Nuobodžios gyvenamosios erdvės su nepatogiu išplanavimu pavertimas šviesia ir erdvia studija, žinoma, prasidėjo sienų griovimu. Laimei, pagrindinių laikančiųjų sienų buto viduje nebuvo.
Reikia paminėti, kad būsimam interjerui užsakovai pareiškė tik du besąlyginius reikalavimus: pirma, kad jame būtų atskiras sanitarinis mazgas svečiams ir antra, kad plane būtų numatyta kuo daugiau vietos daiktų saugojimui. Taip svetainėje, už gipso kartono sienos atsirado talpi spinta drabužiams, o miegamajame analogiškai buvo įtalpinta dar viena drabužinė spinta, sujungta su sekcija knygoms.
Patirtis rodo, kad sukurti parodomąjį – muziejinį atvirą interjerą, panašų į paveiksliuką žurnale, ne taip jau ir sunku. Daug sunkiau sukurti būstą, tinkamą gyvenimui. Kaip sako siuvėjai, “pasiūti pagal tikslius išmatavimus”, kad niekur “nespaustų”. Siuvėjams paprasčiau - jie dirba su žmogaus kūnu, turinčiu labai konkrečius parametrus. Bet kaip išmatuoti nuotaiką ir įpročius, pagal kuriuos galima būtų žinoti, kad vadovaujantis jais sukurtas būstas bus paperkančiai patogus?
Pagal architekto prašymą užsakovams teko detaliai prisiminti “nuostabiuosius mokyklinius laikus”. Ir dar – parašyti savotišką rašinėlį, kurio tema “Kaip mums patiktų…” Pavyzdžiui, “Kaip mes mėgstame maudytis”. Pasirodė, kad ilgai ir skoningai. Ir štai vonią apsupo dideli borteliai, ant kurių galima pastatyti peleninę, taurę arba padėti knygą. Tarp kitko, rašinėlio rašymas šeimininkams suteikė nemažai juoko akimirkų ir leido prisiliesti prie kūrybinio proceso.
Renesanso epochoje anglai turėjo labai išvystytą kolorito pojūtį ir gerą skonį, renkantis spalvas… 1607 m. viena prekybinė firma išsiuntinėjo prekių sąrašą, kuriame buvo išvardintos 704 spalvos. Vien tik pilka spalva turėjo tokius pavadinimus: “dulkių spalva”, “pelenų spalva”, “perlų”, “valkatiška pilka”, “džentelmeniška pilka”, “pelės pilkumo”, “jaunų moterų plaukų spalva” ir kiti.
Ir bendrai, šeimininkai pasirodė esantys tokie klientai, apie kokius galima tik svajoti – jie taip lengvai sutiko beveik su visais architekto pasiūlymais. Tiesa, iš pradžių tam tikras abejones kėlė mintis palikti atvirą miegamojo zoną. Tačiau galų gale architektas įtikino jaunuosius užsakovus tokio sprendimo teisingumu. Ir šiandien, sėdint ant fotelio svetainėje, galima su malonumu stebėti, kaip tolygiai vienas erdvinis tūris pereina į kitą. Vaizdas kyla pertvarų, dalinančių prieškambarį, ir nuslysta virtuvės lubų pažemėjimo “snapeliu”, laipteliais. Kelionė baigiasi vėl gi ant laiptelių, tačiau už tos pertvaros, kuri lengvai uždengia miegamąjį.
Laiptuotos pertvaros yra padarytos iš gipso kartono ant metalinio karkaso. Lygiai taip pat kaip ir visos kitos papildomos sienos – pavyzdžiui tos, kurios taip elegantiškai ir patikimai už savęs slepia rūbų spintas.
Iš už šviesiai pilkos miegamojo sienelės žvelgia knygų stelažas. Jis išlenda maždaug dešimčia centimetrų, ne daugiau. Jo tamsios juostos pabrėžia patalpos apimtį. Taip jau surėdyta žmogiškoji prigimtis, kad, norint įsisavinti erdvę mums yra reikalingas orientyras. Tai lygiai taip pat kaip ir ant sniego lygumos: mes negalime pajusti atstumo, jei nėra kokios nors tamsios dėmės.
