Mano didžiausias noras, kad šventėje dalyvautų mums mieli ir artimi žmonės, su kuriais mums malonu bendrauti. Todėl ir noriu, kad šventėje bent tą vakarą tėvai būtų šalia manęs, tuo labiau tarpusavyje jie nėra susipykę, bendrauja kaip du normalūs suaugę žmonės.
Mama su šiuo mano sprendimu sutinka ir šventėje dalyvaus be savo antros pusės. Tačiau tėčio žmona, griežtai uždraudė jam dalyvauti šventėje, pateikė ultimatumą, jei jis dalyvaus vestuvės, ji paduos skyrybom.
Abu suprantam kad tai beprotybė, bet ji labai pavydi yra ir valdinga, o jis kaip sako „negaliu pats persilaužti“. Tad ji leido jam dalyvauti tik ceremonijoje bažnyčioje, o į pačią šventę uždraudė eit.
Blogiausia tai, kad jis jos bijo ir klauso, nes nenori pykčių namuose. Jis prašo, kad kviesčiau ir jam bet po tokių skandalų net tokios minties nesinori turėt. Tad nežinau ką daryt. Kaip išspręsti situaciją? Dingo visas džiaugsmas ir šventės laukimas, nes žinau, kad gali nebūti abiejų tėvų.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP TUOKTIS BE TĖVO?
Jums atrodo, kad tėvo nauja žmona atima iš jūsų tėvą. Ir jis nėra pakankamai stiprus, kas atsispirtų jos įtakai. Matyt, teks jums susitaikyti su tuo, kad vestuvėse jis nedalyvaus. Bent jau šventėje. Oficialioji vestuvių dalis - bažnytinė - vis dėlto praeis su juo, taigi tradicija bus išlaikyta, ir visi svečiai pamatys, kad jūs turite abu tėvus. Niekas negalės pasakyti, kad jūs turite tik motiną, todėl mažiau bus apkalbų, kad štai, mat, esate iš išsiskyrusios šeimos. O per pačią šventę visi bus tiek užsimiršę, kad niekam ne motais bus, kas ten yra ir ko nėra.
Prisiminkite svetimas vestuves - ar labai jums rūpėjo, kas ten kieno giminaitis? Žmonės dažniausiai galvoja apie save, ypač šventės šurmulyje.
Iš šono ši situacija atrodo išsprendžiama, bet jums iš vidaus ji yra sunki. Kodėl?
Man atrodo, kad dėl santykių, kurie susiklostė tarp jūsų ir jūsų tėvo naujos žmonos ir kažkiek - mamos vyro. Iš jūsų pusės šis santykis atrodo taip: „mes tarpusavyje nebendraujam. Todėl, kad nesam mes artimi, todėl nenoriu kviesti jų į vestuves“. Taigi jūsų jausmą galima pavadinti antipatija.
Tėvo žmona moka jums tuo pačiu: ji, anot jūsų, „griežtai uždraudė jam dalyvauti šventėje, pateikė ultimatumą, jei jis dalyvaus vestuvės, ji paduos skyrybom“.
Žinoma, kad toks šios moters elgesys jums atrodo perdėtas, tačiau jis aiškiai adresuotas jums: tu nepriimi manęs, o aš nepriimu tavęs. Tikriausiai jo žmona iš tiesų yra pavydi, ir taip elgiasi ne tik per jūsų vestuves, tačiau šiuo atveju jos pavyduliavimas liečia jus, o ne apskritai visus žmones. Ji nenori atiduoti tėvo jums, o jūs - jai. Nes ten, kur pavyduliavimas liečia jus, jį palaiko ir jūsų pavyduliavimas.
Taip, man atrodo, kad jūs irgi pavyduliaujate. Kodėl man taip atrodo, juk jūs ne tik apie tai nerašote, bet greičiausiai tai paneigtumėte? Jūs pasakytumėte: „ne, aš tėčiui linkiu naujos laimingos santuokos“. Jūs pridurtumėte: „aš iš viso nepavydi“. Jūs teigtumėte: „štai ji, ta moteris, ta tai tikrai pavydi“.
Aš nesakau, kad jūs pavydi. Man tik atrodo, kad jūs nepriimate tų žmonių, kurie tapo jūsų tėvų antromis pusėmis. Gal jūs ir nepavydi, bet jūsų jausmai yra tokie, kokie dažniausiai būna, kai žmogus slepia nuo savęs pavyduliavimo jausmą.
Jūs ir neprivalote visiškai juos priimti. Jūs galite netgi juos neigti. Tačiau likdama susivokimo paviršiuje, jūs tik nemėgstate naujų tėvų sutuoktinių ir santykiai „užšąla“, o gal net sunkėja.
