Šis klausimas mums iškyla pirmiausiai, kai išgirstame žinią apie paauglių egzekucijas - kaip žiauriai jie tyčiojosi iš bejėgio vaiko ar bendraamžio, mušė jį ir kankino. O jeigu ir mūsų atžala stovėjo kartu su kitais, abejingai žiūrėjo, o gal ir pati darė nusikaltimą? Koks siaubas, juk mes to nemokėme!" - sakysime susiėmę už galvos. Betgi agresyvūs vaikai nenukrinta iš mėnulio. Ir nebūtinai turi būti einšteinu ar freudu, kad sutramdytum žvėriuką, tūnantį savo vaike. Tik privalai nepavėluoti.

Paaugliai
© Corbis/Scanpix
Jeigu savo vaiko nemuši, tai dar nereiškia, kad jo nekankini. Pakanka ignoruoti, neišklausyti ir nepagarbiai kalbėti apie kitus žmones. Mūsų atžalos perima mūsų vertybes, mūsų elgesio taisykles. Apie tai kalbamės su psichologu Kęstučiu Ridiku.

Dantis už dantį smėlio dėžėje

"Natūralu, kai žmogus agresyvų veiksmą daro tam, kad įveiktų kliūtį. Bet agresija gali būti nukreipta ir į asmenį. Kartais suaugusieji netveria juokais, kai mažas vaikas kumščiuoja tėtį. Kaip tai miela! O vaikas supranta, kad kad tokie jo veiksmai yra priimtini. Kai paauglys atlieka tuos pačius veiksmus, neatrodo gražu nei priimtina, bet jau yra susiformavęs tam tikras elgesio mechanizmas", - sako psichologas.

Štai smėlio dėžėje pešasi mažieji. Tegu išsiaiškina patys? Gal užstojame saviškį, nes kitas vaikas "pats prisiprašė"?

Jeigu vaikas jaučia užnugarį, kad jį kažkas nuolat gina toje smėlio dėžėje nuo kitų arba pateisina jo paties veiksmus, neleidžia, kad kitas vaikas jam "atlygintų" už suteiktą skriaudą, jam nesivysto empatiškumas - ta atjauta, kad nuskriaustajam skauda, kad jis jaučiasi pažemintas.

Skriaudėjas turi patirti skausmą ir susieti priežastis su pasekmėmis: veiksmą seka tam tikras atoveiksmis. Nebūtina trenkti vaikui atgal, bet reikia bent jau paaiškinti, kokius jausmus toks elgesys sukeltų jam pačiam.

Paprastai tėvai, taupydami savo laiką ir energiją, linkę rinktis lengvesnį kelią, greitai viską sutvarkyti, negalvodami apie tai, ką jie pasėja, kokias elgesio normas įdiegia vaikui. Šis yra imlus ir kitąkart užtenka pateisinti vieną agresyvų poelgį, kad paskui užsifiksuotų toks jam priimtinas elgesio modelis. Vėliau, kai vaikas panašiai elgiasi su artimaisiais arba išėjęs į gatvę, imamės už galvos: "Jėzau, kaip tai galėjo įvykti?".

Specialiai to nemokėte, bet leidote taip elgtis. Ne tai svarbu, ką jam kalate į galvą, daug svarbiau, kaip jūs elgiatės - su vaikais, vyru, žmona ir t.t. Vaikai girdi, kaip tėtis mamai pasakoja apie savo patirtus nuotykius: kaip prisigėręs žiebė kažkam į dantis ar svečiuose kam nors parodė jo vietą. Vaikams tėvai yra neginčijamas autoritetas. Tėvai viską gali, viską žino, ir jų elgesys priimamas besąlygiškai. Kaip elgiasi tėtis, taip ir turi būti. Žodžiai dar nepasiekia vaiko sąmonės; jam svarbiausia tai, ką mato, ką gali pajusti.

Protas - iš paskos

"Geri tėvai ne tie, kurie nesikeikia, vartoja daug tarptautinių žodžių - o tie, kurie myli savo vaikus ir moka tą meilę parodyti, - sako psichologas. - Jeigu aš nemušu savo vaiko, dar nereiškia, kad jis nekenčia nuo manęs; yra verbalinė agresija, psichologinė prievarta, kuri kartais vaikui sukelia didesnę, ilgiau už fizinę bausmę trunkančią kančią. Būna, kad vaikas išmoksta psichologiškai susidoroti su bendramžiu, įgelti, skaudžiai pasišaipyti, ir už tai gauna atsaką kumščiu.

Ne taip retai tėvai parodo vaikui: "Aš tave ignoruoju". Vaikas jaučia, kad tėvai neleidžia jam pasidalyti jausmais, parodyti, ką jis iš tikrųjų išgyvena, ir iškart imasi priemonių: arba manipuliuoja vaiku, arba ignoruoja, atmeta arba pasmerkia. Kai vaikas negali išlieti čia ir dabar savo jausmų, išsikalbėti, įvyksta vadinamasis "perkėlimas": išlieja pyktį ant visiškai niekuo dėtų daiktų, gyvūnų ar žmonių. Gal autobuse kažkam įspiria, suplėšo iškabą ar sudaužo vitriną.

Paauglystė yra visko atmetimas: tėvai tampa nebe autoritetai, juos atstoja bendraamžiai arba kiek vyresni "herojai". Buriamasi į grupes, nes vienišas jaučiasi menkavertis ir nesaugus. Vienas pasaulio neužkariausi ir neįsitvirtinsi jame, galvoja paauglys, ir ieško tų, kurie jį palaiko, nes iš tėvų to nesulauksi. Atmetimas, pasak psichologo, - natūralus dalykas, kad galėtum išeiti į pasaulį, su kažkuo atsisveikinti, užtrenkti duris.

