- Kaimo žmonėms kartais keista matyti, kaip miestiečiai nuo šalčio saugo savo šunis. Ar prie būdos rišami keturkojai iš tiesų nejautrūs šalčiui?
Žinoma, greičiausiai peršąla tie, kurie miega ant sofos, trumpaplaukiai. Kaime paprastai laikomi ilgaplaukiai šunys. Gyvendami lauke, per ilgesnį laiką jie pripranta prie gamtos sąlygų, adaptuojasi, jiems susiformuoja tankesnis kailis.
Svarbiausia, kad per šalčius šuo būtų sotus, maistas – truputį kaloringesnis. Reikėtų dažniau pakeisti vandenį (gerai būtų pilti šiltą), kad gyvūnui nereikėtų ledo ar sniego laižyti. Labai svarbu, kad būda būtų neperpučiama. Žmonės dar neįpratę jų apšiltinti. Kad vėjas mažiau koštų, lentų sienelę reikėtų bent laikinai kokios nors medžiagos lakštu užkalti, landą uždengti storesniu audeklu, pritvirtinti jį virš landos, prikalant su lentele.
Kai kurie gyvūnai nemėgsta uždangų, jas nudrasko. Tokiu atveju galima į būdą prikišti sauso šieno – gyvūnui bus lengviau pakelti šaltą orą. Seni drabužiai tam reikalui netinka, nes šunys juos ištempia lauk.
- Kokia temperatūra šuns sveikatai gali būti pavojinga?
Esant 10–15 laipsnių šalčio šuo, aišku, nesušals. Kai šąla smarkiau, šunį rekomenduojama pasaugoti, įleisti bent į nešildomą patalpą. Sveikas gyvūnas lengviau pakelia šaltį negu sergantis ar jaunas, atskirtas nuo mamos. Greičiau linkęs peršalti sušlapęs, sudrėkęs šuo. Jautriausios mažai plaukuotos vietos: pėdutės, papilvė, kartais – sėklidės (ypač pučiant stipresniam vėjui). Būna, kad audiniai nušąla, net nekrozuoja – patamsėja, parausta.
Kai kailis tankus ir ilgas, paprastai didesnių bėdų nebūna. Kas kita, jei šuo apniktas blusų, nusikasęs ar nepakankamai šeriamas, negauna reikalingų vitaminų, mineralų. Jo kailis prastesnis, retesnis poplaukis. Aktyviai lakstančio, sniegą laižančio šuns tyko kitos bėdos – jis gali susirgti viršutinių kvėpavimo takų ar gerklų, trachėjos uždegimu.
Tačiau apskritai sausesniu oru gyvūnai mažiau linkę peršalti negu pereinamuoju laikotarpiu, kai šlapdribą keičia lietus ir vėl šaltis. Kartais peršalimo ligomis jie suserga baigiantis vasarai, po pirmųjų šalnų.
- Kokie negalavimai, be jau minėtų, gali pasireikšti šuniui peršalus?
Patelės, pašalusios kojytes ar perpūstos skersvėjo, dažnai serga šlapimo pūslės uždegimu. Tuomet dažniau šlapinasi, būna – su krauju. Peršalęs gyvūnas gali karščiuoti, kosėti, sloguoti. Negalavimai būna panašūs kaip žmonių. Yra ir specifinių virusinių ligų, nuo kurių gyvūnai skiepijami.
- Gal galėtumėte patarti, kaip gyvūnui padėti pastebėjus peršalimo požymius?
Bendrąją sveikatos būklę geriausiai gali įvertinti gydytojas. Savo nuožiūra ar kieno nors patarimu pradėtas gydymas gali padaryti meškos paslaugą. Ūminę ligą visada lengviau gydyti negu tada, kai ji pereina į lėtinę ar poūmę, prasideda komplikacijos. Patarčiau pirmiausia daugiau dėmesio skirti peršalimo ligų profilaktikai. Nebent tai būtų ypatingas atvejis, su kokiu neseniai susidūrė mūsų klinikos kolegos – tarpušvenčiu buvo atvežtas į eketę įkritęs ir kelias valandas joje išbuvęs šuo. Taip pavojingai sušalusio gyvūno staiga atšildyti negalima.
Tai reikia padaryti lėtai: apkloti, jei geria, pagirdyti vandeniu (galima su gliukoze ar medumi), ir būtinai kreiptis į veterinarijos specialistus. Tokiam gyvūnui sutrinka termoreguliacija, skysčių balansas, būna visokių komplikacijų.
- Kokių sudėtingiausių su žiema susijusių atvejų pasitaikė jūsų kaip veterinaro praktikoje?
Vienam iš eketės ištrauktam dobermanui, deja, negalėjome padėti. Dėl streso jam užsisuko skrandis. Be to, praėjus daugiau kaip 3 val., gyvūną išgelbėti viltys yra menkos, prasideda negrįžtami reiškiniai.
Kartą mums atgabeno šunį, kuris vydamasis lapę įstrigo melioracijos kanalo angoje. Žmonės tris dienas kasė žemę, kol jį atrado. Tada šaltis nespaudė, bet šuo buvo sušalęs, nes visiškai negalėjo pajudėti. Gerai, kad žmonės jo nepaliko tokioje padėtyje. Pastatėme ant kojų!
