Atpažinkite, kad jūsų vaikas kenčia
Neretai tėvams atrodo, kad vaikas slepia patiriamas patyčias ar užgauliojimus. Tačiau vaikas gali ir nesuvokti, kad jo situacija yra rimta, negebėti atskirti gero elgesio nuo blogo ir netinkamo.
Svarbu vaikams paaiškinti, kad jis neturi:
jausti gėdos prieš kitus, jei jį pastūmė bendraklasis;
bijoti eiti pro grupę vaikų, nes šie jau yra jį skriaudę;
bijoti pasilikti klasėje vienas be draugų, nes kiti jį gali išjuokti ar užgaulioti;
bijoti eiti į kiemą ar mokyklą, nes kiti vaikai gali atimti jo daiktus arba jų reikalauti;
bijoti, kad kiti vaikai reikalaus daryti tai, ko jis nenori;
Vaikas gali slėpti patyčias manydamas, kad jos greitai liausis.
Tačiau jei jūsų vaikas pradėjo mažiau ar rečiau valgyti, prasčiau miegoti, jam staiga pradeda skaudėti galvą, pakyla temperatūra ar pykina, gali būti, kad taip vaikas „kovoja“ su savo baimėmis. Neretai pasitaiko ir nevalingų elgesio ženklų – rankovių tempimas žemyn, galvos kasymasis, žodžių trūkumas pasakojant ar balso drebėjimas, kojos drebinimas sėdint ar atsiradę tikai.
Jei pastebėjote, kad vaikas pradėjo „pamesti ar netyčia sulaužyti“ savo daiktus, „nugriūti“, „netyčia susiplėšyti drabužius“, gali būti, kad jis yra skriaudžiamas ir užgauliojamas.
Pamėginkite išsiaiškinti, kas vaikui neduoda ramybės
Jei paklausite vaiko, kaip jam sekasi, greičiausiai išgirsite trumpą atsakymą: „Gerai“. Vaikas stengiasi išvengti klausimų, susijusių su jo savivertės menkinimu, pažeminimu ar gėda. Pamėginkite konkretizuoti klausdami:
kas šiandien labiausiai nudžiugino ar nuliūdino;
ką jis ar jo bendraklasiai veikė pertraukos metu;
ką naujo išgirdo iš draugų;
ar su kuo nors susipažino;
kas vyko valgykloje;
kaip ir su kuo ėjo į mokyklą, kaip grįžo namo.
Neapiberkite vaiko klausimais, nekamantinėkite, tiesiog padėkite jam pasakoti, pakreipdami pokalbį jūsų norima linkme. Stebėkite, kaip vaikas jaučiasi: ar jis įsitempęs, ar susijaudinęs, galbūt ką nors slepia ar stengiasi nuslėpti, o gal visai nenori kalbėti ir bendrauti.
Parodykite, kad jums svarbūs ne tik dienos rezultatai ar įvertinimai mokykloje, bet ir jo mintys, jausmai, netgi draugai. Jei nuo pirmųjų klasių klausite vaiko, kaip jam sekėsi tądien, vėliau nebeteks – vaikas, grįžęs namo, pats norės papasakoti savo dienos nuotykius ar nuoskaudas.
Mano vaiką skriaudžia – ką daryti?
Jei jūsų vaikas užgauliojamas ar skriaudžiamas, nedelsdami imkitės priemonių. Pirmiausia pamėginkite padrąsinti vaiką, kad pats imtųsi veiksmų. Jis labiau pasitikės savimi, jei pats išspręs problemą.
Pasakykite vaikui, kad reikia:
Ryžtingai ir tvirtai pasakyti skriaudikui: man nepatinka tavo elgesys. Tiesus atsakas skriaudėjui, kad jo elgesys netinkamas, ir tvirtas liepimas liautis parodys nepritarimą tam, kas vyksta, ir sutrikdys skriaudikus. Skriaudėjai negalės pasakyti, kad „jūs tik žaidžiate“, „visi kartu linksminatės“, nes vienam iš jūsų nėra nei linksma, nei smagu.
