Internete yra gana daug informacijos, bet visur būdai skirtingi. Ar būtų galima sužinoti pačius geriausius būdus padėti vilties netekusiam žmogui, kad jis pakeistų savo nuomonę ir į gyvenimą vėl (ar pirmą kartą) žiūrėtų šypsodamasis?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI ATEINA MINTYS NUSIŽUDYTI
Manau, kad tavo siekis padėti draugams kyla iš tavo paties baimių. Žinoma, tau atrodo, jog pirmiausia norisi padėti savo draugams, o ne pačiam sau. Tačiau iš tiesų tu nori padėti sau pačiam, nes kalbos apie savižudybę pirmiausiai kelia nerimą tau, o ne šiems žmonėms: jie kalba apie savižudybę, o tu nerimauji dėl jų kalbų.
Jei žmogui kyla mintys nusižudyti ir jam pačiam dėl to neramu, tuomet jam, žinoma, lengviau padėti. O kada neramiau yra žmogui, esančiam šalia norinčio nusižudyti, padėti sunkiau.
Lygiai taip pat sunku atkalbėti alkoholiką negerti, narkomaną nevartoti. To turėtų norėti jis pats, kad ir kaip mums būtų neramu šalia jo. Užtat geriausi pagalbininkai norintiems mesti gerti ir vartoti - buvę sveikstantys alkoholikai bei narkomanai. Jie tai žino, nes yra patyrę savo kailiu.
O geriausi pagalbininkai norintiems nusižudyti - žmonės, kažkada galvoję ar bandę žudytis ir apsisprendę gyventi. Tokie, tarkime, renkasi psichoterapinėse grupėse. O jei tokių nėra - sugebantys dėl kitų priežasčių jaustis ramiai girdint tokias kalbas.
Kaip gi galima jaustis ramiai, kalbant apie tokį baisų dalyką, kaip savižudybė? Negi pačiam bandyti nusižudyti? Ne. Tam reikia daug žinoti, apie ką eina kalba. Ir pirmiausia įsitikinti, jog kalba eina ne tiek apie mirtį, kiek apie prasmingą gyvenimą ir gyvybę. Mirtis - dalis gyvenimo. Mirti reikia mokytis, ir žinomiausi filosofai - Sokratas, Seneka, Konfucijus, Boecijus - mokėsi to visą gyvenimą.
Tačiau jie ruošė save nesmurtinei mirčiai. Juk nužudyti save - reiškia pabandyti savo jėgomis, savo valia nutraukti tai, kas gamtoje vyksta natūraliu būdu: natūrali mirtis yra ne žmogaus smurtinio veiksmo, o gyvenimo, taigi, pradinio meilės veiksmo ir iš jo sekančio gimimo pasekmė.
Taigi natūrali mirtis gimsta iš natūralios meilės. Tėvai prieš pradedami vaiką turėjo nors trupučiuką mylėti vienas kitą. Ir jei tėvai netgi nemylėjo vienas kito (tarkime, pastota iš prievartos), tai mažytis spermatozoidas vis tiek turėjo atlikti meilės veiksmą su kiaušialąste.
Radikalių priemonių nenumirti nėra. Galima tik atitolinti mirtį, vengti smurtinių priežasčių. Radikalių priemonių užsimegzti gyvybei irgi nėra. Tam vis vien reikalinga biologija, ir dar tokia subtili, kad matoma tik stebint mikroskopu. Abu įvykius - mūsų gyvybės užmezgimą ir jos nutraukimą - reguliuoja subtilūs gyvybės procesai.
O kaip su noru gyventi ir noru mirti?
Nepaisant to, kad mes siekiame gyventi, mums visiems bent kartą per gyvenimą kyla minčių negyventi. Tavo bendraamžių tarpe - ypač. Iš kur tie norai?
Labai mažą dalį savižudybių sudaro principinės, idėjinės jų formos: taip nusižudo susisprogdindami radikalaus islamo būsimi „šventieji kankiniai“ arba radikalių sektų nariai, įtikėję, kad po mirties keliaus tiesiai į Rojų ar į kokį nors Sirijaus žvaigždyną.
Būna labai daug impulsyvių norų numirti, tarkime, šantažuojant, baudžiant kitus savo mirtimi - tegul žino, tegul kenčia!
Būna apgalvotų, iš anksto ruošiamų bandymų – kai žmogus prieina prie įsitikinimo, kad taip bus geriau. Geriau visiems, nes jis, atseit, labai blogas, kaltas, nereikalingas. Kaip galima prie tokios minties prieiti?
Natūraliai žmonės turi savisaugos instinktą, t.y. siekia instinktyviai, refleksų lygyje išlikti gyvais. Mirties baimė nugali epizodines mintis nebūti. Tačiau tam reikalinga, kad gyvybingumas būtų nuolat palaikomas.
