Yra žmonių, kurie savo gyvenime nepasigenda vaikų klegesio. Jis ir taip kupinas teigiamų emocijų - įdomių darbų, egzotiškų kelionių, linksmų vakarėlių, gerų knygų. Kam jiems pašėlusiai įvykių prisotintame gyvenime papildomi rūpesčiai? Kiekvienas turi savo laimės receptą.
Skaitymas, vaikas
© Corbis/Scanpix
Tačiau daugeliui namisėdų lietuvių šeimos paveikslas be atžalų atrodo nepilnas. O ir noras priglausti papurusią galvytę ar būti apkabintam šokoladuotomis rankytėmis kartais tampa stiprus iki skausmo. Tas skausmas aštrėja iki begalybės, jei pora sužino negalinti susilaukti vaikų.

Vieni kantriai ir tyliai leidžiasi į šiuolaikinės medicinos siūlomus eksperimentus, pasirengę kovoti dėl savo iki šiol dar ginčytinų teisių šitokiu būdu susilaukti palikuonių. Kiti vis dažniau pagalvoja apie vaikų globos namuose augančius mažylius. Jei pirmieji galės laikyti save tėvais pagal kraują, tai antrieji, nors visuomenė, regis, juos vertina palankiau, dažnai yra draskomi prieštaringų minčių. Ar jie galės būti tikri savo vaikų tėvai?

Nori pradėti nuo pradžių

“Mano trejų metų berniukas prašo, kad aš nešiočiau jį paslėpusi po chalatu. Kūdikio laukiasi mano sesuo, o sūnelis, tiesiai paklausęs, ar irgi atsirado iš pilvo, sužinojo tiesą - jį pagimdžiau ne aš. Jis protestavo, sakė norįs būti iš mano pilvelio ir dabar kiekvieną rytą nori pradėti nuo to paties ritualo”, - pasakoja jauna moteris.

“Ketverių metukų dukrelei pasakiau, kad radome ją namuose, kuriuose gyveno daug vaikų ir parsivežėme į savo namus. Tuomet ji paklausė, kodėl mes ją į tuos vaikų namus buvome nuvežę, paprašė ją ten nuvesti pasižiūrėti. Vaikas kai kurių dalykų tiesiog negali suvokti, tačiau jo pradžių pradžia jam labai svarbi”, - dalijasi savo išgyvenimais kita mama.

Jas abi galima vadinti širdies mamomis. Šis terminas vis labiau prigyja vietoje anksčiau įprasto “įmotė”. Įvaikinti kūdikiai šeimoms yra tikri jų vaikai, jie jaučiasi esantys tikri tėvai, todėl žodis, pabrėžiantis kitoniškumą, yra daugeliui nepriimtinas. Kaip ir visą gyvenimą meluoti vaikui, nepasakant tiesos apie tai, kaip jis atsirado šeimoje.

“Mano dukrytė, nemėgstu to priešdėlio “į”, prieš miegą savo rankytėmis suima mano ranką ir deda ant savo galvytės, kad dar kartą ją paglostyčiau. Švelnumo poreikis yra toks didelis, kad kyla klausimas, ar gyveni tik tam, kad rengtumeisi gražiais drabužiais. Gal tiesiog privalai ką nors gyvenime padaryti ir dėl kitų?” - sako jaunas vyriškis.

Moters, auginančios du sūnelius, vyras prieštarauja, jog berniukams būtų pasakyta visa tiesa. Atrodo, kad taip jie bus laimingesni. Išties aplinkinių reakcija, įskaitant pačius artimiausius žmones, dažnai būna nevienareikšmė. Žmonės abstrakčiai pritaria kilniam poelgiui suteikti šeimą jos neturinčiam mažyliui, tačiau jei tai padaryti pasiryžta kas nors iš artimųjų, neretai pradeda juos atkalbinėti.

