Psichologo patarimai. Draugas nesiliauja rūkyti žolės suktines

 (132)
Pora
Pora
© Corbis/Scanpix

Su vaikinu draugauju ketverius metus. Jis turi problemų dėl žolės rūkymo ir didžiausią įtaką daro jo draugai. Kai gyvenome Lietuvoje, rūkydavo su draugais kiekvieną dieną, nuolat buvo apsvaigęs, pasyvus, nieko nenorėjo. Išvažiavome gyventi į užsienį, maniau, pabėgsim nuo jo draugų, rūkymų, taip ir buvo gal pusę metų, kol persikraustėm į kitą miestą, kuriame gyvena jo draugas iš tos pačios ganjamanų kompanijos Lietuvoje. Ir vėl jis pradėjo kartu su juo rūkyti.

Su vaikinu kalbuosi, prašau, kad jis to nedarytų, kad jam to nereikia, kad man jo reikia, o ne apsvaigusio kūno. Nežinau, kaip toliau su juo kalbėtis, elgtis, kaip išspręsti šitą problemą, kad jis mestų vėl rūkyti. Blogiausia tai, kad jis nemano, kad tai yra problema. Jo nuomone, tai nieko baisaus! JUK tai narkotikas! Jis neigia ir sako, esą tai ne heroinas, tačiau ganja juk taip pat narkotikas! Patarkite man prašau!

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Jūsų sielos klyksmas yra išgirstas. Sunku ir skaudu matyti šalia savęs nuolat apsnūdusį nuo žolės artimą žmogų. Skaudu suvokti, kad jis pasiduoda ne savo moteriai, o draugui ir „kaifui“. Jūsų vaikinas priklausomas, nors ši priklausomybė ir nėra tokia baisi, kaip nuo heroino. Ir paprastos cigaretės iš tiesų labiau žalingos sveikatai, nei marihuana, arba, kaip jūs ją vadinate „ganja“.

Tačiau gyvendama su priklausomu žmogumi jūs pati tapote priklausoma: nuo jo elgesio, nuotaikų, nieko neveikimo. Jūs, kaip ir daugelis su priklausomais žmonėmis gyvenančių žmonių, siekiate jį išgelbėti ir pati būti išgelbėta. Žinoma, nei jūsų vaikino, nei jūsų pačios joks žmogus išgelbėti negali. Nes jūs abu išsigelbėsite patys. Tačiau šį procesą galima sulėtinti, o galima paspartinti.

Sulėtinimas vyktų tokiu būdu: jūs pastiprinate savo pastangas kovoje su vaikino priklausomybe. Jūs imate ieškoti jo žolės, slėpti ją, galbūt, rūkyti kartu su juo, kad gautųsi mažiau. Jūs gėdijate jį ir bauginate baisiomis vartojimo pasekmėmis. Slepiate nuo jo pinigus, jei jis pats jų neturi. Jūs sakote, kad Dievas jį nubaus. Jūs primenate jam, kad jis griauna jūsų meilę, atima iš jūsų viltį. Ir kad greičiausiai jums teks su juo išsiskirti.

Galbūt net kuriam vakarui bandote išeiti iš namų. Tačiau būtinai sugrįžtate. Juk jūs priklausoma nuo jo. Anksčiau ar vėliau jis pajunta, kad jūsų grasinimai išsiskirti tėra tik grasinimai, ir nebetiki jumis, kad jūs galite išeiti. Į jūsų kontrolę jis atsako įmantresniu slapukavimu ir suirzimu.

Visa tai vyksta todėl, kad prisirišimas prie tam tikrų medžiagų yra stipresnis už žmogaus sąžinę ir valią. Ir vartojančiam anksčiau ar vėliau tenka tuo įsitikinti. Susidūręs su tuo, jis gali ieškoti stipresnės už savo sąžinę ir valią jėgos. Ir tai tikrai nesate jūs. Jei tuo bandote būti jūs, jis tik šaiposi.

Jums tik atrodo, kad esate stipresnė. Jūs imatės ant savęs vaidmenį, prilygstantį Dievui. Juk narkomanija, kaip ir alkoholizmas - tai lyg gamtos stichijos, o visai ne žmogaus proto ir rankų kūrinys. Ar gali žmogus drįsti pasipriešinti stichijai?

Narkologai ir priklausomų žmonių draugijos labai gerai tai žino. Ir niekad nebando jėga „išgelbėti“ žmogaus. Padeda tiek, kiek gali - palaikymu, įtaiga, kartais - metadonu, o kartais - malda. Internete rasite bendrijų, kurios užsiima gelbėjimu nuo narkomanijos.

Dabar apie kelią, kuris gali paspartinti jūsų išsigelbėjimą.

Jūs pasiduodate kovoje su draugo priklausomybe. Tačiau pasiduodate ne gėdingai, ne kaip pralaimėtoja, o kaip žmogus sąmoningas ir nepriklausomas. Jūs tik primenate jam objektyvius faktus: kiek laiko jis rūkė, kiek tam išleido ir kiek jums tai nemalonu. Galbūt vieną kartą jūs parodote jam straipsnį iš interneto, kur būtų įrodyta žolės rūkymo žala.

Jūs užsiimate savęs gelbėjimu. Tačiau ne viena. Nepriklausyti nuo draugo vartojimo ir nuotaikų nepavyks greitai. Kaip ir jam, jums teks įsitikinti, kad šalia jo jus laiko labai stipri jėga. Ir kad šiai jėgai įveikti nėra paprasto būdo. Galbūt tai - jūsų draugės, pomėgiai, galbūt - kopriklausomų giminaičių draugija, galbūt tikėjimas. Greičiausiai - viskas kartu. Tik kartu su kitais žmonėmis, o ne sąjungoje su savo draugu jūs galite išsigelbėti. O ką tai reiškia?