Dažniau būti draugų būryje. Skriaudėjai nesiartins, jei vaikas turės užnugarį. O ir pats vaikas, būdamas tarp draugų, ryžtingiau kalbės ir bus drąsesnis.
Nekreipti dėmesio į tuos, kurie erzina. Taip skriaudėjai praras malonumą, jiems pasidarys nuobodu ir jie atstos.
Nepulti priešintis, jei atrodo, kad jėgos nelygios. Skriaudėjai dažniausiai yra fiziškai pranašesni ir jų būna daugiau, todėl geriau nesivelti į peštynes. Tikėtina, kad vaikas bus sumuštas arba apkaltintas muštynių išprovokavimu.
Vengti vietų, kuriose lankosi skriaudėjai. Nevaikščioti tose vietose, kur jie būriuojasi, eiti kitu keliu į mokyklą ir pan.
Pajuokauti. Įžeidimą galima paversti juoku. Juk skriaudėjai taip pat bijo būti išjuokti.
Vyresniųjų klasių moksleiviai gali prigrasinti ar prigąsdinti vaiką: liepti už juos paruošti namų darbus, atiduoti pinigus arba jiems ką nors nupirkti. Jei vaikas į mokyklą nešasi mobilųjį telefoną ar kitų vertingų daiktų, gali netekti ir jų.
Tokių situacijų reikėtų vengti: vaikams kieme ar mokykloje nereikia daug pinigų, vertingų daiktų ar mobiliųjų telefonų – pradinukus prižiūri mokytoja ir suteikia visą reikiamą pagalbą. Jei vaikui vis dėlto reikia mobiliojo telefono, geriau jo netraukti iš kuprinės ar kišenės tada, kada nereikia, – taip skriaudėjams kils mažiau pagundų.
Jei jūsų vaikas reketuojamas, patarkite jam:
kad ramiai ir aiškiai skriaudėjams lieptų grąžinti jo daiktus. Gal vaikai tik juokauja ir erzina, o ramus tonas juos išmuš iš vėžių ir nesuteiks erzinimo malonumo;
įspėtų skriaudiką, kad kreipsis į suaugusiuosius. Tačiau jei skriaudėjas atrodo grėsmingas arba yra vyresnis, toks pasakymas gali tik dar labiau jį supykdyti;
kad kreiptųsi į suaugusįjį. Jei skriaudėjas ką nors atėmė, pareikalavo ar sugadino turtą, vaikui reikia kreiptis į suaugusiuosius – tėvus, mokytojus ar kitus jam artimus žmones.
Su tam tikromis problemomis vaikai susitvarko patys, tačiau būna ir tokių atvejų, kai patyčių, reketo, užgauliojimų mastai nemažėja, o skriaudėjai tampa tik agresyvesni. Stenkitės laiku pastebėti, kad jūsų vaikas nemaloniai jaučiasi ne namų aplinkoje, bendraukite su juo, drąsinkite.
Stenkitės visi kartu išspręsti patyčių ar reketo problemą, jei reikia, kreipkitės į specialistus. Vaikų patyčių problemoms spręsti skiriama daug dėmesio: straipsnių, literatūros. Vienas tokių pavyzdžių – nauja knyga „Nepamesk galvos!“. Tai praktinis vadovas vaikams, kaip elgtis įvairiose situacijose ir nugalėti kamuojančias bėdas.
Palaikykite vaiką, ugdykite jo pasitikėjimą savimi, visada vadinkite gudriu ir protingu, žodžius „Nebūk bailys, pastovėk už save“ pakeiskite „Būk drąsus, tu viską gali.“ Svarbu, kad vaikas suprastų, jog kaltas yra ne jis, o jo skriaudėjai.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