Dar yra vadinamoji identiškumo krizė: paauglys nėra įvaldęs socialinių vaidmenų, nemoka elgtis. Jis norėtų būti suaugęs, todėl naudoja išorinius atributus, elgesio stilių - rūko, keikiasi, spjaudosi, geria, kabinėjasi prie praeivių. Patys sau jie neatrodo juokingai; nesvarbu, kad prie lūpos snarglys prilipęs, kelnės apsmukusios. Ir intelekto - "ne prūdai".

Emocijos vystosi greitai, o protas nespėja iš paskos. Tokie paaugliai iš esmės nesaugūs, jie visą laiką jaučiasi nuskriausti ir siekia įsitvirtinti. Ir dar vienas svarbus dalykas: jie neturi gebėjimo numatyti savo veiksmų pasekmes ir elgiasi impulsyviai. Kas iš to išeis, jie dar nemąsto.

Kaip tai sustabdyti, kol dar neįvyko?

Agresija, anot pašnekovo, galėtume suskirstyti į piktybinę, griaunančią (ką nors primušti, sulaužyti), ir instrumentinę - kai pats tuo metu nejauti pykčio, neapykantos ar įsiūčio, bet norėdamas ko nors pasiekti, manipuliuoji kitais. Tyrimais įrodyta, jog 3-4 metų mergaitės jau moka pasinaudoti savo emocijomis tam, kad ką pasiektų: kai reikia - paverkti, kai reikia - prisiglausti ir nusišypsoti. Ir panos dažnai naudojasi vaikinukais, kuriems įteigia atikti tą ar kita. Atsiteisdamos už būtus ar nebūtus įžeidimus, jos stebi iš šalies, kaip šie ką nors muša ar tyčiojasi. O vykdytojų apetitas atsiranda bevalgant. Ypač, jeigu jie lieka nenubausti. Tad "aukai" nereikėtų tylėti, o pranešti, fiksuoti tą pirmąjį smurto patyrimą, nurodyti kaltuosius.

Psichologas vėl grįžta prie aksiomos, jog nuo mažų dienų turime žinoti, ką galvoja ir jaučia mūsų vaikas, ar jį išmokėme pasijusti nuskriaustojo kailyje. Ar jis kaip tas peliukas Džeris daužys katiną Tomą...

Visgi vertėtų išgirsti, ką apie mūsų dukras ir sūnus kalba "ta nuobodi auklėtoja". Ką reiškia, kai ji įspėja, kad grupė penktokių uja nemadingais drabužiais vilkinčias klasės drauges, neleidžia joms praeiti: "Jūs mums trukdot, ubagės! Dinkit iš mūsų klasės".

Motinos net nelinkusios į tokį "menkniekį" kreipti dėmesio: nenori, tegu nedraugauja.

"Vaikai yra žiaurūs. Ne dėl to, kad sąmoningai norėtų ką nors nuskriausti, - sako psichologas. - Dažniausiai jie nemąsto, ką jaučia tas žmogus, kuris girdi užgaulius žodžius ar į kurį nukreipti įžeidžiami veiksmai. Tai netiesioginė agresija, būdas įsitvirtinti. Jeigu aš ką sumenkinu, automatiškai pakeliu savivertę, išaugu kitų akyse. Šito taip pat išmokstama iš tėvų.

Tėvai nesako: "Nedraugauk su Onute, nes ji iš varganos šeimos", bet jie kalbasi tarpusavyje - nekviesią svainio Jono į jubiliejų, nes jis - vargo bitė, padarysiąs gėdą prie stalo, mat gali smirdėti prakaitu, panagės juodos, o jau apsirengęs... Vaikas "pagauną esmę".

Kada mes susirūpiname vaiku? Kai jis jau prisidirbęs, kai mus kviečia į policiją, kai mokytojai praneša, kad jis nebeina į mokyklą. Anot psichologo, jeigu vaikas lanko krepšinio būrelį ar skambina cimbolais, tai dar nereiškia, kad jis "teigiamas". Gal jis tik labiau moka suderinti socialinius vaidmenis. Su mokytojais - "gerietis", o draugams krečia šunybes, naudojasi jais.

Nėra universalių auklėjimo receptų. Tik nereiktų tėvams patiems skatinti atžalų: "Naudokis kitais, kad ką nors pasiektum. Toks gyvenimas, kova už būvį, visi lipa kitiems per galvas. Kai sieki karjeros, pamiršk sąžinę ir sentimentus".

Nemanykime, kad tie agresyvūs paaugliai, spjaudantys į praeivius ar laužantys suoliukus, yra laimingi. Tai patys nelaimingiausi žmonės. Gal, ką tik kvatoję ir parėję namo, jie rauda, įsikniaubę pagalvėn, nes jaučiasi vieniši. Jie atlieka tuos destruktyvius veiksmus, kad nuslopintų savo nevisavertiškumo ir menkystės jausmą.

"Pas vieną kinų išminčių atėjo gimdytojai su naujagimiu ir sako: "Mes norim, kad jis užaugtų geras žmogus. Kaip patarsite su juo elgtis?" Išminčius sako: "Deja, per vėlai atėjot. Kur jūs buvote prieš devynis mėnesius?" Vaiku rūpintis reikia tada, kai jis dar yra įsčiose, - sako psichologas Kęstutis Ridikas. - Vėliau dėl vaiko elgesio mes pradedame kaltinti aplinką, visus. Bet kalta ne ta gauja, prie kurios mano vaikas prisišliejo, o aš esu kaltas, nes sudariau tokias sąlygas."

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (48)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (45)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (3)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (38)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (100)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (99)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1139)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (56)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (89)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (5)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...