„Ilgai nežinojom, ko laukiamės, bet jaučiau, kad tai mano svajonių vaikutis, ir širdis nemelavo. Nuo nėštumo pradžios atsirado bėdų su krauju, mažėjo trombocitų kiekis. Klausiau gydytojo, ar tai nepakenks kūdikiui, bet gydytojas nuramino, kad tai gali būti kenksminga tik man.
Kai nėštumui suėjo 35 savaitės, buvau nemaloniai nustebinta – nebuvau priaugusi svorio. Gydytojas paklausė vaikučio širdelės, ji tuksėjo, tad nusiraminau. Po poros dienų pajutau, kad vaikutis labai mažai juda, bet pagalvojau, kad abu pavargome, tačiau, sulaukusi ryto, skubėjau į ligoninę, gydytojas apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas gerai, mažylis judėjo.
Kitą rytą ji nepabudo kartu su manimi, ašarodama važiavau į polikliniką, apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad situacija bloga. Tuomet laikas sustojo, jaučiau, kad vaikutį praradau... Bėgau į ligoninės priimamąjį, mane apžiūrėjo keli gydytojai ir pasakė, kad vaikučio širdelė neplaka. Kilo visiška sumaištis galvoje, ką dariau ne taip? Aš gimdžiau negyvą kūdikį. Po to nieko nebesuvokiau... taip ir nepamačiau savo vaikučio.
Jaučiu kaltę, kad neapsaugojau savo vaiko, kad nesupratau, jog kažkas negerai... kokia aš motina.. Priežasties nėra – taip būna, kai nei iš šio, nei iš to sustoja kūdikėlio širdelė. Negalėjau net laidotuvėse dalyvauti, nežinau, iš skausmo, ar dėl kaltės, tiesiog buvo per sunku... Pasvajoju apie mažylį, tačiau jaučiu begalinę baimę vėl pastoti... “ – pasakojo Diana.
Sielvartas – natūrali reakcija į netektį
VšĮ „BENE ESSE“ psichologė Laura Bratikaitė-Čekanauskienė pasakoja, kad vaiko netektis yra viena iš sudėtingiausiai išgyvenamų netekčių, kurią lydi gilus sielvartas. Tai normali žmogaus reakcija į netektį ir nėra jokio „trumpesnio“ kelio – tik tas, kuriuo skausmingai einame į susitaikymą su netektimi.
Vienas skausmingiausių momentų aprašytoje istorijoje – negalėjimas atlikti MAMOS vaidmens taip, kaip jį buvo planuojama atlikti. Moteris, kuri trokšta susilaukti vaikelio, tarsi psichologiškai „matuojasi“ mamos vaidmenį: svajoja, ką veiks su mažyliu, kaip jis augs.
Žinia apie tai, kad ji laukiasi, kaip yra aprašomu atveju, jai suteikia galimybę iš tiesų atlikti mamos vaidmenį: ji reguliariai lankosi pas gydytoją, sveikiau maitinasi, saugo save, kad sudarytų geriausias sąlygas vaisiui vystytis. Tai vis dar vienpusis, t.y. iš mamos pusės išeinantis ryšys, tačiau tai jau vaidmens atlikimas.
Netikėtai vaikeliui mirus, net negimusiam, moteris tarsi netenka galimybės būti mama, nes šį vaidmenį įsivaizdavo kitaip: kaip maitins, myluos, sūpuos, migdys mažylį. Ji vis dar mama, nenustoja ja būti, tačiau dabar ji – mirusio vaikelio mama, o šis vaidmuo jau atliekamas kitaip: lankyti kapelį, prisiminus uždegti žvakutę, kalbėtis nesulaukiant atsakymo. Mamai ima atrodyti, kad toks vaidmens atlikimas neturi prasmės, tačiau būtent naujo santykio suformavimas yra pagalbos sau ir netekties priėmimo kelias.
Susitaikymo kelią apsunkina besikeičiančių jausmų prieštaringumas: čia užplūsta liūdesys, čia jau, žiūrėk, kamuoja savęs kaltinimas, netrukus ima skverbtis nerimas ir baimės dėl ateities (ar kitam vaikeliui taip nenutiks?), vėl įtampa, kurią keičia tuštumo pojūtis.
Svarbus artimųjų palaikymas
Viena vertus, visi šie jausmai natūralūs ir reikalingi, tačiau laikui bėgant privalu įsiklausyti į savo vidinę kalbą, išgirsti savo mintis ir jas „taisyti“. Išgyvenus netektį, negatyvi vidinė kalba labai sustiprėja – tai liudija ir moters istorija („Jaučiu kaltę, kad neapsaugojau savo vaiko, kad nesupratau, jog kažkas negerai... kokia aš motina...“).
Taip „kalba“ žmogaus „vidinis kritikas“, kuris teisia ir kaltina už tai, kas įvyko. Kuris praeityje ieško menkiausios klaidos (neatsargaus judesio, nesveiko maisto ar piktos minties) ir tuomet plaka kaltės jausmu be atokvėpio. Reikia pastebėti, kad tik pastojusi moteris jau „įjungė“ vidinį kritiką: „…džiaugsmą pakeitė nerimas - ar aš sugebėsiu būti gera mama?..“
Todėl būtinai reikėtų negatyvią vidinę kalbą keisti pozityvia: „Aš galiu susitaikyti su tuo, kas įvyko?“, „Aš esu gera mama mirusiam vaikeliui ir būsiu gera mama tam, kuris gims?“, „Leidžiu sau sielvartauti, nes tai natūrali reakcija į netektį, nes tai įrodo, kad vaikelis man brangus“.
Artimieji labiausiai gali padėti tiesiog būdami šalia ir gebėdami priimti visus sielvartaujančios moters jausmus ir mintis: neužsigauti ir asmeniškai nepriimti atsitolinimo ar nepelnyto pykčio, išklausyti liūdnas mintis ir keisti jas pozityviomis, nepavargti nuo išgyvenamo liūdesio ir nenusukti akių nuo ašaroto veido, bet priglausti ir guosti, guosti, guosti...
