Mes vis stengiamės apsaugoti savo vaikus nuo skausmo ir įvairiausių pavojų: dedame jiems šalmus, skiepijame, blokuojame tam tikras interneto svetaines. Tačiau kaip elgtis, kai jie įsitraukia į suaugusiųjų problemas ir pradeda klausinėti apie draugo tėvų skyrybas ar sunkią močiutės ligą? Griebtis išgalvotų dalykų, kad vaiko nekankintų nerimas, ar sakyti tiesą? Sušvelninti smūgį, pranešus tik dalį žinios, ar viską nuslėpti?
Amerikiečių šeimos psichologas ir knygos apie vaikų auklėjimą „The Available Parent: Radical Optimism for Raising Teens and Tweens“ autorius Johnas Duffy įsitikinęs, jog kalbant skausmingomis temomis, vaikai turi žinoti tik tuos dalykus, kurie palies juos pačius: kaip tokiomis aplinkybėmis pasikeis jų gyvenimas ir, kur kas svarbiau, kas liks nepasikeitę. Be to, tėvai turi atsižvelgti į vaiko amžių, brandos lygį ir jų gebėjimą priimti nemalonią informaciją.
Skyrybos
Jūsų gera draugė ir jos vyras (draugaujate šeimomis) skiriasi. Ji dažnai skambina, norėdama išsikalbėti, ar atvažiuoja pas jus į namus pasiguosti. Kaip elgtis?
Vaikai iki 8 metų
Tokio amžiaus vaikai būna labai egoistiški, todėl jiems itin rūpi, kokią įtaką skyrybos turės jų pačių gyvenimui. Aiškinant tokią situaciją, tėvams reikia laikytis faktų ir kalbėti apie tai, kas įvyks artimiausioje ateityje. Maža to, verta pažvelgti į situaciją vaiko akimis: gali būti, kad jis būgštauja ne tiek dėl suaugusių žmonių skyrybų, kiek dėl savo draugo – jūsų draugės sūnaus.
Kaip kalbėti? „Teta A ir dėdė B nebegyvens kartu, tačiau tai neturės jokios įtakos jų sūnui C. Jie ir toliau juo rūpinsis. Taip, tetai A dabar liūdna, todėl ji dažnai pas mus atvažiuoja pakalbėti ir, galbūt, paverkti. Tačiau greitai ji vėl bus laiminga. Kalbant apie tave ir C, jūs ir toliau draugausite, kaip anksčiau“.
Vaikai nuo 9 iki 14 metų
Nors daugumoje vaikiškų pasakų ir animacinių filmų pasakojama apie gražią princesę ir narsų princą, paaugliai ne visada supranta romantiškos meilės esmę. Išgirdę frazę, jog meilė išblėso, paaugliai gali tik nusijuokti. Tačiau tokio amžiaus vaikai jau gali gretinti ir lyginti įvykius: jeigu tetos A ir dėdės B santuoka buvo tokia trapi, kaip bus su mano mamos ir tėtės santuoka?
Kaip kalbėti? Jeigu jūsų vaiką pradėjo kankinti panašūs įtarimai, jums reikia jį nuraminti, paaiškinus, kad jūsų ir jūsų draugų santuoka nėra tas pats. Kiekviena šeima turi savo istoriją.Taip pat verta pažymėti, jog kartais santuokos žlunga. Pridurkite: „Taip, liūdna, jog kai kurie santykiai būna trumpalaikiai. Gaila, kad užuot patyrę teigiamas emocijas, žmonės išgyvena kartėlį ir nusivylimą. Tačiau teta A ir dėdė B yra suaugę žmonės. Jie viską išsiaiškins ir nutars, kaip jiems gyventi toliau. Tai jų reikalas. Tačiau mes, kaip jų draugai, palaikysime juos šiuo sudėtingu metu“.
Vaikams 15 metų ir daugiau
Šio amžiaus vaikai supranta kur kas daugiau, negu atrodo suaugusiems. Jie jautriai reaguoja ir išgyvena dėl to, kas vyksta aplinkui, be to, dažniausiai jau būna girdėję apie skyrybas, pavyzdžiui, iš bendraklasių. Nepaisant to, jeigu jie nori su jumis pasikalbėti apie kitos šeimos skyrybas, būkite atsargūs! Norą papliaukšti su paaugliu geriau užgniaužkite. Pirma, jūs negalite garantuoti, kad jis nepaseks jūsų pavyzdžiu ir neišplepės informacijos savo draugams. Antra, nepilnamečiai žmonės dar nėra pajėgūs daryti objektyvias išvadas.