Miegamajame architektas paliko pusiau apvalią nišą, kurioje paliktas atidengtas senovinių plytų fragmentas. Tarp kitko, jis yra istorinis, iš kiaušinio trynio spalvos plytų. Plytų išdėliojimo žaismas padeda prisiminti geras mintis apie tai, kas amžina: sakoma, kad šiame name kažkada stovėjo įžymusis Mikelandželo “Susikūprinęs berniukas”. Ir niekas nedraudžia manyti, kad marmurinis šedevras buvo toje pat vietoje, kur dabar stovi lova.
Lengvą meniškumo gyslą palaiko išlenkti mėlyni ALBUME šviestuvai – gėlės ir Valerijaus Šablonskio paveikslai, įrėminti “papuvusio” buko rėmeliuose. Nereikia manyti, kad medis supuvo kiaurai ir tuoj tuoj nuo neatsargaus prisilietimo subyrės į gabaliukus. Čia kalbama apie meninį veiksmą, kuris paremtas “šiek tiek palaikytos” medžiagos panaudojimu. Ant šviesios medienos išmėtytos juodos dėmelės atrodo kaip melancholiško avangardo grafika.
Užbaigiant miegamojo temą norisi paminėti, kad atskiro sanitarinio mazgo turėjimas šią buto dalį pavertė visiškai savarankiška privačia zona. Nepaisant atvirumo ir, atrodytų, pasiekiamumo.
Tarp kitko, atskiro sanitarinio mazgo įrengimas pareikalavo nutiesti dar vieną nutekamąjį vamzdį. Atramų perkelti neteko, nes bendrai santechninė zona pasiliko ankstesnėje vietoje. Radikaliai savo vietą erdvėje pakeitė tik virtuvė (iki rekonstrukcijos ji buvo ten, kur dabar yra miegamasis).
Į antrą sanitarinį mazgą patenkama tiesiai iš svetainės, kurioje vyksta pasaulietiškas šeimininkų gyvenimas. Tiksliai paskaičiuota, kad ant sofos patogiai gali sėdėti dešimt žmonių. Ar netiesa, kad šis simpatiškas klasikinių minkštų baldų atstovas puikiai įsipaišo į bendrą buto koloristiką? O juk jo atsiradimas interjere visiems buvo tikra staigmena – jauna šeima jį gavo kaip įkurtuvių dovaną.
Kaip jau pasakojome, spalvine dominante buvo pasirinkta pilka spalva. Architekto nuomone, nuo nuvalkiotos pastelinės rožinės ir kreminių spalvų jau pradeda pykinti. O pilka… Joje yra tam tikro rafinuotumo. Be to, šviestuvų sistemos dėka atspalviai lengvai kinta, varijuoja nuo beveik baltos iki beveik juodos. O apšviestos sienų dalys su struktūriniu paviršiumi įgauna nuostabų, fantastišką reljefą.
Svetainės centru tapo sofos zona. Akį iš karto patraukia Ingo Mauer šviestuvas, primenantis surinktą iš stiklinių vamzdelių galvosūkį. Šis neįprastas dizaino pavyzdys ganėtinai santūrų interjerą paverčia kūrybišku ir šventišku.
Grindys iš maumedžio turi savų trūkumų ir privalumų. Šią spygliuočių rūšį išskiria gražus piešinys ir šviesi spalva, jis lengvai pasiduoda apdirbimui. Tačiau neverta pamiršti, kad maumedis reikalauja rūpestingos priežiūros, nes jo minkštą paviršių labai nesudėtinga “pažeisti” bei subraižyti.
Virtuvės zona iš bendros erdvės išskirta vieno grindų laiptelio lygio paaukštinimu ir didžiule spinta. Priekinės sienelės nebuvimas suteikia jai lengvumo ir savitumo.
