Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Connirae Andreas ir Steve'o Andreas knygos „Protas turi širdį“.

Daugelis šioje knygoje pateikiamų metodų yra naudingi įsisenėjusių sunkumų įveikimui ar išgydymui. Šiuos principus galima naudoti ir norint padėti vaikams įsitvirtinti gyvenime. Neurolingvistinio programavimo principai auklėjimą daro džiaugsmingesnį ir efektyvesnį. Auklėdami savo vaikus, reikiamų žinių gavome ir iš specifinių neurolingvistinio programavimo metodų, ir iš bendrųjų principų, sukurtų padėti žmogui vadovautis savo vidine išmintimi.

Vaikų auklėjimas dažnai gali atrodyti neįveikiama užduotis, verčianti mus griebtis ekspertų patarimų, kad žengtume „pavyzdingo auklėjimo keliais“. Tačiau svarbiau yra ne klausyti tokių patarimų, o pasinaudoti savo pačių patirtimi – mūsų vidiniu ekspertu. Apie savo vaiko gyvenimą žinome daugiau nei manome žiną. Įgydami prieigą prie to, ką žinome, bet nežinome, kad žinome, galime atrasti naujų problemų sprendimo būdų.

Pasinaudojimas vidine auklėjimo išmintimi

Iš pradžių susiraskite ramią, patogią vietą, kur nebūsite trukdomi keletą minučių. Neskubėkite, įsitaisykite patogiai ir atsipalaiduokite, kad iš šio proceso gautumėte kuo daugiau naudos.

Pirmas žingsnis. Pasirinkite sunkią vaiko gyvenimo situaciją. Galbūt jūsų vaikas elgiasi taip, kad nežinote, ką daryti, ir jus tai veda iš proto? Esate susirūpinęs dėl tam tikros savo vaiko elgsenos? Galbūt pasirinksite kokius nors savo vaiko veiksmus, o galbūt – jausmus. Daugiausia naudos iš šio proceso gausite, jei rinksitės nuolat besikartojantį dalyką.

Antras žingsnis. Peržiūrėkite šios situacijos filmą iš jūsų požiūrio taško. Išgyvenkite apsvarstytą elgsenos epizodą. Įsivaizduokite, kad omeny turima situacija su jūsų vaiku kartojasi. Stebėdami savo akimis, pradėkite iš pradžių, iš naujo išgyvendimi viską, kas iš tikrųjų atsitiko. Stebėkite, ką žinote, kaip jaučiatės, ką matote ir girdite. Jei jums sunku įsivaizduoti – nieko baisaus. Mėginkite tiesiog pajausti, kad viską išgyvenate iš savo požiūrio taško. Tokiu būdu metodas bus toks pats veiksmingas. Jums gali prireikti išgyventi keletą tokių situacijų pavyzdžių.

Trečias žingsnis. Tą pačią situaciją išgyvenkite darsyk, bet jau būdami savo vaiku. Peržiūrėkite šios situacijos filmą iš savo vaiko požiūrio taško. Grįžkite į tos pačios antrame žingsnyje išgyventos situacijos pradžią. Sustabdykite savo „filmą“ prieš pat epizodo pradžią. Šį kartą, prieš pradėdami žiūrėti filmą, pažvelkite į savo vaiką. Atkreipkite dėmesį į savo vaiko pozą, kaip vaikas juda, kvėpuoja ir pan. Įsiklausykite į vaiko balsą. Dabar mintimis persikūnykite į savo vaiką.

Neskubėdami tapkite savo vaiku: pajuskite, jog judate kaip jūsų vaikas, kvėpuojate kaip jūsų vaikas, kalbate kaip jūsų vaikas, matote savo vaiko akimis ir jaučiate savo vaiko jausmais. Tai patirkite darkart žiūrėdami filmą. Jei nesate tikri, kad „iš tikro“ tapote savo vaiku, dėl to nesijaudinkite. Tiesiog darykite tai ir pažiūrėkite, ko galite išmokti.

