerimu stebi vaiko charakterio bei elgesio pokyčius, o receptų padedančių vaikui augti, keistis ir tobulėti neturi.

Kaip priversti vaiką skaityti? (3)

Senovės kinai sakydavo, kad knyga yra sodas tavo kišenėje, tačiau užversta knyga – tiesiog popierių stirta. Šiais laikais, kai mūsų laiką bei dėmesį glemžiasi televizija, kompiuteriniai žaidimai ir išmanieji telefonai, knyga dažnai lieka užversta, dulkėdama lentynoje.

Į ką atsižvelgti renkantis stovyklą – rekomendacijos tėvams

Vasarą organizuojamos vaikų stovyklos – tikras išsigelbėjimas tėvams, norintiems, jog jų atžalos laiką leistų įdomiai ir prasmingai. Ne kiekvienas turi galimybę vasarą ilsėtis kaime pas giminaičius ar pats pasirūpinti turiningu laisvalaikiu, o stovyklos yra puikus būdas užtikrinti vaikui užimtumą vasaros metu, naujas pažintis, bendravimo, pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo įgūdžių gerinimą.