Svetainės zona nuo virtuvės atskirta baru, tolygiai pereinančiu į pietų stalą. Visi bute esantys baldai yra verti ypatingo dėmesio. Jie pagaminti meistro pagal autorinius architekto eskizus. Kaip medžiaga buvo naudojamas išilgai braižytas buko pluoštas (iš pradžių architektas išmėgino šią medžiagą, gamindamas baldus nuosavam butui). Išilgai pluošto einantys įbrėžimai suteikia medienai neįprastą struktūrą, paviršius tampa nuostabiai malonus prisilietimams.
Šešiasdešimtųjų pradžioje namui buvo atliktas kapitalinis remontas, senos perdangos pakeistos gelžbetoninėmis. Todėl, rekonstruojant butą, tereikėjo tik išlyginti grindis. Svetainėje ir miegamajame pirmiausia buvo patiestas cementinis sluoksnis, po to užtiesta fanera ir paklotos balinto maumedžio parketinės lentos. Virtuvėje ir sanitariniuose mazguose, kur numatytas nedidelis podiumas, buvo naudojamas medinis karkasas, ant jo buvo patiestos papildomos medžiagos ir išklotos keraminės plytelės.
Virtuvėje gi viską, kas susiję su vandeniu, šeimininkė paprašė išdėlioti prie vienos sienos, o su elektra – plytelę, orkaitę ir grilį – prie kitos. Taip buvo atskirtos priešingos stichijos.
Šitaip virtuvėje vietą surado pagrindinis Feng-Šui priešingų stichijų atskyrimo principas. Ir tarp kitko, tai atsitiko visiškai atsitiktinai. Tiesiog tokį funkcinių priemonių išdėstymą šeimininkė laiko pačiu patogiausiu, siekiant kūrybingo šeimininkavimo virtuvėje.
Nepaisant to, kad virtuvė buvo aprūpinta BOSCH įranga, nebuvo apsieita ir be autorinių darbų. Juk net ir pati kokybiškiausia ir šiuolaikiškiausia garnitūra nėra apsaugota nuo beveidiškumo ir vienodumo, o keletas originalių daiktų gali kokybiškai pagerinti interjerą. Įžymios firmos baldus sėkmingai papildė autorinė spintutė, besisukanti aplink savo ašį. Jos lentelės yra skirtos įvairioms šeimyniškoms smulkmenoms. Dėmesį patraukia ir grotuota spintelė – skrynia su atidengiamu dangčiu – stalviršiu. Joje galima paslėpti valomąsias priemones.
Gipso kartoninės pertvaros laipteliai saugo miegamojo zoną nuo nekuklių žvilgsnių.
Nors mes šį butą apžiūrinėjame dalimis, neverta pamiršti, kad jame yra vientisas interjeras ir stilius. Jungiančiuoju stilistiniu elementu tapo neįkyriai po visur išmėtyti kvadratai. Tai ir kvadratiniai išpjovimai pakabinamose gipso-kartoninėse lubose, ir kvadračiukai ant “romėniškų” užuolaidų, pridengiančių langus. Juos, savaime suprantama, rekonstruojant teko pakeisti: paliestus laiko ir blogo oro, medinius rėmus pakeitė metalo plastikas.
“Kvadratinė” tema taip pat tęsiama ir perskyros geometrijoje, kur persipina vertikalūs ir horizontalūs paviršiai, dvigubame žurnaliniame staliuke iš stiklo ir medžio, laiptuotoje perskyros, atskiriančios miegamąjį, konstrukcijoje ir stikliniuose durų blokeliuose.
Žodžiu, apžiūrinėti butą, mėgautis erdvės žaismu ir apgalvotu detalių grakštumu galima ištisas valandas. Ir visa tai gilios pilkos spalvos ir minkštų, grublėtų tinkuotų paviršių fone. Ramumo ir elegancijos fone.
