Erelio rėksnio margučiai

Brendi pavasarėjančiu mišku. Aukštame pavasario danguje balti debesys baksnojasi šonais, lyg užsigeidę pažaisti. Žvilgsnis sliuogia eglių piramidėmis, stengiasi prasiskverbti į tamsią gelmę. Ir štai – tankiose šakose kėkso pajuodęs glėbys. Neabejotinai sparnuočių namai! Staiga praskrenda vienas pilkai rudas, beveik juodais sparnais paukštis. Po kurio laiko tarp eglės šakų nunyra kitas ir nebeišnyra.

Tai mažojo erelio rėksnio prieglobstis. Neabejok – jo lizde rastum porą kiek mažesnių už vištos kiaušinių: murzinai pilkų, gausiai nubarstytų juosvomis, rusvomis, violetinėmis dėmėmis ir taškais. Panašios spalvos ir margumo kiaušinius deda pesliai, suopiai, vanagai.

Peri gervių porelės

Gervių irgi jau nereikia naktimis su žibintu ieškoti šlapynėse. Nuo senesnių kirtimų ataidi skardūs šūksniai „urli – urli“. Perbridęs juodalksnyną, netikėtai išvysti gervę. Judesiai įtartini: žergloja, iš lėto keldama kojas, nenoromis traukiasi. Galvą palenkusi, kuprą pastačiusi, nervingai kurksi. Pasuk ten, kur pirmiausia ją pastebėjai. Kažkas suboluoja, jaudulys gniaužia gerklę: lizdas su trimis kiaušiniais! Paviršius plokščias, jokios duobutės.

Lyg ant stalo puikuojasi dideli, pilkai žalsvi, gelsvi ar šviesiai rusvi kiaušiniai, išmarginti stambiomis, pailgomis, neryškiomis, nevienodo tamsumo dėmėmis. Yra į ką pažiūrėti: gervės turtas iki 10 cm ilgio, sveria apie 150–190 gramų! Peri nuo pirmojo kiaušinio, pradeda kai kuriais metais nuo balandžio vidurio, kitais – gegužės pradžioje. Gervinas irgi netoliese – budi, šį tą lesioja. Jei pastebi ką įtartino, kurkimu įspėja pačią. Darni pora...

Gausi jerubės dėtis

Gaivus kovo eglynas dar kaip paauglys šakomis susivėręs, įmanytų – akis išdraskytų. Stumi abiem rankomis, vis tiek raižo veidą. Prasišviečia retuma lyg šypsena. Nors rankos atsilaisvina, bet kojas pančioja ievų, karklų, šaltekšnių raizgynės. Kam laisva kvėpuoti tokiuose šabakštynuose? „Prrrrrrrrrrr“ – iš panosės lyg miniatiūrinis malūnsparnis. Kad ją kur.... jerubė! Pasislėpė šakose, tiek tematysi. Nėra ko pykti už akibrokštą. Retenybė, greitai ant pirštų skaičiuosim miškų višteles. Jei pakilo, būk apdairus – lizdas netoliese.

Kiekvieną krūmelį teks atidžiai apžiūrėti. Pagaliau – ant iškilaus kupsto, po tankiu lazdyno krūmu, negili duobutė lapais ir žolėmis padriekta. Ir krūvelė rusvai gelsvų kiaušinėlių, išmargintų raudonai rudomis dėmelėmis ir taškiukais. Priskaičiuoju visą tuziną, tai bent dėtis!

Lėlys su pačia

Saulė maloniai šildo pušyną. Ant išsišovusios sausos pušies šakos visu kūnu it gumbas prilipęs rudai margas lėlys. Nė motais apie būstą, murkso vos pravertais akių plyšeliais prieš saulę, mėgaujasi šiluma. Priešais – išvaizdus kadagys. Ir staiga iš po krūmelio lyg iš smėlio gilumos iššauna tinginiaujančio lėlio pati.

Krinta priešais, šoka ant vienos kojytės, velka sparnelį. Nežiopsok – perekšlė išsiduoda. Prie kadagio šaknų spyglių prikritusi duobutė, joje – pora kiaušinėlių. Balzgani, pilkomis, pilkai melsvomis, rudomis, rudai violetinėmis įvairaus dydžio ir nevienodo ryškumo dėmelėmis ir taškais išmarginti.