Išsigelbėti nuo kopriklausomybės – reiškia išspręsti lygtį su dviem nežinomaisiais. Pirmas nežinomasis – meilė. Ar galiu aš atsirišti nuo savo draugo, išlaikydama meilę jam? Juk pats radikaliausias kelias būtų - nebemylėti jo, nes vaikų ir bendro turto pas jus nėra, tiesiog jį palikti. Tačiau ką tuomet aš mylėsiu? Ar pamilsiu aš dar? Taigi meilė lieka pirmuoju nežinomuoju.

O sumenkinti draugą, nustoti jaustis su juo lygia, nebegerbti ir nebemylėti jo yra didelė pagunda: jūs, jūsų giliu įsitikinimu, neišvengiamai esate gera, o jis - blogas.

Kitas nežinomasis - laikas. Kiek laiko tai dar tęsis? Kiek laiko reikia, kad jis suvoktų, jog yra priklausomas? Kiek laiko aš galiu tikėti juo ir būti su juo? Kiek kantrybės atsargų aš turiu?

Kaip matote, čia ir vėl nežinia. Jei jūs paklaustumėte savo draugo apie tai, kiek laiko jis dar rūkys žolę, jis tikrai jums neatsakys. Jis gali tik pameluoti ir pažadėti, kad tai įvyks greitai. Jūs patikėsite, ir jis greitai jus nuvils. Nuvils netyčia, kaip tai daro orai: štai po lietaus pasirodė saulė, tačiau kitą dieną - vėl lietus. Lietus ir saulė apgauna mus, nes mes imame tikėtis, kad po jų bus tiktai lietus arba tiktai saulė. Ir mes nusiviliame. Tačiau pačios geriausios orų prognozės tik apytiksliai prognozuoja, kas bus. Ir labai neaiškiai - kiek bus. Ir vėl du nežinomieji.

Jums gerokai palengvėtų, jei jūs išmoktumėte žiūrėti į draugo būseną kaip į gamtos stichiją. Ir jei šis stichija iš tiesų imtų labai kenkti jūsų sveikatai, jums tikrai tektų pakeisti klimatą, t.y., draugą. Tačiau kol to nėra, kol jūs prie jo prisirišusi, mokykitės tikėti. Džiaukitės tomis akimirkomis, kai tarp jūsų yra meilė. Ir niekada neprašykite iš jo garantijų bei nebandykite atsistoti virš draugo, virš stichijos, nes tai būtų nepagarba stichijai. Pamirškite jo stichinį potraukį žolei, kiek galite pamiršti. Tai būtų pagarba. O stichija, pajutusi, kad jūs ją gerbiate, būtinai imtų veikti sau įprastu būdu - ritmiškai keisti lietų saule, saulę - sniegu, o sniegą - atlydžiu.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

www.DELFI.lt
 
132
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Namai

Skiriatės? Kaip šią žinią pranešti vaikams (3)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
Tuokdamiesi visi tikisi gyventi ilgai ir laimingai. Tačiau negailestinga statistika byloja, kad vis daugiau šeimų skiriasi, ir vis daugiau vaikų auga su vienu iš tėvų. Kaip atžalai pranešti, kad gimdytojai skiriasi, ir padėti išgyventi pokyčius šeimoje, pataria psichologė Rūta Bačiulytė.

L. Imbrasienė: pirmąją sūnaus savarankišką kelionę į parduotuvę stebėjau slapčia (9)

2014 rugpjūčio mėn. 19 d. 11:11
Artėjant mokslo metams, jaunesnio amžiaus vaikus auginantys tėvai susiduria su nelengvu uždaviniu, kaip savo atžalas tinkamai išmokyti saugaus eismo pagrindų. Kaip saugaus eismo pagrindų sekasi mokyti savo vaikus paklausėme žymios laidų vedėjos Lauros Imbrasienės, kuri augina vienuolikmetį sūnų Mantą ir rudenį gimusią dukrelę Saulę Sofiją bei rugsėjo 6 d. ves prie Baltojo tilto Vilniuje organizuojamą saugaus eismo renginį šeimai „Eismo kiškiai“. Ji pripažino, kad pirmąją savarankišką Manto kelionę paslapčia stebėjo iš tolo.

Kas nutinka, kai meluojame savo vaikams (3)

2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 13:16
Jūs tikriausiai meluojate savo vaikams apie dantukų fėją. Galbūt meluojate, kad jie neaugs, jei negers pieno. Ir galbūt, kai mirė dėdė, sakėte, kad jis pavirto viena iš žvaigždžių danguje.

A. Landsbergienė. Audringa reakcija į sesers/brolio gimimą (46)

2014 rugpjūčio mėn. 14 d. 08:59
Mūsų vaikai į naujagimį visada reaguodavo gražiai. Iki tol, kol tas vaikas ūgtelėdavo ir pradėdavo kėsintis į jų žaislus ir teritoriją. Prisimenu, net Augustas, kuriam nebuvo nė dvejų, viską nešdavo "boliui", kol tas sau ramiai gulėjo ar sėdėjo, tačiau - kai tik mažasis tapo mobilus - ta besąlygiška meilė baigėsi, savo bloge pasakoja edukologė, 4 vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Kaip rugsėjo 1-ąją paversti nepaprasto nuotykio pradžia? (5)

2014 rugpjūčio mėn. 13 d. 14:09
Vaiko mokymosi motyvacija daugeliu atveju yra „išvestinis dydis“, pasekmė, priklausanti nuo protingo, pamatuoto tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymą, kuris prasideda ikimokykliniame amžiuje ir, palengva atslūgdamas, išlieka per visus mokyklinius metus, kol paauglys ima daryti sprendimus, susijusius su savo profesijos pasirinkimu.