Pati tiesiog egzistuoju; valgau, miegu, daug skaitau, mokausi, kad tiktai „užmuščiau“ laiką. Draugų neturiu. Susitaikiau su ta mintimi, kad kol kas busiu viena. Nors man nereikia būrio draugų, bet vieną draugą labai norėčiau turėti, kuris mane suprastų ir palaikytų. Viltis dar gyva, jog kažkur yra toks geras žmogus.
Gyvenime esu optimistė, turiu humoro jausmą, moku iš visko pasijuokti, net iš savęs. Nesu niurzga, kuriai viskas blogai. Bet vis dėlto aš ne robotas, kurį užprogramavo visą laiką šypsotis, juoktis, ir daryti tokį įspūdį, kad viskas nuostabu. Man kartais būna labai sunku, todėl, kad esu gyva, esu žmogus. Klounai irgi verkia...
Pabandysiu paaiškinti tiksliau. Gal viskas kyla nuo vaikystės ir mokyklos laikų? Mokykloje mane žemindavo klasės auklėtoja, o vaikai „mokėsi“ iš to. Nenorėjau mokytis, nes kai kurie „pedagogai“ nuolat kartodavo, kad iš manęs nieko nebus, aš tuščia vieta, nemokša. Klasės auklėtoja netgi norėjo pervesti mane į kitą mokyklą... tik truputi kitokią - PROTIŠKAI ATSILIKUSIEMS. Bet jai nepavyko įrodyti, kad esu kitokia. Tempė mane pas visokiausius mokyklos psichologus. Bet jie įrodė, kad esu sveika ir normali.
Iš kur tokia neapykanta? Taigi pedagogė! Bet aš pykčio širdyje nelaikau. Tiesiog viską pamenu, kas buvo, kas ką sakė. Nemėgau mokytis. Tad nieko nuostabaus. Ir šiaip vaikui visada norisi pabėgioti, pažaisti, paišdykauti. Tai normalu. Vaikystėje buvau tyli, rami tiktai mokykloje. Kas likdavo už durų, žinau tik aš. Žinoma, nieko tokio blogo ir siaubingo nedariau, nes nenorėjau mamytei sukelti rūpesčių. Suprasdavau, kad taip negalima elgtis.
Dabar mano geriausi draugai knygos. Pasinėriau į mokslus, daug mokausi, studijuoju. Stengiuosi būti gera studentė ir kol kas, manau, neblogai sekasi. Būtų daug linksmiau ir įdomiau mokytis, jeigu atsirastų draugas. Esu nusiteikusi draugiškai, bet kol kas dar tokio gero draugo neradau... arba, priešingai, jis manęs nerado. Stiprybės gaunu savyje. Nepasiduodu. Esu kovotoja ir kovosiu toliau už save.
Kitas dalykas – manęs nepalaiko tėvai. Aš juos labai myliu, nes tai viskas, ką turiu. Aš bandžiau kalbėtis su jais, bet jie numoja ranka ir sako, kad niekus kalbu. Suprantu, kad jiems tai atrodo menkniekis. Bet jie kartais leidžia sau pasakyti ką nors kandaus. Mama kartais neduoda net žodžio pasakyti: „O tavo nuomonės neklauso niekas“. (Nors sau ja mes kalbamės, aptarinėjame gyvenimą, bet ir tai jai visko pasakoti negalima, kaip ir tėvui).
Tėvas pasako, kad aš smegenų visai neturiu, maža, silpna, baisiai rengiuosi, į savo amžių nepanaši. (Galbūt ir nepanaši, galbūt maža. Nes tokia jau esu... Bet tai tik ūgio ir veido klausimas. Jie mano, kad aš tiesiog jauna ir gyvenimo nemačiusi? Gal pinigų daug neužsidirbu? Jeigu aš atrodau jaunai, tai nereiškia, kad aš kvailutė. Tarp kitko, „mažiukai“ mato ir girdi daugiau negu leistina).
Aš puikiai matau melą ir neteisybę. Aš išmokau nekreipti dėmesio, kai kiti neturintys pagarbos sau žmonės bando mane pažeminti. (Nors taip tik jie mano, kad save šitaip iškeldami, skriaudžia mane). Netaikau tokios taktikos: „Kvailė – pats kvailys“. O atsakau ką nors su šypsena. Bet kada tėvai primena man, kad aš maža mergaitė, tai kaip tūkstančiai peilių tiesiai į širdį. Priešingai, jie turi būti daug išmintingesni. Juk nemažai pragyveno, nemažai matė gyvenimo, bet mažai suprato... Esu visada visur viena. Bet juk taip neteisinga. Žmogui iš prigimties reikalingas bendravimas.
Niekada niekam blogo nepadariau, o gavosi taip, kad niekam nereikalinga, neįdomi ir nesuprasta. Labai keista ir painu, kodėl manęs bijo it velnio? Arba tiesiog mato, kad labai jaunai atrodanti mergina, nepanaši į savo amžių ir galvoja, kad aš lėlėm žaidžiu?
Žinoma, vaikinai linkę žiūrėti ir apsigauti, renkantis sau į drauges tokią labiau „patyrusią“, gyvenime visko mačiusią, išbandžiusią merginą, nesvarbu, kiek jai metų. Juk iškart žiūrima į „apvalkalą“ kaip parduotuvėje.
