Pupos pasaka arba Apie motyvaciją augti

 (6)
Pasaka, vaikystė
© Corbis/Scanpix

Patyriau, kad sunkiausia būna atsakyti į mažųjų „kodėlčių“ klausimus. Seku savo vaikaitei pasaką apie Pupą: gyveno senelis ir senelė ir turėjo pupų rėtį... „O kas tas rėtis?“ – smalsauja mažoji. Negirdėtas žodis, juolab įvardytas daiktas neregėtas... Kai jau šiek tiek pasistūmėjame į priekį, vėl klausia: „O kas atsitiko kitoms pupoms?“ Tikrai, kas nutiko kitoms?

Pasaka nutyli, matyt, tai nėra labai svarbu. Arba jų likimas toks įprastas, kad nevertas nei pasaką sekančiojo, nei jos klausančiojo dėmesio... „O kodėl tik ta viena išdygo?“ – neatstoja mano smalsutė. Tas „kodėl“ privertė ir mane, interpretacijos meno mokytoją, susimąstyti... Gal tik atsitiktinumas, kad ta pupa po lova pariedėjo? Gal toks likimas – nuriedėti toliau už kitas? Gal atsitiktinumas ir tai, kad į purią žemę (asla juk kietai suplūkta!) pateko?

Bet pasakose atsitiktinumų nebūna – viskas turi savo tikslą, todėl motyvuota... Nepaprasta tai pupa – jai lemta dangų pasiekti... Kai nebežinome, kaip reiškinį paaiškinti, suverčiame likimui ir priežastis, ir pasekmes... Bet likimą, sako liaudis, patys nusikalame, o dar tiksliau – užsiauginame...

Kaip ir tą pupą. Kad jau taip atkakliai pupa augo, tai seniui nieko kito nebeliko, kaip tik patraukti į šoną lovą, o vėliau ir lubas, ir stogą praplėšti! Pupa moko veržlumo – pasaka vaiką nuo mažens ugdo stiebtis, nugalėti kliūtis, galiausiai – ji trykšta optimizmu, kuris realybėje reiškiasi visų, ką nors pasiekusiųjų santykiu su pasauliu ir savimi...

Turėti tikslą

Sekasi tam, kuris turi ką sekti, arba turi savo pasaką – maždaug tokiais žodžiais seną senolių tiesą yra „atradęs“ Vytautas V. Landsbergis, sekdamas žodžio „sekti“ semantiką... Sektis, būti sėkmingu reiškia ne ką kita, kaip turėti seką – tikslą...

Lygindama dvi paralelias paauglių klases, ilgai mąsčiau ir niekaip negalėjau atrasti atsakymo, kodėl vienoje net vidutinių gabumų mokiniai turi „ambicijų“, projektuojamų į ateitį, todėl aiškinasi, klausia, mokosi papildomai, pagaliau, „kovoja“ dėl pažymio (nepateisinu tokio siekio, bet suvokiu, jog kol bus reikalingas tik pažymių vidurkis, o ne pačios žinios, tol ir tokios tendencijos bus!). O štai kitoje vyrauja apatiškos nuotaikos, net ir gabieji tenkinasi tuo, ką lengvai pasiekia, jokių pastangų, jokio veržlumo... Kiek gauna, tiek užtenka...

Kodėl? Kai apie tai pabandžiau aiškintis klasės tėvų susirinkime, ne visi tėveliai mane suprato: vaikas mokosi gana gerai, ko aš dar noriu? Noriu, kad mokinys norėtų – daugiau, ambicingiau, veržliau... Kad turėtų savo pasaką – seką – tikslą... Kad žinotų, ko nori... Gyvenimiškoji patirtis rodo – toli gražu ne gabumai lemia žmogaus sėkmę... Gabumai gali nesudygti... kaip tų likusių pupų... o ir sudygę gali pirmos kliūties neįveikti...

Kiek daug labai gerai besimokančiųjų gyvenime nieko ypatingesnio taip ir nepasiekia... Ir stebimės, kai matome „vidutiniokus“ sėkmingai kopiančius karjeros laiptais, tampančius mokslininkais, išradėjais, vadybininkais, verslininkais, o ypač dažnai – menininkais... Raskite kūrybinės prigimties žmogų, kuris mokykloje mokėsi labai gerai! Kodėl? Todėl, kad meninė prigimtis – laisva prigimtis, ji veržiasi ten, kur jai „sekasi“...

Ir vargas tam, kuris nori aprėpti visas sritis! Juolab kai tėvelių yra verčiamas ir labai gerai mokytis, ir groti, ir sportuoti, ir keliomis kalbomis kalbėti... Kažin, kaip ten būtų buvę su ta pupa, jei ji būtų šakojusis visomis kryptimis? Kas lemia vaiko motyvaciją mokytis? (lavintis?)