Čia mes labai panašūs į visus gyvius. Mūsų visų - nuo musės bei dramblio iki žmogaus - gyvybingumą palaiko maisto, energijos bei informacijos apykaita. Tačiau žmogus ypatingas tuo, kad suvokia save patį. Ir kadangi mes esame sąmoningos būtybės, mums reikalinga dar ir dvasinė apykaita - kad pasaulis mums nuolat patvirtintų, jog mes jam esame reikalingi. Taip gimsta gyvenimo prasmė.
Jei apykaita sutrinka: maisto, energijos lygyje - mes, ir ne tik mes, bet ir musės, ir drambliai - depresuojame, sergame. Jei informaciniame lygyje - suirztame, o taip pat nuobodžiaujame. Jei kenti nuo didelio fizinio skausmo, sieki nutraukti tas kančias - ir čia aiškus siekis ne mirti, bet nusiraminti.
O jei didelių fizinių problemų nėra, bet sutrinka dvasinė apykaita, mes prarandame gyvenimo prasmę, nes nejaučiame, kad mūsų šiam pasauliui reikia. Tuomet iš beprasmybės mums kyla mintis nebūti, numirti. Juk tuomet gyvenimas susiveda tik į medžiagų, energijos bei informacinę apykaitą: „nuo kompo prie šaldytuvo link tualeto ir atgal“. Ir tuomet mes sakome: „tai ne gyvenimas, tai egzistavimas“.
Ar iš karto tuomet norisi nusižudyti? Ne. Žmogui, gyvenančiam be prasmės jausmo, yra baisu mirti, nes jis dar savęs nerealizavo.
Tavo bendraamžių tarpe beveik niekas nėra save realizavęs. Viskas priešakyje. Tačiau gyventi su savimi tenka šiandien, o tuo, kad viskas priešakyje, gali tik tikėti. Taip, tai tik bus. Aš kada nors sutiksiu mylintį mane žmogų, kurį pats mylėsiu. Aš tik ateityje būsiu tėvas, motina, vadybininkas, direktorius, gydytojas, karys. Aš būsiu žmogus tarp žmonių.
O jeigu nebūsiu? Garantijų nėra. Pats sau nepatinku. Reikia nematomo dalyko - tikėjimo. Jei jo nėra - lieku tik aš toks, koks esu šiandien - netobulas, nesubrendęs, nelabai gražus ir nelabai sėkmingas. Manęs nemyli tie, kuriuos myliu aš.
Todėl nuolat aplankančios mintys: „O to išsipildymo niekad ir nebus. Ir kam manęs reikia? Aš tik trukdau“ - priveda prie įsitikinimo, kad geriau nebūti jau šiandien. Ir kadangi gyventi be prasmės yra labai skaudu, bijoti mirties darosi irgi nepakeliama, tuomet norisi pačiam padaryti tai, ko bijai.
Čia veikia paradoksas: mirtis tokia baisi, kad geriau aš ją paimsiu į savo rankas. Gaila? Ne, man savęs negaila - manyje tiek daug blogio, destrukcijos, netobulumų! Ir štai ruošiamas skubus išėjimas iš gyvenimo - apie tai galima spręsti iš pasikartojančių užuominų, atsisveikinimo laiškų.
Tie žmonės, kurie gyvena įprasmintą gyvenimą, dažniausiai gyvena pilnai, ir senatvėje prieina ne prie beprasmiškumo jausmo, o prie taip vadinamo „išsipildymo jausmo“. Jie jokiu gyvu nebando nutraukti gyvenimo tyčia, tačiau sutinka mirtį ramiau: gyvenime esu atlikęs tai, ką reikia, metas išeiti.
Taigi paradoksas, bet ramiau priima mirtį tie, kurie gyvena pilnatvišką gyvenimą. Kuo labiau myli gyvenimą, tuo mažiau bijai mirties. O KUO MAŽIAU BIJAI MIRTIES, TUO MAŽIAU JĄ SKUBINI. Nes atsakomybę už mirtį perduodi aukščiausioms jėgoms. Toms, kurios kažkada buvo atsakingos už tėvų meilę.
Taigi pirma reikia pamilti gyvenimą. Ir jei tau gyvenimas nėra šventė, tam reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir tikėjimas.
Ir šia savybe neretai pasižymi tie, kurie galėjo mirti nelaimingo atsitikimo metu, bet per stebuklą išliko gyvi. Arba tie, kurie sirgo mirtina liga ir pasveiko. O taip pat tiesiog giliai tikintys žmonės. Jų pasitaiko ne tik tarp religijos tarnų, bet ir šiaip žmonių tarpe.
Kaip tu galėtumei prisidėti prie šių žmonių?
Aš nežinau. Čia veikia didesnės jėgos, nei gali suvokti mūsų protas.
Pasitikėk jomis.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