Esu rami, tyli, bet moku save apginti. Man įdomu, kodėl kada moteris yra kalė, ją visi gerbia? Liežuviai sako: „Ji stipri moteris. Ji šaunuolė. Ji žino savo vertę. Ji ŽMOGUS.“ Kodėl tokiems nieko niekada nesakoma? Kodėl gyvenime tiek neteisybės? Kodėl šiuolaikiniai žmonės vertina plėšrūniškumą?
Galima pasakyti, jog tie žmonės, kurie renkasi tokias „katytes“, yra tiesiog „uodegytės“, vergai grožiui arba tiesiog kvaileliai. Bet! Taip, su tokiomis netikromis damomis bendrauja dauguma! Viskas gerai, tik tada reikia pripažinti, jog dauguma ir yra kvailelių... kas irgi būtų netesinga.
Kur teisybė? Ar jos niekada nebuvo ir nebus?
Nepasakyčiau, kad esu baidyklė. Kartais atrodau sau simpatiška, kartais nelabai. Bet prieš save nusistačiusi nesu. Mano galvoje blogų minčių nėra. Pozityviai mąstau. Bet negaliu pasigirti, kad tai padeda. Esu viena. Žinoma, visi mes vieni. Bet žmogus negali nebendrauti. Jis turi save apgaudinėti, kad jis ne vienas. Tokios „apgaulės“ mums reikia visiems.
Nežinau, ką man patarsite, bet dėkoju, kad radote laiko perskaityti mano ilgą ir nuobodų laišką.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Taip jau atsitinka, jog kartais perskaičius problemos aprašymą, nesinori švaistytis jokiais žodžiais, tiesiog apkabinti laiško autorių ir su juo kartu patylėti. Ir visai nesvarbu, ar tas apkabinimas būtų rankomis ar mintimis, išlieka jausmas, jog žodžių ir pamokančių sakinių čia mažiausiai reikia. Taip yra ir su jūsų laišku.
Džiaugiuosi, kad pati įvardinote, jog bene didžiausia jūsų aprašytos situacijos nauda yra galimybė sudėlioti savo mintis ant popieriaus ir tikėjimas, jog kas nors atkreips į jas dėmesį, skirs joms laiko, o gal net ir pasistengs suprasti.
Vienišumo išgyvenimas yra slegiantis potyris. Dėl to džiugu, jog vis dar turite vieną stipriausių pagalbininkų - tikėjimą, optimizmą ir pozityvias mintis. Jums pačiai tai turėtų būti didelė atrama ir galimybė nenugrimzti į savęs gailėjimąsi . Visgi troškimas sukurti reikšmingus santykiu su žmonėmis neturėtų apsiriboti vien laukimu ar bandymu šypsotis, kai to nesinori. Ryšiui užmegzti reikia gyvybės, kurią galime matyti per išreikštus troškimus pažinti, bendrauti, priimti, domėtis, kurti ryšį.
Labai suprantama jūsų baimė eiti prie žmonių, iš kurių jūs sulaukiate ne pačių gražiausių reakcijų. Visgi laukimas, kad vieną dieną kas nors pastebės jūsų spalvas pro kruopščiai užtrauktą storą širmą, nėra pats konstruktyviausias pasirinkimas, siekiant susirasti bent vieną draugą. Troškimas patirti bendrystę su kitais žmonėmis turi būti žinomas ne tik jums, bet ir aplinkui esantiems.
Norėdama susirasti draugų, pabandykite kiek kitaip pažvelgti į žmones. Kiek įmanoma labiau sužadinkite norą ne turėti, o pažinti, domėtis, klausytis jų. Svarbu ne tik slėptis ir laukti, kol kas nors prakalbins jus, bet ir pačiai išdrįsti prieiti, paklausti, girdėti, kuo kiti gyvena, ką jie galvoja, jaučia. Jautrumas kitiems, ėjimas jų link padės geriau pažinti žmones, suprasti, kuo jie gyvena ir pamažu tapti kai kurių jų gyvenimo dalimi.
Dar vienas dalykas: žodis „draugas” greičiausiai slepia romantiškų santykių ilgesį. Tai vertėtų sau atskirti ir įvardinti, ko vis dėl to siekiate. Bendraminčių, bičiulių paieška skiriasi nuo bandymo užmegzti prasmingus ryšius su priešingos lyties atstovu. Būdama pakankamai netikinti žmonėmis, jų gerumu, pirmiausia pabandykite sukurti draugišką santykį. Išbūti jame, patirti bendravimo, dalinimosi džiaugsmą. O tai ypatingai galima išgyventi įsiliejus į kokią nors veiklą ar pagalbą kitiems žmonėms.
Norėdama būti pastebėta ir svarbi, pabandykite ir pati kitokiu, pozityvesniu žvilgsniu ir iš tikro su didesniu tikėjimu, su mažiau pykčio tiems, kurie neturi tokių sunkumų, mažais žingsniukais judėti link žmonių, o ne bėgant nuo jų, tikėtis, jog kas nors vysis. Svarbu žinoti, jog daugelį dalykų galime pasidaryti patys. Ir tai kur kas greičiau nei laukti kitų žmonių malonės.
Sėkmės.
Vaida