Reikia ryžto ir storos odos

“Artimiausi žmonės, išgirdę apie ketinimą įvaikinti, siūlo neskubėti, kreiptis į medikus, prabyla apie genetiką. Jei nuo pašalinių galima apsiginti užsiauginus storą odą, tai toks pačių artimiausių žmonių elgesys labai žeidžia”, - sako medicinos psichologė Eglė Grakauskaitė-Kodikienė. Ji primena, kad vaiko prieraišumas formuojasi per pirmuosius šešis vaiko gyvenimo mėnesius, todėl noras įsivaikinti mažutį kūdikį yra pagrįstas.

Tačiau tai nereiškia, kad tai Lietuvoje kol kas įmanoma padaryti. O jei būtų įmanoma, būtų galima pasinaudoti Vakarų šalių praktika, kai įvaikintus kūdikius moterys netgi pačios žindo.

“Moteris yra tikras gamtos stebuklas, paaiškėjo, kad maitinti krūtimi gali net tos, kurios niekada negimdė ir nebuvo nėščios. Iš pradžių, savaitę ar dvi, tokiai moteriai reikia medikų pagalbos, tačiau vėliau daugumai atsiranda pieno. Kūdikio žindymas padeda užmegzti labai gilius ryšius. Tėvystė ir motinystė nėra vaiko gimdymas, tai yra socialinis ir kultūrinis aktas”, - sako Birutė Obelenienė, didelė vaikų žindymo krūtimi entuziastė. Ji sako, kad dabar visų gimdymo namų medikai žino apie šią metodiką.

Juridiniai kabliukai

Lietuva jau matė šimtus televizijos laidų, kai be tėvų užaugę vaikai ieško savo gimdytojų, o dažnai ir savo brolių bei seserų. Pastaraisiais metais toks artimųjų sutrikimas jau neįmanomas - vaikų globos namuose broliai ir sesės gyvena drauge ir įvaikinti tik vieno iš jų nebegalima. Dėl to dažnai jie visi ir lieka būtent ten, nes retas pasiryš įvaikinti tris ar keturis.

Kuo greičiau parsivežti namo biologinės motinos paliktą kūdikį taip pat nepavyks. Jį pagimdžiusi motina privalo jo atsisakyti teisme, jei nori jam suteikti galimybę būti įvaikintam. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai atlydi tokią nelaimėlę į teismą tik tuomet, kai papasakoja jai apie visas galimybes pačiai auginti vaiką ir jau neabejoja, kad ji šito nenori.

“Tačiau teismo posėdis, pagal dabar galiojančią tvarką, yra paskiriamas po pusės metų, o tuo metu jauna moteris jau gali būti išvykusi į užsienį, kaip dažnai ir atsitinka. Be jos įvaikinimo procedūra sustoja, kūdikis auga globos įstaigoje. Reikėtų, kad sprendimą priimtų budintis teisėjas”, - sako Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Birutė Daugėlienė.

“Lietuvoje šimtai vyresnių vaikų niekuomet nebus įvaikinti. Įstatymai įpareigoja išsaugoti paslaptį ir jam nusižengusieji turėtų už tai atsakyti. Kūdikių globos įstaigų išsivysčiusiose šalyse išvis nėra, nes stengiamasi paliktą ar kitaip tėvų globos netekusį vaiką kuo greičiau pradėti globoti šeimoje. Vėliau ieškoma kuo tinkamesnės vaikui šeimos. Suaugusieji turi tenkinti vaiko poreikius, o ne atvirkščiai”, - apie įvairiose šalyse susiklosčiusią įvaikinimo praktiką pasakoja Vaikų gerovės centro “Pastogė” direktorius Ričardas Kukauskas.

Šiuo metu Lietuvoje yra 700 vaikų, kuriuos būtų galima įvaikinti. Tačiau net 600 iš jų jau yra vyresni nei 14 metų. Vaikų iki trejų metų, kurių juridinė situacija leidžia juos įvaikinti, išvis nėra. O kūdikiai, kurių jų gimdytojai neaugins, iki metų laukia valdiškoje įstaigoje, kol bus įveikti juridiniai formalumai.

Posūkis į atvirumą

Lietuvoje vaikai saugomi nuo žeminančios jų pasirinkimo procedūros. Tai tarsi etiška ir moraliai teisinga.