Tik būdama labai maža mergaitė, jūs galėtumėte tų žmonių atvirai nekęsti. Vaikai negali mėgti žmonių, kurie ateina vietoj jų tėvų. Ypač jei tėvai dėl tų santykių skiriasi. Bet netgi jei tėvai iš pradžių skiriasi, o po to tik susituokia antrą kartą, vaikai laiko jų naujus sutuoktinius pagrobėjais.
„Jie kėsinasi į tai, kas priklauso man iš prigimties - mano tėvą ir mamą“- tokia yra emocinė vaiko logika. Ir nors suaugusiojo logika sako: „bet juk jie turi tam teisę“, vaikiška logika su tuo nesutinka. Vaikui tėvai - ne atskiri žmonės, o jų dalis, o mažiausiai - jų nuosavybė.
Pavyduliavimas vaikystėje yra labai atviras, o jūsų amžiuje jis dažniausiai yra paslėptas. Ir pasireiškia tuo, kad naujieji tėvų sutuoktiniai nelaikomi simpatiškais žmonėmis.
Taigi, kad išspręstumėte šią situaciją ramiai ir taikiai, jums padėtų jūsų tėvų naujų sutuoktinių priėmimas. Ką reiškia „priėmimas“?
Jūs puikiai suprantate, kad negalite pamėgti žmonių, kurių nemėgstate. Aš ir nesiūlau jums vietoj antipatijos skubiai ir atvirai išugdyti simpatiją. Bet siūlau padaryti jums tai aplinkiniu keliu - per tėvų priėmimą. Toks tėvų priėmimas irgi nėra labai lengvas, tačiau be jo jums nebus lengva ateityje bendrauti su tėvais. Kaip toks priėmimas atrodo, ir kodėl pradėti reikia nuo tėvų?
Matote, nepriimdama savo tėvo naujos žmonos, jūs tuo pačiu visiškai nepriimate ir tėvo. Juk jis yra šalia tos moters ne todėl, kad ji kaip kokia piktoji pamotė būtų jį „pagrobusi“, „apvedžiotų aplinkui pirštą“ bei „apsuktų jam galvą“. Jūsų tėvas pamilo šią moterį, vadinasi, ji tapo iš pradžių jo svajonių, vėliau - jo geismų ir dabar - jo prisirišimo objektu.
Ji įsirašė į jo sielą, suliejo savo kūną su juo, taigi tapo jo neatsiejama dalimi. Jūs negalite jos „išpjauti“, nes nei jūsų tėvas, nei ji to nenori. Jūsų tėvas nesako jums apie tai, nes mano, kad jums būtų labai nemalonu apie tai girdėti. Jis dangstosi sakydamas: „negaliu pats persilaužti“.
Jis žino, kad pasakęs jums: „aš ją myliu“, patvirtintų jums: „taip, aš išdaviau mūsų šeimą ir tave, išeidamas iš jūsų ir sukurdamas šeimą su kita“. Jis nėra sakęs jums ir tokio dalyko: „prieš tave aš mylėjau mamą, dabar aš turiu kitą moterį - prašau ir ją gerbti“.
Tačiau jei jis sugebėtų šitaip jums pasakyti, jums tai būtų pakankamai suprantama, ir taptų išlaisvinančia ir ramybę atnešančia tiesa.
Tas pats yra ir su mama. Jei jūs visiškai priimtumėte mamą, tai priimtumėte ir jos naują vyrą. Kai jūs priimtumėte savo tėvus, jūs galėtumėte priimti ir jų skyrybas. Pabandykite garsiai pasakyti tokią frazę: „mama, tėti, aš visiškai, be jokių išlygų priimu jus ir jūsų naujus sutuoktinius“. Ir patikrinkite, ar sakote tiesą.
Galbūt pirmas jūsų atsakymas bus: ne. Pakartokite tą frazę kitą dieną. Po to dar kitą dieną. Tai, kas įvyks vieną dieną, jus nustebins ir atneš palengvėjimą. Tuomet jūs galėsite laikyti save priėmusia savo nelengvą tėvų gyvenimą.
Ir tuomet jūsų pačios santuoka įgis emocinį pagrindą, kur kas svarbesnį, nei visos vestuvinės ceremonijos ir tradicijos. Kurios, tiesą sakant, grimzta užmarštin. Tik tėvų priėmimas ir susitaikymas negrimzta - jis atgimsta vėl ir vėl mūsų pačių ir mūsų vaikų santuokose.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