Iš ilgalaikių stebėjimų galėčiau daryti išvadą, kad didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga: pirmiausia šeima, tėvų nuostatos, klasės kolektyvas, socialinė aplinka, kurioje gyvena, draugai, bendraminčiai... Anot rašytojo Kazio Sajos, ištrūkti iš žemesnio socialinio sluoksnio ir pakilti į aukštesnį žmogus gali tik sąmoningai to siekdamas, t. y. mokydamasis, lavindamasis... Bet to reikia labai, labai norėti!

Nulipdyk pats

Išduosiu to paties rašytojo mėgstamo klausimo mokiniams atsakymą. Viename apsakyme–pasakoje rašytojas teigia, kad Dievas ir vyrą, ir moterį nulipdęs iš molio. Nuo šių kūrinių dar likę kiek medžiagos. Ko dar norėtumėte? – paklausęs Dievas. Nulipdyk mums laimę, – paprašę pirmieji žmonės. Ką jiems Dievas atsakė? Ogi liepė nusilipdyti patiems...

Rašytojas yra pasakojęs, kad visada atsiranda vaikų, kurie labai greitai šią mįslę įspėja... Tada jau galima klausti, ar žinome, kokią laimę norėtume nusilipdyti ir iš kokios medžiagos? O gal lengviau palaukti, kol kas nors kitas nulipdys? Pavyzdžiui: likimas, Dievas, valstybė, tėvynainiai, tėvai, artimieji?..

Tada ir pykti negali, kad nesiseka – juk sekimą atidavei į kitų rankas, kitiems... Tuomet belieka sėdėti rėtyje ir laukti... kaip toms pupoms... gal suvalgys, o gal pasodins? Ar mokome vaikus gyvenimo meno – meno kurti laimę patiems (ir kitus tuo pačiu padaryti laimingus) – jau būtų kitas klausimas...

„Šeimininkė“
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Vilniuje - nemokama tėvystės įgūdžių lavinimo programa (3)

2014 rugsėjo mėn. 2 d. 15:01
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras kviečia ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių moksleivių tėčius ir mamas registruotis į „Tėvų grupę“. Tai vaikų auklėjimo įgūdžius lavinanti programa tėveliams, pagrįsta individualiosios psichologijos autorių ir praktikų idėjomis. Tėvai kartu dirba grupėje: diskutuoja, dalinasi patirtimi, tikrina ją su teoriniais vaikų auklėjimo pasiūlymais, ieško bendrų atsakymų į iškilusius klausimus.

Tėvams: sužinokite, koks jūsų auklėjimo stilius

2014 rugsėjo mėn. 3 d. 00:01
Anksčiau ar vėliau tėvai išgirsta pirmąjį mažylio „ne“ ar išgyvena pirmąją isteriją. Net ir suaugusiajam sudėtinga savyje išlaikyti susikaupusias emocijas, tad ką kalbėti apie vaikus. Psichologai tikina, kad mažylių ašarų būtų mažiau, jei tėvai žinotų apie tai, koks auklėjimo stilius jiems būdingas ir kaip jį galima keisti.

Ką daryti, kad mokytis vaikui būtų lengviau ir įdomiau (1)

2014 rugsėjo mėn. 1 d. 10:57
Rugsėjo 1-oji visus – didelius ir mažus – sukviečia į mokyklą. Vieniems ši šventė – pirmoji, kitiems – antroji, o tretiems galbūt jau paskutinė – dvyliktoji. Kai kurie pirmokėliai laukia nesulaukia, kol pradės lankyti mokyklą ar į ją grįžti po vasaros atostogų, o kiti – lieja ašaras ir nenoriai išgyvena pokyčius. Tuomet įtampos ir nemalonių išgyvenimų pakanka tiek vaikams, tiek jų tėveliams.

Ar pirmokas, nepažinodamas savo mokytojos, drąsiai žengs į rugsėjo 1-ąją? (11)

2014 rugpjūčio mėn. 29 d. 09:59
Žaibišku greičiu artėja Nauji mokslo metai, Rugsėjo 1-oji. Visi su jauduliu laukiame šios rudens dienos, Mokslo ir žinių šventės.Drąsiausiai ir ramiausiai iš visų pradinukų jaučiasi antrokai, trečiokai ir ketvirtokai, kurie pradės Naujus mokslo ir žinių metus jau žinodami, kas jų laukia mokykloje, kokia mokytoja juos pasitiks, kada reikės ateiti į mokyklą ir kodėl reikia mokytis, ruošti namų darbus.

Šeštadienį - vaikų atsisveikinimo su vasara šventė sostinės Vingio parke (3)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 09:13
Šeštadienį - vaikų atsisveikinimo su vasara šventė sostinės Vingio parke
Organizatorių nuotr.
Paskutinį šių metų vasaros šeštadienį, rugpjūčio 30 d. vilniečių šeimos kviečiamos į vasaros palydėtuves, Vingio parke. Nuo 11 val. iki 17.00 val., čia šurmuliuos: sporto užduotys, kūrybinės dirbtuvės, rekreacinės zonos, prekybos taškai.