Juodagalvių lizdelis

Upelės pakrantėje, ievos krūme, nuo ankstaus ryto energingai čiauška devynių balsų paukščiukas. Paėjėk arčiau, iš jo elgesio pajausi, jog čia pat juodagalvių devynbalsių namučiai. Iškart sunerimsta, skraido aplink, pašiaušęs plunksneles. Nervingai beria perspėjančias frazes „ček–ček–ček“, kartoja vis dažniau ir įkyriau. Ak, štai kur – susiraizgiusių gervuogių pastogėje tamsuoja pernykščių žolių stiebelių, sutvirtintų arklio ašutais, kuokštelis.

Nenoromis iš jo išsprūsta patelė, piepsi gailiu balseliu. Namelis nedidukas, sienelės persišviečia, net iš išorės matyti šeši balsvi, gelsvi, pilkšvi, rudo, rusvo ar žalsvo atspalvio kiaušinėliai, išmarginti tamsesnėmis dėmelėmis.

Miškinio kalviuko margučiai

Miško skynimuose daug erdvės ir net saulės. Kartkartėmis virš medžių iškyla pilkas paukštelis. Niekas į jį nekreiptų akies, gal nė nepastebėtų, jeigu pats nesistengtų puikuotis. Atitrūksta nuo pušies viršūnės, kyla į saulę ir driekia vingrią melodiją. Kildamas pradeda švelniai „sip–sip–sip“, vis greityn, vis smarkyn, kol atskiri skiemenys susilieja. Čiulbuonėlis pasiekia norimą aukštį, suskamba aiškesni tonai „sia–sia–siia–siiia“.

Žaismingas miško kalviuko ritualas. Lizdelį suka ant žemės: aikštelėje, kirtavietėje, pievelėje, griovio šlaite ar šalikelėje tarp viržių ar po žolės kuokštu, po krūmeliu ar nulinkusia šaka. Gegužės viduryje gūžtelėje galima rasti 4–5 (6) pilkus, gausiai nusėtus melsvai rudais, rausvais, vietomis susiliejančiais taškiukais kiaušinėlius. Vis dėlto jų spalva ir raštai labai įvairuoja, jie gali būti balti, pilki, rausvi, rausvai rudi, pilkai žalsvi, įvairių atspalvių, išmarginti smulkiomis gyslelėmis ir taškučiais arba skirtingo dydžio dėmėmis ir taškais.

Margintoja kikilienė

Beržynas kaip iš pieno plaukęs, o pomiškyje, žalius sijonus papūtusios, gražiai stoviniuoja eglutės. Koks patrauklus baltos ir žalios spalvų kontrastas! Patinka jis ir kikiliams. Linksmos giesmelės ritasi viena per kitą. Staiga vienas muzikantas pasimeta. Leidžiasi per šakas, garsiai šaukdamas „pink, pink, pink“. Signalas – kažkur čia pat ir lizdelis. Gal ąžuole, berže, liepoje, gal lazdyne ar stuobryje, bet greičiausiai kurioje nors eglutėje.

Iš tikrųjų: pilkuoja ant šakelės toliau nuo kamieno išvaizdus gniužulėlis, beržo tošies juostelėmis, kerpių šakelėmis, žiedų lapeliais užmaskuotas. Ir aukštis prieinamas, gali nepasistiebęs pažvelgti, kas ten viduje. Ogi keturi šviesiai mėlyni ar žalsvi kiaušinėliai, išmarginti rausvomis, violetinėmis dėmelėmis, gyslelėmis, nubarstyti taškeliais, drūtgalyje sudarančiais savotišką žiedą. Na, ir margučių puošybos meistrė ta kikilienė!

Strazdų namučiai

Lengviausia rasti strazdų giesmininkų namučius. Juos susuka alksnyje ar berže, kerplėšoje ar stuobryje, aplaužytame kadagio ar lazdyno krūme iki 10 m aukštyje nuo žemės. Pirmumą teikia eglučių pastogei. Balandžio antrąją pusę pačiutė padeda 4–5 (6) ryškiai mėlynus kiaušinėlius, nutaškytus retais juodais taškais. Išvaizdūs strazdienės margučiai, nedaug tokių giriose.