Kaip kalbėti? Psichologai pataria reaguoti taip: „Mes galime nuspėti, kas įvyko tarp A ir B, tačiau tiesos niekada nesužinosime. Tai jų gyvenimas, o ne mūsų“. Tėvai turi parodyti pavyzdį, kaip elgtis tokiose situacijose: pergyventi, parodyti savo jausmus, bet ne skleisti paskalas ir nenagrinėti intymių svetimo gyvenimo detalių. Jeigu paauglys atkakliai domisi, ar skyrybas paskatino kažkurios pusės neištikimybė, geriau atsakyti: „Detalės neaiškios ir bet kokiu atveju jos mūsų neliečia. Tačiau viena akivaizdu: mano draugė smarkiai nusiminusi, ir man norisi ją palaikyti“.
Praradote darbą
Jūs arba jūsų sutuoktinis dėl vienų ar kitų priežasčių buvote atleisti iš darbo ir dabar, kol ieškote kito darbo, visą laiką sėdite namie.
Vaikai iki 8 metų
„Ikimokyklinio amžiaus vaikams reikia paaiškinti, kaip dabar jūs gyvensite. Jeigu mažylis iš anksto žinos jo laukiančas permainas, jis mažiau nuogastaus, - teigia J. Duffy. – Nuoširdžiai patikinkite vaiką, kad jo gyvenimas nepasikeis. Tačiau pažymėkite, kad kurį laiką gyvensite kiek kitaip“.
Konsultantai šeimos klausimais prašo nesidalyti su vaiku mintimis ir nuoskaudomis dėl prarasto darbo. „Nepasakokite prie vaiko apie piktą viršininką ir bjaurius kolegas. Juo labiau negąsdinkite būsimu finansiniu krachu, - sako gydytoja Charlotta Reznik, parašiusi knygą apie vaikų vaizduotę. – Nedarykite to, net jei esate giliai įskaudinti, net jei jus atleido nesąžiningai. Su vaiku geriau pasidalyti nuoširdžiais išgyvenimais. Prisipažinkite jam: „Labai bijau. Bijau, kad ne iš karto rasiu naują darbą. Būgštauju, kad mums teks atsisakyti kai kurių pramogų“. Mažas vaikas turi išgirsti, kas konkrečiai jus neramina. Priešingu atveju jis nesąmoningai jaus įtampą, tačiau nesupras, iš kur ji kyla“.
Kaip kalbėti? „Pažadu, kad netrukus pas mus viskas bus puiku. Tačiau kol kas nepirksime naujų rūbelių ir atidėsime atostogas“. Būkite pasirengę tam, jog vaikai nusimins dėl to, ką išgirsis (tokiame amžiuje jie būna egoistiški). Palaikykite juos: „Man irgi labai gaila, kad šiemet nenuvažiuosime prie jūros“.
Amžius nuo 9 iki 14 metų
Šiuo metu vaikai būna kaip veidrodis. Jie atspindi emocijas, kurias regi išorėje. „Ką jaučiate jūs, tą jaučia ir jie, - sako J. Duffy. – Jeigu jūs pergyvenate, tai ir jie pergyvena. Kad sumažintumėt nerimą, pasidalykite su vaikais realiais faktais. Pasakykite, kad turite šiek tiek santaupų, todėl kurį laiką nedarbas neturės įtakos šeimos gyvenimui. Būkite nuoširdūs: „Padėtis rimta, bet ne mirtina“.
Kaip kalbėti? Svarbiausia, nemėginkite išsisukti nuo šios temos ir apsimesti, kad viskas yra puiku. Tėvai turi būti atviri ir neprarasti optimizmo. „Nagi, kartu aptarkime, ką galime (ir ko negalime) sau leisti. Kas turi kokių nors pasiūlymų?“.
Vaikams 15 metų ir daugiau
Suaugusiųjų melas paaugliams prilygsta išdavystei, todėl neverta nuo jų slėpti tikrovės, kaip ir neverta žadėti to, ko negalėsite įgyvendinti. Nežadėkite nupirkti vaikui naują kompiuterį, išleisti jį į brangią vasaros stovyklą ar surengti gimtadienio šventę pramogų centre, jei žinote, kad neturėsite tam pinigų. Vyresniųjų klasių vaikams labai svarbu jausti, kad jie yra gerbiami ir vertinami, kad jais pasitikima kaip suaugusiais. Kalbėkite su jais atvirai, kartu mėginkite ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Bet kokiu atveju pasidalyti problemomis kur kas geriau, negu verkšlenti dėl neapmokėtų sąskaitų.