Kita vertus, daugelyje šalių leidžiami specialūs leidiniai su vaikų nuotraukomis, pasakojimais apie jų charakterius, pomėgius.

“Atsisakius slaptumo ir net per spaudą skleidžiant informaciją apie vaikus, kuriuos galima įvaikinti, daugiau vaikų atranda šeimas. Į pirmąjį susitikimą su vaiku ateina net kelios jį norinčios įvaikinti šeimos ir tik po to apsisprendžiama, kuri jam bus geriausia. Būsimieji įtėviai susitinka arba bent pasikeičia laiškais su biologiniais vaiko tėvais. Taip dingsta dalis baimių dėl genetikos, lengviau susivokti dėl auklėjimo”, - įsitikinęs R.Kukauskas.

“Pastogėje” per trejus su puse metų specialius mokymus baigė 64 šeimos ir dauguma jų nuo savo būsimųjų vaikų neketina slėpti tiesos apie įvaikinimą.

Yra nustatyta, kad vaikas, kuris nežino buvęs įvaikintas, nėra apsaugotas nuo traumos. Apgaulingas mėginimas elgtis kaip natūralioje šeimoje dažnai atveda į krachą - kažkur labai giliuose psichikos sluoksniuose slypi informacija apie paties brangiausio žmogaus išdavystę, kaustančią pirmųjų gyvenimo mėnesių vienatvę. Jei ta trauma neiškyla paviršiun, žmogus neturi galimybių ją išsigydyti. O kokio nors “geradario” pasakyta tiesa jau paaugus sukelia identiteto krizę.

Žaizdos išgyja

Pernai Kaune įvaikinti 25 mažyliai, o prieš trejus metus - tik 2. Sunku pasakyti, kiek įtakos tam turėjo įkurta Įvaikinimo tarnyba. Tačiau nesunku įsivaizduoti, kad panorusios įsivaikinti poros dažnai savo ketinimų atsisako ar bent juos atideda dėl to, kad paprasčiausiai nežino, kaip tai padaryti ir negali savo jėgomis atsakyti į daugybę “jeigu”.

Kas bus, jeigu vaikas paveldėjo ne tik prastą sveikatą, bet ir negebėjimą prisitaikyti prie normalaus gyvenimo? Ką daryti, jeigu paaiškės, kad nesugebi tinkamai auklėti mažylio ir jis auga visai kitoks, nei buvo įsivaizduota? Kas bus, jei jis sužinos, kad yra įvaikintas? O jeigu staiga atsiras tikrieji tėvai?

Vaikų gerovės centro “Pastogė” Įvaikinimo tarnybos vadovė Kristina Radvilienė sako, kad reikia daug drąsos priimti abi puses - drauge su vaiku namuose atsirandantį džiaugsmą ir atsakomybę bei visus galimus rūpesčius. Kuo geriau būsimieji įtėviai tam pasirengę, tuo mažesnės problemos jų laukia.

“Net 80 proc. įvaikinamų vaikų nėra visiški našlaičiai. Galima pakeisti viską, tačiau to, kas yra vaiko širdyje, pakeisti jau nebeįmanoma. Jei ten įrašytas pyktis ir nusivylimas, vaikas yra pažeistas ir reikia jam padėti išgyti. Nesitikint dėkingumo, išmokyti atleisti artimiesiems, jį palikusiems, ir padėti suprasti, kad pyktis kenkia jam pačiam”, - sako Kristina Radvilienė.

“Įvaikinimas Lietuvoje ilgai buvo paslaptis, už kurios atskleidimą grėsė baudžiamoji atsakomybė. Įtėviai ir dabar dažnai jaučiasi esą antrarūšiai tėvai. Sklando gandai, kad šalies gyventojams sunku įsivaikinti, nes “geriausi” vaikai atiduodami užsieniečiams įvaikinti. Tačiau išties užsieniečiai, skirtingai nei mūsų šalies gyventojai, ryžtasi įvaikinti vyresnius nei aštuonerių metų vaikus ir dar su sveikatos problemomis. Išties įvaikinimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas, meilė vaikui yra tik pradžia”, - sako Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (73)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (62)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (9)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (1)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (121)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (2)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (203)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...