Mano mama, kurios nuomonė būnant man maža mergaite, mano manymu, atspindėjo visą likusį pasaulį ir jos tiesa buvo visa apimanti besąlyginė tiesa - nepripažįsta mano būsimo vyro. Man buvo pasakyta, kad jis - nepageidaujamas ir visada toks liks. Kad mano pasirinkimas yra blogas.
Kuomet sulaukiu kritikos į savo sužadėtinio pusę, man net kvapą užgniaužia iš pykčio, nes iškyla visos vaikystės nuoskaudos ir skauduliai. Jaučiu jos nusivylimą manimi, mano apsisprendimu.
Jaučiu, kad ji nepasitiki manimi ir mano intuicija, kad čia yra mano laimė, kad tai mano žmogus ir kad aš esu laiminga su juo.
Jaučiu, kad mano širdis plyšta per pusę, nes stengiuosi, kad santykiai būtų geri visiems, net mano draugas konfliktą, kuris buvo tarp jų pamiršo. Tik ne mama.
Kaip man sunku, kad Jūs žinotumėte. Sunku bendrauti lygiateisiškai, nes žinodama, kad ji nuvertina mano pasirinkimą, Žinau, kad nuvertina mane. O vėliau ji pyksta, kad esu atsiribojusi, kad ją skaudinu.
Kartais aš ir pati nesuprantu iš kur tas pyktis mamai, kartais, prisipažįstu, aš net nenorėdama būnu atžagari, o vėliau labai graužiuosi ir gailiuosi, juk aš ją taip myliu.
Aš bandžiau paaiškinti kaip jaučiuosi, bet viskas baigiasi mūsų ašaromis.
Dar galėčiau pridurti, kad vaikystėje gyvenau nerime, nes tėvai dažnai pykosi, tėtis išgėrinėjo, kelis kartus pakėlė prieš mamą ranką. Aš jaučiausi niekam neįdomi ir nesvarbi, nesaugi, nuolat buvau jos kritikuojama. Maniau, kad esu neverta būti, nes su manimi kažkas negerai, kad esu nemylima. Užaugau manydama, kad pasaulis - nesaugi vieta, nes man taip buvo sakoma. Nors dabar suprantu, kad mama pati turėjo bėdų.
Dabar aš žinau, kad pasaulis - nuostabi vieta, aš keičiuosi ir stengiuosi gyventi taip, kaip man atrodo yra gerai ir tinkama. Bet kartais taip sunku patikėti savo apsisprendimais, kurie yra nepriimtini kitiems, ypač mano mylimai mamai. Norisi į jos nuomonę reaguoti iš suaugusios moters pozicijos, o ne iš įskaudinto vaiko. Kaip man tai padaryti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP UŽIMTI SUAUGUSIO ŽMOGAUS POZICIJĄ?
Jums sunku gyventi su kritiniu mamos požiūriu į jūsų vyrą, jūsų pasirinkimus ir apskritai į jūsų vertę. O mama, kaip neretai atsitinka tokiais atvejais, dažniau kritikuoja jus, nei palaiko. Ką jums daryti?
Manau, kad jūsų klausimas „į jos nuomonę reaguoti iš suaugusios moters pozicijos“ - kartu yra ir atsakymas. Jūs teisi: kol jūs reaguojate iš įskaudinto vaiko pozicijos, jūs pasiekiate tik tiek, kad mama jaučiasi blogai („manęs negerbia dukra“), jūs jaučiatės blogai („ir vėl aš elgiuosi nebrandžiai“), ir jūsų būsimas vyras jaučiasi blogai („šioje šeimoje manęs nepriima“).
Reaguoti iš suaugusio žmogaus pozicijos, žinoma, nereikštų, kad staiga pasaulis apsiverstų ir visi imtų jaustis labai gerai.
Vaikiška pozicija įtraukia į save svajonę apie tai, kad mama staiga ima jus palaikyti („tavo pasirinkimas teisingas, vaike“), jūs reaguojate dėkingumu („ačiū tau, mama, už palaikymą“), o būsimas vyras jaučiasi saugiai („šioje šeimoje aš tapau antru sūnumi“).
Suaugusio žmogaus pozicija gali reikšti blaivų suvokimą, kad mama nemoka būti tokia gera, tačiau neketina jūsų menkinti. Ir kad su šia karčia tiesa galima gyventi. Tai reikštų atsisveikinimą su vaiko pozicija. Sakydami „vaiko pozicija“, turėkime omenyje tokį požiūrį į pasaulį, pagal kurį pasaulį valdo stiprieji, tik jie būna geri ir blogi.
Matote, kai mes būname labai maži, mes padaliname pasaulį į dvi priešingas būsenas: Pragarą ir Rojų. Pragare veikia neįmanomi, košmariški dėsniai: mus kankina, palieka vienatvėje, vietoj mamos šalia mūsų atsiduria Piktoji Ragana, kuri vien iš savo piktumo stengiasi mus iškankinti ir suėsti. Geriausiu atveju ji tiesioj pikdžiugiškai kikena, kai mums nesiseka. O Rojuje veikia komunizmo dėsniai, ir visus mūsų poreikius tenkina besąlygiškai mus mylinti kita mama - Nuostabioji Fėja. Ji yra išmintinga, ir palaiko mus.
