Pagrindinė demografinių problemų priežastis – moterys yra neglobojamos. Mergaitės šeimose nesaugomos, nepuoselėjamos. Jos patiria didelius emocinius krūvius, „nuleistus“ joms nepilnaverčių tėvų, išvargusių savo nekenčiamuose darbuose uždirbant vergišką atlyginimą būtiniausiems poreikiams tenkinti. Jos jau nelaimingos ir nenori vaikų, kad nepasmerktų jų tokiam pačiam likimui.
Rizikuoja prarasti šeimos šilumos židinį
Suaugusios moterys negali remtis į savo vyrus šeimose, nes pastarieji praranda vyriškus charakterio bruožus. Kaltas asketiškumo nebuvimas ir trūkumas žinių, kaip atstatyti vyriškas jėgas gyvenimo sunkumams pakelti. Vyrai dažniau kilnoja atpalaiduojančių priemonių sklidinus bokalus, nei ieško sprendimų ar kaupia jėgas jiems įgyvendinti. Dažnas vyras tiesiog vaikosi patogesnio, malonesnio gyvenimo ir taip įtraukia savo žmonas į bendros gerovės kūrimą lygiomis teisėmis. Jie reikalauja eiti į darbą ir parnešti savo indėlį į šeimos biudžetą, taip rizikuodami prarasti šeimos židinio šilumą, tačiau atsipalaiduodami nuo atsakomybės būti pagrindiniu šeimą išlaikančiu šaltiniu.
Neprisiima atsakomybės
Moterys mato, kad vyrai neprisiima atsakomybės viešoje erdvėje ir negarantuoja, kad moterys, vaikai ir seneliai bus apginti ir apsaugoti. Retas kuris vyras kišasi į konfliktus ar netinkamo elgesio apraiškas, kai dera tai padaryti nedelsiant. Ir tam nereikalingas joks specifinis kovinis parengimas – pakaktų tiesiog griežtai parodyti valią. Be kompromisų. Ir ne vienam, o visiems, šalia esantiems. Nebereikėtų gal tiek ir policijos pareigūnų! Retas valstybės vyras susirūpinęs tokio mąsto vyrų moraline degradacija. Dalinai iš to darome išvadą apie savo valstybės indėlį į demografinių problemų sprendimą. Kaip gi moterys gali būti tikros, kad jos ir jų vaikai bus saugūs aplinkoje, kurioje nerealizuojama vyrų prigimtinė pareiga!
Moterys imasi pačios spręsti finansų klausimą
Moterų nepasitenkinimas materialia padėtimi dažnai susijęs su pertekliniais poreikiais, kurių vyras šeimoje nesiima „reguliuoti“. Reguliuoti – reiškia numatyti šeimos gyvenimo gaires, aukštesnes nei materiali gerovė. Tai dvasinių vertybių kultivavimas, jų laikymasis ir vedimas link tikrųjų amžinųjų Tiesų pažinimo. Vedlys šioje kelionėje – vyras, nes jam lengviau atsiriboti nuo materialių troškimų, suvaldyti protą ir racionaliai pažvelgti į situaciją iš šalies. Ar tikrai lengviau?.. Moterys nebevaldo savo norų, aukštesnių gyvenimo gairių neturi, vyrai šeimose nesupranta savo tikrosios funkcijos – šeimos vedimo link dvasingumo. Tad moterys imasi priemonių pačios spręsti savo perteklinių poreikių finansavimo klausimą – ieško darbo, o ne mokosi pasitenkinti turimu. Pertekliniai poreikiai atsiranda iš neramaus proto ir nepasitenkinimo gyvenimo kokybe – tai vėl eilinis akmuo į vyro daržą.
Reikia stipraus užnugario
Nors perteklinių poreikių vadyba neišvengiamai būtina, ji nėra pakankama sąlyga sukurti harmoningą aplinką šeimoje, kad moteris jaustųsi rami ir apsaugota. Nustatytos gyvenimo gairės gali nuraminti protą ir leisti pasitenkinti esamu tik tada, kai jos neprievartinės, suderintos ir priimtinos abiems partneriams, žengiantiems tų pačių siekių link. Dvasinis pažinimas lengvesnis, kai moters emocijas vyras sutinka priimti ir utilizuoti, kad šių krūvis jai nebūtų akmeniu po kaklu bandant išsilaikyti audringame jausmingumo pasaulyje. Stipraus vyro užnugaryje moteris lengviau pasitenkins jai sukuriama gerove, nes matys savo stiprios antrosios pusės siekius atrasti žymiai vertingesnę laimę, nei materiali.
Apsisaugo nuo pavojų
Moterys imasi profesijų įsigijimo, mokslinių laipsnių gynimo žygių taip bandydamos apsisaugoti nuo pavojaus likti visiškai vienomis ir neapsaugotomis. Jos nesirūpina santuokos išlaikymo gebėjimų vystymu. Tiek moteris, tiek vyras turi rodyti pastangas išlaikyti šeimą harmoninga – kiekvienas savaip, sutinkamai su skirtingomis vyro ir moters pareigomis. Moterys, vedinos nepasitikėjimo, iškelia sau kitus, profesinius veiklos, prioritetus, kad pačios galėtų avariniu atveju užsitikrinti materialią gerovę. Taip jos praranda laiką, tinkamiausią mokytis šeimos židinio kurstymo, vaikų auginimo subtilybių, tikrųjų moters pareigų ir t.t.
Moterys elgiasi nuosekliai, stabdydamos rūpestį harmoninga šeima ir užsiimdamos vyriška veikla – savęs ir šeimos išlaikymu. Tuo tarpu Lietuvoje klestinti peršama nuomonė, kad vienas vyras dirbdamas negali išlaikyti šeimos, atskleidžia sistemos užmačias (sąmoningas arba ne) paversti moteris vergaujančiomis mokesčių mokėtojomis ir atitraukti nuo joms svarbesnio dalyko – tapimo laimingomis moteriškomis moterimis. Ši paminėta nuomonė – tai puikus pasiteisinimas ir vyrams, nenorintiems permąstyti savo gyvenimo vertybių, laiko panaudojimo efektyvumo bei savo kūrybinio potencialo nuosavoms pareigoms sėkmingai atlikti.
O tėveliai, augindami savo mergaites, sėkmingai perduoda joms šias nuostatas ir prideda dar prie „laimingos vaikystės“ savo nebrandžias, nesukontroliuotas emocijas, kad dukros pasijustų kaltos dėl savo mamų nenusisekusio gyvenimo. Ir vėliau, pasenę, reikalauja iš jų, kaip skolos, rodyti laimingus švytinčius veidus, nekreipiant dėmesio į gyvenimo sunkumus, lydimus kaltės ir nesaugumo jausmo...
Tai kaip gi gali gerėti demografiniai gimstamumo rodikliai tiesiog tik kalbant apie juos ir nereikšmingomis priemonėmis juos reguliuojant, kai eilinis vyras nepajėgia pradėti kiekvienas nuo savęs – pagaliau prisiimti vykdyti savo pareigas!