Šią situaciją neskubėdami išgyvenkite būdami savo vaiku – atidžiai stebėkite naują nuo šiol jums suprantamą informaciją. Ar jaučiate jausmus, kurių nejautėte žvelgdami iš suaugusiojo požiūrio taško? Būdami vaiku, ar pastebite ką nors, ko jūsų vaikas nori, ko jam reikia, ko nepastebėjote anksčiau? Kas dar krenta į akis? Kaip jūsų vaikas jaučiasi savo pasaulyje, kaip jis išgyvena šią situaciją?

Taip pat atkreipkite dėmesį, ką pastebite savo elgesyje, kai žiūrite ir klausotės savęs iš savo vaiko pozicijų? Ar žvelgiant vaiko akimis jūsų elgesys jums atrodo kitoks? Dabar tik įsidėmėkite, ką tai darydami išmokstate. Jei pastebite, kad tam tikra jūsų elgsenos dalis iš vaiko pozicijų atrodo labai netinkama, džiaukitės, nes tokiu būdu įgyjate naujos, itin naudingos informacijos. Džiaukitės, jei sužinote ką nors apie tai, ką jūsų vaikas jaučia.

Ketvirtas žingsnis. Išgyvenkite šią situaciją kaip „stebėtojas“. Vėl peržiūrėkite tą patį filmą, tik šįsyk – iš šalies. Visą įvykį stebėkite iš pašalyje esančiojo pozicijų, kad tuo pačiu metu galėtumėte stebėti ir save, ir savo vaiką. Stebėkite įvykį, lyg žiūrėtumėte filmą apie ką nors kitą.

Įsidėmėkite, ko išmokstate iš šios pozicijos. Ar jūsų bendravime su vaiku pastebite ką nors ypatinga? Kaip jums, kaip pašaliniam stebėtojui, viskas atrodo? Ką vertą dėmesio pastebite savo ir savo vaiko elgesyje?

Penktas žingsnis. Gautos informacijos įvertinimas. Ką tik probleminę situaciją patyrėte iš trijų labai skirtingų pozicijų. Kokios anksčiau neturėtos informacijos įgijote? Ar ši informacija padeda suprasti, kaip kitaip galėtumėte pasielgti su savo vaiku?

Dauguma tėvų, trečiame žingsnyje tapę savo vaikais, sužino daug vertingų dalykų, pavyzdžiui, ką jų vaikai jaučia, ko siekia, ko nori. Ši informacija tėvams paprastai yra aukso kasyklos.

Vis dėlto patariame būti labai atsargiems naudojantis tokiu būdu išmoktais dalykais. Iš esmės niekas negali tikrai žinoti, ką kitas jaučia ar mąsto, taigi šiuo atveju mes tai „išgalvojame“, todėl savo nuojautas turime patikrinti labai atsargiai. Šis procesas gali tapti nepamainomai naudingas nujaučiant, ką kiti patiria, tačiau vis dėlto jie ir lieka savo pačių gyvenimo ekspertais.

Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad jūsų vaikas nori jaustis saugus, galite sugalvoti įvairių situacijų, kuriose vaikas pasijustų esąs saugus. Galite nuspręsti kiekvieną vakarą prieš vaikui einant gulti paskirti keletą minučių ramiam pabuvimui su juo – tiesiog paimti jį ant rankų, pasūpuoti. Pažiūrėkite, kaip jūsų vaikas į tai reaguoja. Ar tuo metu jaučiasi ramesnis? Ar kitą dieną jo elgesys pasikeičia į gerąją pusę? Jei taip, jums greičiausiai reikėtų tęsti šį naują ritualą, kol vaikas parodys, jog jau gana. Jei jūsų vaikas vis dėlto nori išsiropšti iš jūsų glėbio ir žaisti ant grindų, galbūt reikėtų pamėginti ką nors kita.