Kaip kalbėti? „Gyvenimas ne visada būna toks, kokio norėtųsi. Tačiau sunkumai suteikia mums stiprybės. Pagalvokime, kokias išlaidas galime apriboti: pramogoms, pirkiniams ar maistui. Ko galime laikinai atsisakyti?“.
Sunki liga
Močiutei gydytojai diagnozavo vėžį, prognozės neguodžia. Jūs dažnai skambinate į ligoninę, kalbatės apie sunkią ligą su pažįstamais ir kitais giminaičiais.
Vaikai iki 8 metų
„Vaikas turi žinoti apie ligą – mano J. Duffy. – Būtų neteisinga nuo jo tai slėpti. Jis vis tiek girdės pokalbių nuotrupas, jam nesuprantamus (ir dėl to baugius) žodžius. Vėliau ar anksčiau jis pajus, kad nuo jo kažkas slepiama“.
Kaip kalbėti? Kalbėkite aiškiai ir suprantamai. „Močiutė susirgo. Ši liga vadinama vėžiu. Todėl dabar ji guli ligoninėje. Dėl ligos ji nėra tokia energinga ir linksma, kaip anksčiau. Mes dažnai ją lankysime“.
Atskirai reikia pažymėti, kad maži vaikai viską supranta pažodžiui, todėl atsakingai rinkite formuluotes. Suaugusieji sugeba greitai suprasti prasmę tarp eilučių, o mažyliai – ne. Jeigu močiutė numirė, neverta vaikui sakyti, kad ji giliai užmigo. Suvokęs, kas iš tikrųjų įvyko, vaikas vėliau gali bijoti užmigti, pažymi psichiatrai.
Vaikų amžius nuo 9 iki 14 metų
Tokio amžiaus vaikams geriau sakyti tiesą. Taip pat patarkite, kaip valdyti savo jausmus. Jeigu vaikas jaučia nerimą, jis turi išsipasakoti tėvams ar mokytojams. Praneškite jiems žinias, net jei jos nėra guodžiančios. Vaikai jaučiasi šiek tiek geriau, kai žino, ko galima tikėtis. Sudarykite kartu veiksmų planą, ką galite padaryti dėl močiutės. Pavyzdžiui, susitarkite, kad kiekvieną vakarą jai paskambinsite. Vaikas susitelks ties šia užduotimi ir mažiau galvos apie mirtį.
Kaip kalbėti? „Taip, močiutė atrodo prastai. Ji neteko daug svorio. Tačiau ji geria vaistus, kad nejustų skausmo“. Pasidalykite su vaiku savo emocijomis: „Džiaugiuosi, kad močiutė turi labai gerą gydytoją. Rūpinsiuosi ja tiek, kiek reikės“.
Vaikams 15 metų ir daugiau
Tokio amžiaus jaunuoliai atrodo subrendę, todėl tėvams gali kilti pagunda pagalbėti su jais kaip lygus su lygiu (ypač kai atžala jūsų pasiteirauja: „Na, kaip tu, mama?“). Vis dėlto 15 – 17 metų žmogus dar nebūna psichologiškai susiformavęs. Neverta ant jo pečių sukrauti savo bėdas. Jis dar nėra pasirengęs jumis pasirūpinti.
Kaip kalbėti? Kai paauglys susiduria su artimo žmogaus netektim, ypač pirmą kartą savo gyvenime, leiskite jam išsikalbėti. Palaikykite jį: „Žinau, tau labai liūdna. Tu labai mylėjai močiutę. Mes visi ją mylėjome. Jei norėsi pakalbėti, aš visada šalia. Ir dar... Dabar sunku tuo patikėti, tačiau netekties skausmas priblės. Liks šviesus liūdesys ir džiugūs prisiminimai“. Argi tai ne tie žodžiai, kuriuos mes visi bet kokiame amžiuje norėtume išgirsti?
Svarbiausia tėvų užduotis: kiekvieną kartą, kai vaikas nerimaus ir jūsų klaus, ar viskas gerai, pateikti jam optimistišką, bet nuoširdų atsakymą: „Dabar mums nelengva. Tačiau pažadu, kad viskas išsispręs“.
