Psichologo patarimai. Vyras vadina mane išlaikytine

 (702)
Pora
Pora
© Shutterstock nuotr.

Rašau Jums, nes noriu išgirsti trečiąją nuomonę apie vieną mano šeimoje kilusią dilemą, kuri veda santuoką prie griūties.

Su vyru susituokę gyvename septinti metai, turime du mažamečius vaikus. Vyras už mane vyresnis aštuoneriais metais. Kai tuokėmės, man buvo 19. Pirmus dvejus santuokos metus studijavau universitete, trečiame kurse gimė pirmasis vaikas, bet derinau studijas su vaiko auginimu ir tęsiau mokslus, tačiau kai ketvirtame kurse gimė antrasis - metams paėmiau akademines atostogas.

Po jų grįžau baigti bakalauro studijų su dviem vaikučiais. Ir man pavyko. Tuomet iškart stojau į magistrantūrą, taèiau jau į neakivaizdinį skyrių ir pavasarį tikiuosi gauti magistro laipsnį.

Visa tai rašau tam, kad suprastumėte, ką veikiau visus santuokos metus. Mokiausi ir auginau vaikus pametinukus. Už visas mano studijas, ypač magistrantūros (bakalaurą dar baigiau tais, geraisiais laikais, kai semestras kainuodavo 520 Lt, tačiau sugebėjau mokytis taip, kad būčiau valstybės finansuojamoje vietoje), mokėjo ir moka mano tėvai. Dar prieš santuoką buvo susitarta, jog mano mokymasis yra svarbiau už viską, todėl mano tėvai nusprendė man mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą tol, kol aš mokysiuos, kad atneščiau į šeimą savo finansų dalį.

Per visus santuokos metus mano vyro atlyginimas beveik nekito - gauna apie 1600 Lt į mėnesį. Jų užtenka mokesčiams ir paskolai. Viską sumokėjus lieka apie 200 Lt. Taigi, galiu teigti, kad mano tėvų geranoriškai duodamas mano finansinis indėlis į šeimos biudžetą yra itin svarbus ir būtinas mūsų šeimai.

Problema yra ta, jog vyras mane pavadino savo ir visų išlaikytine, neuždirbančia nė lito ir kasdien darančia tokius nenaudingus darbus (namų ruoša, vaikų priežiūra, magistro rašymas ir t.t.), kurie neuždirba pinigų. Todėl aš neturiu teisės vadintis žmogumi ar moterimi, nes mano buvimas yra nenaudingas.

Tas žodis išlaikytinė mane taip pribloškė ir paniekino visus mano darbus, tiesiog visą mano būtį, jog aš nebežinau, ką daryti. Klausiu Jūsų, ar vyras turi teisę savo žmoną vadinti išlaikytine? Ar moters darbas namie, su vaikais, universitete yra prilyginamas nuliui, niekui vyrų akyse? Nejau pinigai yra pagrindinis jėgos, statuso ir pagarbos rodiklis?

Retoriškai savęs klausiu, ar dingo tie laikai, kai vyras didžiuodavosi moterimi namie ir galimybe išlaikyti savo šeimą? Ar moterys, taip troškusios lyčių lygybės, nepasidarė sau tokios meškos paslaugos, kad norint parodyti vyrams, jog jos gali ne mažiau nei vyrai, parodė, kad gali daug daugiau nei jie ir taip prarado savo moteriškąjį trapumą vyrų akyse?

Aš nesijaučiu išlaikytine ir noriu įrodyti vyrui, kad jis klysta, tik nežinau kaip, nes vienintelis rodiklis jam yra pinigai, kuriuos savo teisėtu ir legaliu darbu, mokėdamas mokesčius valstybei, užsidirbi, t.y. uždirba jis, bet ne aš.

Ar turi teisę vyras žmoną vadinti išlaikytine ir menkinti jos indėlį (ne finansine prasme) į šeimą? Padėkite man suvokti. Ačiū.

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Turėtų būti labai skaudu girdėti iš mylimo žmogaus, kad jūsų buvimą namuose su vaikais bei mokslus jis suvokia kaip išlaikytinės vaidmenį. Matyt, nuosekliai kyla ir noras rasti argumentus, kurie kaip nors apgintų jūsų poziciją ir atstatytų savęs vertę. Visgi pabandykime pamodeliuoti, kaip gali padėti jūsų santykiui su sutuoktiniu kito asmens, kad ir psichologo, nuomonė apie vyro ir moters teises, jų vaidmenis bei pareigas.

Jei gautumėte atsakymą, kad vyrams leista savo moteris vadinti taip, kaip jie nori ir reikalauti, kad jos dirbtų ir uždirbtų? O jei išgirstumėte, kad apkaltinta buvote be priežasties ir remiantis netinkamais argumentais?

Pirmuoju atveju greičiausiai pajustumėte pyktį, dar didesnį nusivylimą arba imtumėte dar stipriau kovoti už savo teisę būti su vaikais ir mokytis, o gal susigūžtumėte į kamuoliuką ir priimtumėte vyro valdžią. Kitu atveju - leistumėtės į tą pačią kovą už savo teises, tik turėdama ginklą – jums reikšmingą, palaikančią nuomonę. Bet kuriuo atsakymas į jūsų užduotą klausimą artina prie kovos jūsų šeimoje. Tokios, kuri išties gali vesti tik prie atskirumo ir svetimumo jausmo.

Suprantu, kad sutuoktinis jus įžeidė. Visgi bandymas apginti save ir savo poziciją, atrasti teisingumą joje gali tapti dar didesnių įžeidinėjimų šaltiniu. Kiek svarbiau yra kviesti savo vyrą į pokalbį, kuriame galėtumėte abu atrasti jums priimtiną vyro ir žmonos pareigų pasiskirstymą.