Mes ne šiaip taip padaliname pasaulį. Mums reikia išsaugoti galimybę ir viltį pabėgti nuo kančios į gerąją vietą. Gėris ir Blogis turi būti atskirti. Šie du pasauliai, kaip ir šios dvi moterys, kūdikystėje yra nesuderinami. Juos palaiko mūsų blogumo ir gerumo jausmai.
Juk blogoji mama kartu reiškia, kad mes esame to nusipelnę, nes patys esame blogi. O geroji - kad mes esame geri. Taigi mes irgi esame susiskaldę. Ir mūsų suaugusioji pozicija kuriasi iš to, kad mes šias dvi moteris sujungiame į vieną. Ir iš jų gaunasi viena figūra - Reali Mama. Kuri turi ir trūkumų, ir privalumų.
Tuo pačiu metu mes irgi susijungiame, ir tampame žmonėmis, kuriuose Gėris ir Blogis eina šalia. Tam reikalinga, kad mūsų mąstymas iš dvimačio taptų trimatis, kad mes galėtumėm pažiūrėti į save ir kitą žmogų iš įvairių pusių.
Jūs rašote, kad ilgą laiką jūsų mamos nuomonė reiškė jums visą pasaulio išmintį. Taigi į mamą jūs žiūrėjote dvimačiu būdu, kaip į potencialią Fėją. Ir jos kritinis požiūris į jūsų pasirinkimus niekaip su šia figūra nesiderina, nes veikiau pritiktų Raganai.
Todėl jūs atsidūrėte pažintiniame konflikte: jei geroji Fėja - visuomet išmintinga, tai kaip jos nuomonę suderinti su mano meile? Mano širdis sako, kad mylėti būsimą vyrą - teisinga, nes jis - Princas. O Geroji Fėja sako: „palik jį“! Kuo tikėti?
Nejaugi reikia perversti mamą į piktąją raganą ir suabejoti jos verte ir geraširdiškumu? Bet kas mane gyvenime tuomet palaikys, rems, mokys išminties? O gal verčia patikėsiu ja, tuomet ji ir toliau išliks man Gerąja Fėja, išminties šaltiniu, o mano išrinktąjį reiktų pervesti į Netikrojo Princo kategoriją ir palikti jį?
Tokiame mąstyme veikia tik du matmenys. O kaip sukurti trečią?
Kuriant trimatę, suaugusio žmogaus poziciją jums padėtų vienas pratimas, kuris reikalaus tam tikros kantrybės. Surašykite ant popieriaus savo pačios trūkumus ir privalumus. Suraskite jų ne mažiau 15-20. Ir būtinai pasiekite, kad privalumų sąrašas būtų ilgesnis. Ir surašykite mamos privalumus bei jos trūkumus, tarkime, jūsų nuomone, jos neteisingas, prietaringas pažiūras. Padarykite tai pirmajame žingsnyje.
O po to tuose pačiuose sąrašuose pabandykite atlikti tokį triuką: savo ir mamos trūkumus šalia pavadinimo paaiškinkite ne kaip trūkumus, o kaip ribotas galimybes. Tarkime, savo „padidintą jautrumą“ pervadinkite į „nepakankamai išreikštą sugebėjimą elgtis racionaliai“, o „naivumą“ - į „nepakankamai blaivų požiūrį į žmones“. Ir tai padarykite su visu trūkumų sąrašu - savęs ir jos. Tiesiog prie kiekvieno pavadinimo dėkite brūkšnį ir rašykite pervadinimą.
Dabar jūs turėsite kitą sąrašą. Ir štai šį kitą sąrašą jūs sujunkite su privalumų sąrašu - savo su savuoju, mamos - su jos.
Dabar jūs turėsite du sąrašus. Jie gali atrodyti šitaip: aš “kūrybinga; smalsi; sportiška; ir t.t. Mano nepakankami išreikštas sugebėjimas elgtis racionaliai; nepakankamai blaivus požiūris į žmones“ ir t.t.) Ir mamos: „rūpestinga; atkakli; kantri; ir t.t. „Ji nepakankamai pasitikinti žmonėmis; nepakankamai nuolaidi ir t.t.“).
Ir toliau eis paskutinis žingsnis - sukeiskite sąrašuose vietomis absoliučiai teigiamas savybes su tomis, kurios yra „nepakankamos“. Pradžioje turi eiti trūkumai, gale - privalumai. O tarp jų didelėmis raidėmis parašykite žodį „UŽTAT“. Tuomet jūsų sąrašai atrodytų, pavyzdžiui, šitaip: „aš nepakankamai moku elgtis racionaliai; nepakankamai blaiviai žiūriu į žmones; nepakankamai drąsi, ir t.t. UŽTAT esu kūrybinga, sportiška, smalsi ir t.t.“.
Mano mama - „nepakankami pasitiki žmonėmis, nepakankamai nuolaidi ir t.t. UŽTAT yra rūpestinga, atkakli, kantri ir t.t.). Perskaitykite sau visą šį tekstą garsiai ir laikykite šiuos sąrašus šalia lovos, kad rytais galėtumėt perskaityti mintyse. Pašvęskite tam dvi savaites skaitydama kiekvieną rytą.
Tikiuosi, kad tai jums padės ir atsiras suaugusios moters požiūris, kuriame minusai ir pliusai susijungia, jūs atskirta nuo mamos, o žmonės matosi iš įvairių pusių.
Sėkmės jums kuriant save.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