Pūpso perinčioji giliame dubenyje, iš kurio kyšo tik galva apvaliomis akimis ir uodegos galas. Prisileidžia žmogų taip arti, kad gali ranka paliesti. Sprūsta iš gūžtelės paskutinę akimirką, kai jau pavojus neišvengiamas. Kokią erzelynę tuomet sukelia strazdų šeima, į kokią isteriją puola! Visa gerkle pratrūksta pataitė, jai antrina netoli lizdo tupėjęs ir čiulbėjęs vyrelis. Ausyse išvien spengia „tikstiks–tikstiks“.

Lakštingalos pintinėlė

Nė vienas kitas girios giesmininkas nėra taip išvarginęs ieškant lizdo kaip paslaptingoji lakštutė. Nusiklausau suokiantį patinuką krūmų prižėlusiame alksnyne. Prisėlinu pirštų galais arti, net matau pilką paukštelį šviesesniu pilvuku. Regiu, kaip virpa, tarsi iš prieblandos verpdamas melodijos gijas. Pajutęs mane iškart užsičiaupia, sunerimsta „tarrrr, tarrrr“.

Imu ieškoti, krūmą po krūmo, žolės kupstą po kupsto apeinu, išžvalgau. Žinau, kad turi būti, bet nepastebiu lyg neregys. Ieškau ryte ir vakare, ieškau ir kitą dieną. Pagaliau nulinkusių ir į dirvą įžėlusių ievos šakų ir žolių priedangoje lyg stebuklą išvystu solistės virtuozės pintinėlę.

Koks ten stebuklas – žolių stiebelių ir šaknelių sukalas su sausų medžių, nendrių lapų priemaiša. Vidus dailiau išklotas siaurais, švelniais varpinių žolių lapeliais ir gyvūnų plaukais bei vilnomis. Pastatėlis iš viršaus pridengtas savotiška arka – pusiau iškilia pastoge, kaip beveik rutuliškas puodukas. Pavasaris virsta vasara, o lakštingalos gūžtelėje – penki rusvai arba žalsvai pilki, alyvų spalva blizgantys kiaušinėliai, kartais neryškiai pamarginti tamsesniais debesėliais. Prisiartinus prie lakštučių būsto, pasigirsta neramus „fiuid–arrr“.

Dailininkė gegutė

Tačiau kiaušinių marginimo įvairove nepralenkiama gegutė. Ji per sezoną padeda 18–22 kiaušinėlius, o visi jie skirtingai marginti. Pagrindinės spalvos – balsvai gelsva, palšai pilka, rausvai žalsva, o debesėlių, gyslelių, taškų – įvairiausių.

Smalsaukime atsargiai

Įdomu susipažinti su paukščių lizdais, išvysti juose padėtus kiaušinėlius, patyrinėti jų spalvas ir raštus. Sakoma, kad paukščio namus išduoda patinuko čiulbėjimas ar jo skleidžiami kiti garsiniai signalai, ypač skelbiantys pavojų. Kai pačiutė peri, vyrelis dažniausiai budi netoliese, scenai pasirinkęs atsikišusią krūmo, medžio šaką ar viršūnę.

Pastebėję solistą, atidžiai ir kantriai žvalgykimės. Paukščiai moka maskuoti savo namučius su dėtimis, jie stengiasi nuvilioti žmogų tolyn ir palikti suklaidintą. Nedera liesti gūžtelėje esančių kiaušinėlių, nevalia gaišti juos apžiūrinėjant. Nereikia pamiršti, kad paukšteliai juos stropiai šildo, o iš atšalusių paukštyčiai nebeišsiris.

Sakysite, paukščiai spalvina, margina kiaušinius tam, kad priderintų prie aplinkos, kad paslėptų nuo priešų. Tačiau kam strazdui dažyti žydra spalva, jei jo dėtis kokioje neišvaizdžioje kerplėšoje, arba kėkštui spalvinti žalsvai melsva spalva, jei jo gūžta prie rusvo pušies kamieno? Gyvenime galioja siekis naudingumą derinti su grožiu. Paukščiams grožis nesvetimas, o kiaušinyje po spalvingu kiautu glūdi visatos paslaptis – gyvybė ir vaisingumas.

Šaltinis
Temos
Kaimo laikraštis