Ar turi moterys teisę likti namuose ir rūpintis savo vaikais, ar jos privalo dirbti, pirmiausia derėtų žvelgti ne į visuomenėje vyraujančias nuostatas, o į jūsų šeimą ir tai, kaip pati jaučiatės, atlikdama vienokį ar kitokį vaidmenį. Taigi jūsų pasilikimą namuose arba ne derėtų aptarti atsižvelgiant į jūsų norus, jausmus ir galimybes bei jūsų sutuoktinio išgyvenimus susijusius su šiuo klausimu.

Dar vienas svarbus santuokos ypatumas yra tas, jog už šeimoje vykstančius dalykus atsakingi abu sutuoktiniai. Tai reiškia, kad sprendimus priima abu: ne vyras ir jo tėvai; žmona ir tėvai; vienas iš sutuoktinių ir draugai, bendradarbiai.

Kam to reikia? Santuokinėje bendrystėje sprendimai priimami atskirai nuo kito ir sukuria panašias nepasitenkinimo situacijas. Kuomet sunkumai yra sprendžiami ne dviese, o su kitais žmonėmis, ypač priimant konkrečius pasirinkimus, partneris ima jaustis nereikalingu, nesvarbiu, išstumiamu iš šeimos.

Panašu, kad jūsų mokslai buvo reikšmingi jums ir jūsų tėvams. Ar jūsų vyras turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu? Ar tai buvo judviejų sprendimas, ar jūsų ir tėvų? Iš to, kaip reaguoja sutuoktinis, panašu, jog jūsų pasilikimas namuose nebuvo ir jo sprendimas. Kuomet dalyvaujame pasirinkimuose, esame už juos atsakingi ir neskubėkime smerkti.

Taigi pykčio metu išsakytas grubus žodis galėjo turėti pačias įvairiausias priežastis: nuoskaudą dėl negalėjimo dalyvauti svarbiame sprendime, nesaugumo jausmą dėl finansų, nenorą priklausyti nuo jūsų tėvų šeimos, šeimos savarankiškumo siekimą.

Bet kokiu atveju ši situacija labiausiai kalba apie jūsų atviro bendravimo trūkumą su sutuoktiniu. Kurio tikslas būtų dalintis išgyvenamais jausmais, mintimis, požiūriais, vertybėmis, kartu spręsti iškylančius sunkumus ir rinktis gyvenimo kryptis. Žvelgimas į santykį kaip į kovą, kurią turite nugalėti, pasitelkusi kitų žmonių reikšmingas nuomones, vargiai padės pelnyti vyro pagarbą. Verta nepamiršti, kad kito nepagarbą mums pirmiausia kuria mūsų nepagarba kitam.

Knygos šeimos tema:

Valerio Albisetti. Santuokinės meilės terapija. 2000 m.

Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt

www.DELFI.lt
 
702
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Ką daryti, jei vaikas audringai reaguoja į brolio ar sesers gimimą? (2)

2014 liepos mėn. 24 d. 11:51
Šis mėnuo - gimtadienių mėnuo. Tikrų tikriausiai. Kai pasipylė, tai pasipylė - vos spėjame iš vieno į kitą. Susidaro įspūdis, kad liepą gimsta daug vaikų. Prisimenu, mokykloje, savo klasėje, turėjome daugiausiai balandžio mėnesį gimusių vaikų, tačiau su Gertrūda atrodo, kad dauguma jos draugų yra gimę liepą. Todėl ir mamos, kuriai neseniai gimė mažylis, o vyresnėlis reaguoja itin audringai, klausimas yra labai savalaikis.

Kaip bendrauti su senstančia mama, kai iš jos liejasi išgalvoti kaltinimai ir pyktis (308)

2014 liepos mėn. 19 d. 12:27
Sveiki, esu subrendus moteris, turiu gražią šeimą; mama – garbaus amžiaus moteris, našlė. Mes niekada nebuvome artimos, bet kaip gyvenimas bevingiuotų, mūsų santykiai tarsi upė plaukia žemyn.

Kas geriausiai vaikus išmoko elgtis su pinigais? (3)

2014 liepos mėn. 22 d. 10:55
Kišenpinigiai – galingas įrankis vaikui ugdyti, jo vertybėms formuoti. Ar jie padės atžalai pasiekti gerų ugdymo rezultatų, priklauso nuo tėvų sąmoningumo ir finansinio išprusimo. Deja, gimdytojai ne visada tai supranta.

Viena geriausių vaikų gydymo priemonių, kurią turi visi tėvai (2)

2014 liepos mėn. 25 d. 00:01
Vaikams pradėjus sirguliuoti, tėveliai skuba pas gydytoją, tada bėgte bėga į vaistinę ir, dar stovėdami eilėje, nekantrauja išvirti kelių rūšių arbatos. Rūpintis mažaisiais atrodo taip natūralu.

Kaip bendrauti su vaiku, kai esame ilgam išvykę: 12 ryšio palaikymo idėjų (5)

2014 liepos mėn. 18 d. 06:57
Kiekvienas vaikas trokšta turėti kasdienį, nepertraukiamą santykį su savo tėvais, kad galėtų patenkinti svarbiausius saugumo ir meilės poreikius. Vaikams svarbu savo tėvus matyti, stebėti kaip jie elgiasi ir tokiu būdu iš jų mokytis, būti tėvų apkabinamiems, su jais kalbėtis, užduoti klausimus, klausytis pasakojimų, žaisti ar veikti kažką kartu ir kt.