Beveik niekada nėra naudinga savo vaikui sakyti, ką, jūsų manymu, jis jaučia. Net jei jūs ir teisus, aplinkinių aiškinimas apie jų pačių jausmus paprastai vaikus (kaip, beje, ir suaugusiuosius) erzina.

Pats, kitas ir stebėtojas: tiesus kelias į išmintį

Šio metodo esmė yra pervesti mus pačius per tris pagrindines mūsų gyvenimo „pozicijas“ ar „požiūrius“. Kiekvieną įvykį mes galime išgyventi kaip patys (pats), kaip kitas įvykyje dalyvaujantis asmuo (kitas) arba kaip stebėtojas iš šalies (stebėtojas). Paprastai gyvenime viską išgyvename iš savo pačių požiūrio taško. Tai suteikia tik tam tikrą, bet ne visą įmanomą, informaciją.

Jei skiriame dėmesio papildomų faktų surinkimui, išgyvendami situaciją kaip „kitas“ ar tapdami „stebėtoju“, tuomet įgyjame kur kas daugiau informacijos, kuria galime pagrįsti savo veiksmus ir jausmus. Sužinoję daugiau, tampame gerokai „išmintingesni“. Šis sugebėjimas yra neįkainojamas turtas ne tik auklėjant, bet ir kuriant ilgalaikius artimus santykius su kitu žmogumi ar puoselėjant sėkmingus, pagarba pagrįstus verslo ryšius.

Gali būti, kad viena ar dvi iš šių pozicijų jums atrodo artimesnės nei kitos. Tai taip pat gali būti vertinga informacija. Kai kurie žmonės retai ar išvis niekada neužima „stebėtojo“ pozicijos. Taigi jų atveju didžioji dalis naujos informacijos ateis būtent dėl dažnesnio tapsmo „stebėtoju“. Dauguma žmonių apie sunkumus mėgsta kalbėtis su draugais, kad pažvelgtų į save iš „išorinės perspektyvos“. Kai užimame „stebėtojo“ poziciją ir į gyvenimą pažvelgiame iš šios pusės, patys sau galime pasiūlyti šią perspektyvą.

Kai kurie žmonės retai arba niekada neišgyvena „kito“ pozicijos. Dažnai tokie žmonės kaltinami esą nemandagūs, įžeidinėjantys kitus ar turintys prastus socialinius įgūdžius. Dažnai tai lemia tik jų nežinojimas: jie nežino, kaip „tapti kuo nors kitu“, kad būtų galima suprasti, kaip jų elgesys veikia kitą žmogų. Toks žmogus daugiausia pasieks dažniau išbandydamas „kito“ poziciją – taip jis gaus daugiausia naujos informacijos. Per amžius žmonės tai vadino „įlindimu į kito kailį“.

Truputį pasipraktikavus, tai gali tapti subtiliu ir gerai išlavintu sugebėjimu suvokti kitų žmonių reakcijas.

Galbūt tai nuskambės keistai, tačiau kai kurie žmonės gyvenimo įvykius retai išgyvena būdami savimi – atrodo, jie visada gyvena užėmę pašalinio stebėtojo poziciją, kitiems atrodo šalti, stokojantys emocijų. Dar kiti į viską žiūri iš kažkieno kito pozicijų – niekada iš savo. Šie žmonės gyvenime daug sužinotų, jei išmoktų viską išgyventi patys, savo vidumi.

Mums visiems būtų naudinga išsiaiškinti, kokia pozicija mums mažiausiai pažįstama, ir būtent tą poziciją išlavinti. Labiau subalansuodami savo sugebėjimus išgyventi įvykius iš „paties“, „kito“, „stebėtojo“ pozicijų, mes įgauname triskart daugiau informacijos ir išminties, nei į viską žvelgdami tik iš vienos perspektyvos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (19)