Nemėgstu švenčių. Na ne, iš tiesų mėgstu jas: patinka stebėti kasmet besipuošiančių parduotuvių vitrinas bei lentynas visokiais blizgančiais, akį traukiančiais niekučiais; gera galvoti, kuo šiemet nustebinsiu artimuosius... Tačiau kaskart per kiekvienas Šv. Kalėdas, o ypač Naujųjų sutikimo naktį visada jaučiuosi vieniša. Paklausite, kodėl?
Na, žinau, tai yra mano problema. Nuo mažumės buvau pratusi laiką geriau leisti su knyga nei su draugų kompanija. Su pavydu klausydavausi apie draugų ar sesers surengtus šaunius šventinius vakarėlius, bet net jei nusišypsodavo laimė juose ir pačiai dalyvauti, suprasdavau, kad jaučiuosi tarsi ne savose rogėse: ir pati varžausi, ir žmonės varžosi manęs, nes neturime apie kalbėtis. Visą vakarą apie orą, skanų maistą ar šaunią aplinką nešnekėsi. Taigi knygos bendravimo neišmokė...
Štai ir dabar, jau įžengus į ketvirtą savo gyvenimo dešimtį, gera pasėdėti pačių artimiausių šeimos narių rate. Gera dovanoti dovanas, kad ir ne pačias brangiausias. Tik juokas ir šypsenos, jaučiu, iš būtinybės per daug neišsiskirti. Palaikyti draugišką atmosferą, sukurti šventinę nuotaiką. Ne viena, bet vieniša. Namie, darbe, artimųjų rate. Vieniša savo esybe. Kaltas uždaras būdas ir nemokėjimas nuoširdžiai bendrauti, atsiskleisti? Prigimtis?
Greičiausiai taip, nes sunku pakeisti savo jausenas būtent šventiniu laikotarpiu. Gimtadieniai - ir tie rūpestis, nes tomis, rodos, ypatingomis dienomis norisi bėgti, pasislėpti nuo visų dėmesio, nors žinau, kad tas dėmesys ir neapsimestinis.
Savęs jau nepakeisiu, bet linkiu bent jau daugumai jūsų nesijausti vienišais per šventes.
Kristina
